Kunigų celibatas

vaikystę praleidau kaime ir išdaigas krėčiau drauge su kunigo vaiku
mieste gali tokį dalyką nuslėpti, bet ne kaime

Ir aš užaugau kaime ir į mokyklą ėjau kartu su kunigo dukra.

taigi kalbame apie tai su kuo susidūrėme

Tikrai?

Aš kartais pagalvoju: kiek kunigai visko prisiklauso per išpažintis
Kalusykloje žmonės ir rauda, ir šypsosi, ilgai diskutuoja ir t. t.
Manau, kad reikia būti geru psichologu, ir dar turėt stiprų stuburą, kad atlaikyti laviną tų minčių, išsipasakojimų ir pan. Tam ir brevijoriai ir kiti dalykai (nesiplėsiu)
Išklausius tiek nuomonių, atsivėrimų, pasisakymų, jie tampa tam tikri ekspertai ir žinovai, nes su jais juk - taip sakant - atviraujama. Ir atviraujama nuolat, tikiuosi, dažniausiai nuoširdžiai

http://www.bernardin...go-seima/119601

Jei nesunku, gal paaiskinsite kuo tai susije su celibatu

Perskaiciau, pasigedau minciu testinumo, pastebejau bandyma suklaidinti, net dalinai ibauginti zmones - is serijos, teks islaikyti kunigo seima. Tarytum siais laikais nera tenkinami kunigo poreikiai, valstybe-visuomene net kunigam pensija moka, ismoka kasmetines ismokas, padeda restauruoti kulturines svarbos objektus. Kai baznycia yra atleista nuo mokesciu. Nepamirskime, kad ji disponuoja dideliu kiekiu NT ir neretai ji nuomoja, suteikia paslaugas, tarkim laidojimo. Sia tema daugiau rasite cia

Lygiai taip pat, kaip pateikto straipsnio autorius as galiu abejoti celibato tikslingumu. Neva jis nesumazina alkoholiku skaiciu kunigu tarpe, kunigai del to netampa sventesni ir t.t. ir t.t. Panasias izvalgas, sorry, as laikau niekinemis.

Man gi siuo aspektu svarbu, kad kungias turetu galimybe rinktis, kad nebutu terpes zmogui-kunigui nusizengti, gyventi dvigubo gyvenimo. Kad kunigui butu palikta teise gyventi harmoningai, santaikoje su savo dvasia ir kunu.

Ir vėl gailėtojų "iš šalies" kalbos. Sakyčiau net abejojimas kito pilnamečio žmogaus protinėmis galimybėmis pačiam pasirinkti savo gyvenimo kelią. A la "jie gi vargšai nesupranta ką renkasi, kas bus po 5 metų ar po 20". O besituokiantys tai aišku viską supranta. Taip supranta, kad net pusė tą savo pasirinkimą išduoda. Ko jiems trūksta, kad savo pačių pasirinkto kelio nemėtytų? Daugpatystę įteisint? Manot kunigai ne tos pačios visuomenės dalis, kurios pusė iškilus pirmiems sunkumams deda į kojas, nes "charakteriai nesutapo", "jauni durni buvom", "jei būtume žinoję, kad taip bus..." ir t.t. Čia žmogaus brandos klausimas - būsi ištikimas savo paties laisvai duotam pažadui ar ne. Jis yra vienodai reikšmingas visiems luomams. Ir jis nepriklauso nuo kažkieno primestų taisyklių. Nes tai laisvas žmogaus pasirinkimas. Jei tau jame kažkas iš esmės nepriimtina, niekas tavęs surišęs su virve neliepia rinktis tokio gyvenimo kelio. Tai galioja ir kalbant apie santuoką. Vienas prie vieno. Kaži jei taip paklausinėjus, kiek yra besituokiančių ir jau mąstančių, kad "jei kas netiks - gi išsiskirsim".

Tai susiję su stereotipiniais naiviais šūksniais apie neišmanymą to, ko patys nepabando. Parodyta kodėl geras sielovadininkas gali išmanyti kur kas daugiau nei vien tik savo patirtį teturintys atskiri asmenys.

hi, o tai kokia prasmė jums su kažkuo diskutuoti, jeigu vis tiek absoliučiai nuneigiate ir dar pašiepiate oponentų žodžius? Argumentacija silpna, tik kažkokia manipuliacija skambiomis frazėmis.

Hmmmm
Dvigubi standartai. Nuo pirmo sakinio. Tai tie gailetojai is salies, suprask, negyvenantys ir nepraktikuojantys, todel neva nezinantys ir t.t. Ju izvalgos vien todel tampa niekinemis?

O kunigas, kuris anot jusu, turi kompetencija patarineti ir tureti savo nuomone, nors lygiai taip pat yra anot jusu zmogus stovintis salia "seimynio gyvenimo", bet jo nepraktikuojantis. Jojo gi atveju pakanka suvokimo, jusu oponentams, kurie nepalaiko jusu nuomones, nepakanka. Idomiai.

