
o šiaip mano anyta mums gyvenimo nereguliuoja, nemokina ir t.t. Atrodytų, liuks moteriškė. O va vis viena- užtenka kokios nors replikos, pastabos (netgi ne man tiesiogiai)- ir viskas, pradedu nervuotis, vengti ir t.t.
Ir iš viso, mano nuostata: mano namai- mano tvirtovė. Tad atėjusi anyta, nors ir su geriausiais ketinimais, jei vaikas serga ar šiaip kokių bėdelių turim, labiau trukdo nei padeda. Tada gaunasi, kad turiu ją priimti kaip svečią, bendrauti, žodž, laiką gaišti. Kai tuo tarpu galėčiau jei ne ramiai pagulėt, tai bent ką nors sutvarkyt ar su vaikučiu pabendraut.
