kai as susilaukiau savo mazytes, taip pat paniskai bjojau kito pastojimo, taciau dabar po triju metu baime jau nebe tokia didele. Tie trys metai baimiu, manau, man buvo del to, kad atrode, kad jei dar vienas, tai nezinociau, kaip reiketu viska suspeti, kap viska teisingai padaryti, kad abiems mazyliams ir man be vyrui butu gerai...o apie saves palepinima jau ne minciu nebebutu... Taciau, kai dabar dukryte jau gerokai paaugusi, tai ir tos baimes pradingo. Ca manau yra pasiruosimo stoka tureti vaikeli, t.y. bent as, tai ne neisivaizdavau, kad visikai nebelieka laiko sau, kad visi planai, taip ir lieka planais, nes nebeturi laiko tai igyvendinti, kad negali issimiegoti, kad privalai keltis ir tenkinti mazyles norus.... zodziu, ikrtau i toki pasauli, apie kuri buvau susdariusi visai kita vaizda

taciau kai dabar pagalvoju, jei butu antras, tai jau viskas paprasta butu