Graikija

Psatha kurortas - kiek daugiau nei 60 km nuo Atenu. Labai judrus miestelis, kartais net vadinamas zemynines Graikijos Mykonos, akmenuotas papludimys ir staigiai gilejanti jura - zemes drebejimo padariniai. Labai grazi vieta ir nenusakomo grozio spalvos vanduo







Siaip pravaziuojant pamaciau - paskendes laivas

Neteko Neseniai mano suo sugrauze kompakta su daugybe nuotrauku, gaila ne pacios Graikijos foto, vistiek dar nuvaziuosim, o jos vaikystes foto Imesiu kada daugiau paveiksliuku, tik tiek kad dabar uzsieme keliones uz Graikijos ribu planavimu Vistiek sia tema nuolat pildysiu
Papildyta:

Gali, nors is kitos puses idomiau gal butu kitoj temoj, juk fotoreportazai tai apie salis "savo akimis", kaip mes ja matom. Bet gali deti ir cia

Mystras - labai svarbus bizantijos laiku palikimas, esantis salia Spartos

















Papildyta:





Baznycios viduj















Ir vaizdas i Spartos sleni

Shalimar, klausyk, mes laaaaaaabai vienodais maršrutais po pasaulį varinėjam... Pažiūrėjau tavo Jamaikos nuotraukas, tai visos vietos iki skausmo pažįstamos buvo. Dabar su Graikija tas pats... Kas toliau...

- - - - - - -

Tiesa pati Graikija mum buvo feeee. Buvau, net nelabai gražų pasakojimą apie ją po kelionės parašius. Dabar viskas, kai susigulėjo, tai gal ir nebuvo taip blogai, bet vis vien grįžt ten tik paskutinėj vietoj norėčiau

Ramiai perskaitykit kas čia parašyta. Radau internete. Rašyta pernai - rugsėjy..
Taip pat mastau kur nuvažiuoti į užsienį. Tyrinėju nuomones apie Graikiją.
Tik prašau atkreipti dėmesį - kad internete rašo ir skaito ĮVAIRAUS amžiaus ir poreikių žmonės. Nemuškit tik į vienus vartus - kaip komentaruos gale....

Nors ir ten viena komentuotoja prasitarė, kad daug čia tiesos...

Nebuvau aš Graikijoj, bet aš jau mėgstu ilsėtis ramiai ir patogiai.. Tai va mastau dabar.. perskaitęs... Gal ne į Kretą, gal į žemyninę dalį Graikijos skrist....
Visiems sėkmės linkiu !!
--------------------------------------------------------------------------------------

