Butent, jos mama matyt iskaudino su netinkamom replikom ir ji mano, kad tik taip o ne kitaip galima butu elgtis.
As ta issiklausineju viska vaikus, snekam, nes man jie rupi, lendu i ju gyvenimus, kambarius, i ju erves, net jei kartais nenori, nes paaugliai

, bet as ju mama, ne kaimyne kokia ir ne kambarioke. Kad padeti, nukreipti ar isklausyti galu gale kartais. Taip pat man rupi vyras ir jo gyvenimas, kai reikia palieku ramybeje, kai jis nori atsiriboti , bet siaip lendu ir daznai i akis su klausimais, su rupesciu nes tai mano seima, o kaip kitaip? as nemokeciau ir matomai mano vyrui tai tinka, netiktu nebutu gi pasipirses, vedes ir negyventu gi. Susiranda visi i pora toki, koks tinka ir patinka ar ne taip?
Gal yra zmoniu, matau pas airius daznai tokias seimas, kur atrodo vos ne kaip svetimi, kulturingi, mandagus vienas su kitu, bet kiekvienas savam pasaulyje gyvena, nu jiem gerai as jiem neaiskinu eikit dabar ir snekekites apie viska, dalinkites, aiskink kaip gyventi vienas kitam

. Pas mus nera problemos pasinaudoti vienas kito kompais ar telefonais, niekas neuzrakinta, nepaslepta, nes nu as asmeniskai neturiu, ka slepti, nepastebejau, kad ir vyras, ka sleptu, pasitariam del visko, ir pasipysktam ir susitaikom ir aiskinames, kas ne taip. as negaleciau tik taip kulturingai per atstuma, kaip su svetimais zmonemis, kaip buna vaikai net kitur tevam sako jus pvz ir t.t.
va va, aš iš karto į savo vyrą atkreipiau dėmesį, nes jis buvo kitoks nei kiti, jis rūpinosi nuo pirmų susitikimų manimi ir mano gerove. Kiti tada atrodė vaikėzai prieš jį.
Man irgi nesuprantamas tas oficialumas ir šaltumas šeimoje, daiktai atskirai ir pan. kai galima bendrus turėt. Tai geriau tada po vieną gyventi. Ir tas kažkoks mitas iš knygų, kad reikia palikti paslapties, jau tokia atgyvena atrodo

Žinau atvejų, kai virš 70-ies būdami vienas kito šūdus plauna dėl ligų, tai kur jau ten tos paslaptys. Tie paslaptingieji seniai pabėgtų