Del pasirinkimo. Va kodel geras kunigas, kursai gali buti puikus sielovedis, turi atsizadeti meiles moteriai, jei likimas/dievas ji apdovanojo meiles jausmu jai, neigti savo zmogiska prigimti? Kodel del to butina atsizadeti savo pasaukimo? Is kur tas poreikis preparuoti zmogu, nesuteikti jam normaliu, zmogaus pasirinkimo galimybiu, niekas juk nekalba, kad kataliku kunigas "uzveistu" harema. Tiesiog jei dievas dave zmogui libido, galimybe patirti meiles jausma kitam dievo kuriniui, manau, jis turi buti patenkinamas. Juk is esmes niekas gi nevercia kunigu vesti, jei kam is ju tarpo priimtinas celibatas, valio. Bet man gaila kunigu, kuriem kartais tenka gyventi dviguba gyvenima, kitaip tariant meluoti. Kai is esmes, mano galva, kalti yra tie kurie kurias taisykles, taip prievartaudami zmogaus esybe.

Tarkim, jau taip abiem papuolė mokytis su kunigo vaiku (tikiuosi ne tam pačiam kaime augot?). Bet kaltinat pedofilija, homoseksualumu ir dar kuom tik nori. Jei susidūrėt su vaikų turinčiais kunigais, logiška būtų manyti, kad juos traukė moterys, o ne vaikai ar vyrai. Manau, pilat kaltinimus atsivėdėję iš kairės ir dešinės, visai nesirūpindamos, kiek tame tiesos. O gal tiesiog kartojat supelijusias ateizmo vadovėlio klišes, kaip apie celibato įvedimą dėl bažnyčios turto išsaugojimo. Juk paveldėjimo teisė priklausė ne tik vaikams ar žmonai, o ir kunigo turtas nebuvo bažnyčios kampas, ar bažnyčios žemė.

Ir kiek daug pasirinkimų kunigui paliktum - kiek kartų jis galėtų vesti, koks būtų jo pasirinkimas, jei žmona, nebepajėgusi taikstytis su jo tarnystės keliama našta, jį paliktų? Kaip džiaugtųsi jo vaikai, kas kelerius metus priversti bastytis iš vienos mokyklos į kitą, žmonai irgi džiaugsmas nuolat ieškotis naujo darbo kažkokiuose kaimuose ar keliantis iš vieno miesto į kitą, iš vienos jau kiek aptvarkytos klebonijos į visiškai begriūvančią. Čia tiesiog kelios į galvą atėjusios paviršutiniškos smulkmenos iš kunigų gyvenimo. Bet kai kas nesuvokia, kokia skriauda kunigo šeimai būtų jo pašaukimo reikalavimai.

Žmogus, lyginantis savo ir keletos pažįstamų ar giminių šeiminę patirtį nebūtinai yra geresnis žinovas už kunigą, kuris susiduria su tūkstančiais šeimų, girdi ne veidmainiškas, dažnai maskuojančias savo problemas istorijas, o nuoširdų sielos šauksmą, juk išpažintis yra savęs apkaltinimas, kai problema analizuojama iš vidaus. Kita vertus, kunigo darbas yra pažinti ir perprasti žmogiškąją prigimtį ir, pasinaudojus tūkstantmečių patirtimi, bei dieviškuoju Apreiškimu vesti žmogų į dvasios pilnatvę, tam jis skiria savo studijas ir didžiąją dalį laiko, tai tikrai ne tas pats, kas "viena boba sakė".

O dėl atsižadėjimo, manau, netikintis žmogus to niekada ir nesupras. Čia tas pats, kaip šernui aiškinti, kad pakeltų akis į dangų, kai jo sprandas neleidžia jam to padaryti, nes jo maistas giliai žemėje, ir jam geriausiai sekasi žemę knisti. Kiekvienas ieško maisto ten, kur jo prigimtis ar įpročiai jį veda. Kunigas yra Dievo karys, jo gyvenimas nuolatinė kova su šėtonu, ir nemanau, kad yra karių, kurie į frontą eina su žmona, vaikais ir visa manta. Ar ne per daug šiandien sureikšminamas seksualumas? Gyvendavo anksčiau žmonės vieniši dėl neturto, žemės stokos, nesukurdavo šeimų, ir nė nemanė, kad dėl to turėtų mirti ar gyvenimas nebetenka prasmės. Dabar tiek mitų prikurta apie seksualinį gyvenimą, kad kiti iš proto kraustosi, jei neatitinka sukurtų standartų, net jei ir gyvena šeimose - gal per silpnas libido, o jei neduokdie liga kokia, tai gyvenimas baigtas, kas gi gali gyventi, neturėdamas reguliarių lytinių santykių .