Audrius Jakutis
Po ilgų metų, praleistų dirbant, dirbant ir dar kartą dirbant, nusprendėme su žmona išsiruošti „tikrų" atostogų kur nors toliau, nei atmintinai pažįstamas Lietuvos pajūris.
Pavartę įvairių kelionių agentūrų katalogus ir pasižvalgę internete, pasirinkome Kretą. Norėjome atsipalaiduoti, patinginiauti kur nors europinio mentaliteto, nemasiniame ir nepigiame kurorte.
Vykome iš Vilniaus oro uosto „Boeing 757". Kelionė truko apie 3 val., tačiau laikas neprailgo, o konfortiškas lėktuvas nevertė galvoti apie skrydžio saugumą.
Nusileidome apie 18.00 val Herakliono oro uoste. Dar iki tol per lėktuvo iliuminatorių spėjome pamatyti nuostabias saleles Viduržemio jūroje, beribiuose jūros žydrynėse plaukiojančias jachtas ir katerius. Visa tai žadėjo įdomias atostogas.
Išlipę iš lėktuvo iškart pajutome, lyg kažkas būtų smogęs karšto oro maišu – alinanti saulė, karšas vėjas ir įkaitęs asfaltas. Šalia oro uosto įėjimo auganti palmė privertė pagalvoti – gal esame kažkur Afrikos gilumoje...
Mus pasitiko lietuviškai šnekančios gidės ir maloniai nukreipė į reikiamą autobusą, kur sužinojome, kad važiuodami iki viešbučio 68 km spėsime pamatyti daug įdomaus.
Kelias driekėsi tarp uolėtų kalnų, apaugusių skurdžia augmenija. Tolumoje bolavo baltos spalvos vieniši nameliai. Kelias čia labai siauras – matyt ne taip lengva jį iškristi kalno uolienose.
Staiga romantišką aplinką supurtė lengvas smūgis į mūsų autobusą – atsisukę pamatėme nuvažiuojantį lengvąjį automobilį. Pasirodo, prasilenkimo metu, tas automobiliukas nespėjo laiku pasitraukti mūsų autobusui iš kelio, ir jie lengvai stuktelėjo vienas į kitą. Į mano klausimą, kodėl nieks nesustojo ir neiškvietė policijos, gidė paaiškino, kad Kretoje į tokias smulkmenas nieks nekreipia dėmesio – juk nieks nesužalotas, visi sveiki.
Po tokio nuotykio ir liberalaus vietinio vairavimo taisyklių visiškai praėjo pagunda nuomuotis automobilį, kurį išsamesniam Kretos pažinimui rekomendavo gidė.
Pirmame miestelyje išlipant poilsiautojams, apžiūrinėjome jo aplinką. Ji kėlė dvejopus jausmus – egzotiški augalai – palmės, alyvmedžiai, citrinmedžiai, senove dvelkiantys graikiški rašmenys, o iš kitos pusės skurdas –namai (įskaitant ir viešbučius), gatvės, šaligatviai, parduotuvės, viskas susidėvėję, sutrūkinėję, iškabos - kaip Kaune – be jokio skonio ir sistemos, rėkia viena už kitą garsiau. Nejučia prisiminiau žiūrėtą kino apžvalgą apie Kenijos mietelius.
Sekančiuose miesteliuose situacija buvo negeresnė. Kol laipinosi eilinė poilsiautojų grupė, per autobuso langą stebėjau vietinių policininkų darbą – ant šaligatvio stovi ir šnekasi du policininkai, šalia jų stovi baltai-mėlynas policijos automobilis (citroen). Gatve važiuoja grupė kvadrociklininkų, greičiausiai turistų. Staiga vienas iš policininkų iššoka priešais kvadrociklinką, lyg agresyvus tranzuotojas kažką temperamentingai rėkaudamas mojuoja dešine ranka, o kairiąja nuikreipia kvadrociklininką prie šaligatvio. Pats užgesina variklį, išima rakteliu ir ima kažką energingai aiškinti. Kaip pakometavo gidė – policininkas kvadrociklininkus sulaikė dėl šalmų neturėjimo. Tiesą sakant, spiginant tokiam karščiui, dėvėti šalmą, kai pats esi tik su šortais ir šlepetėmis, yra mažų mažiausiai keista. Be to, gidės žodžiais, ir patys kvadrociklų-motorolerių nuomos punktai ne visada turi šalmus.
Kaip baigėsi diskusijos su energinguoju policininku, nepavyko pamatyti, nes mūsų autobusas leidosi tolyn į salą kalnų keliu.
Pagaliau atvykome į savo mietelį, tiksliau kaimelį – Plaką. Jis yra apie 6 km nuo Elundos miestelio ir apie 12 km iki vieno iš stambesnių Kretos miestų – Agios Nikolaos.
Penkių žvaigždučių viešbutis pakerėjo savo didingumu. Jei jau tiksliai – tai ne viešbutis, bet daugybė bungalow tipo namelių, išsidėsčiusių labai dideliame plote – sunku apibūdinti jo dydį, nes visi šie nameliai išdėstyti kalno šlaite. Juokavome, kad tai beveik kaip Nida.
Paslaugūs oficiantai iškrovė mūsų lagaminus, atlikus registraciją, buvome golfo automobiliuku siauromis šio „mietelio" gatvelėmis nuvežti į mūsų bungalow. Kambaryje laukė raudono graikiško vyno butelys, vaisių krepšelis, ant lovos paskleistos rožės...
Puikus interjeras, baldai , prabangus vonios kambarys su atspariu drėgmei sienoje įmontuotu televizoriumi nublanko prieš vaizdą, kuris atsivėrė iš balkono – Kretos jūra (taip ją vadina vietiniai), netoliese stūksanti Spinalongos sala su kadaise buvusiu galingu bastionu, bei aplinkui viešbutį stūksantys kalnai.
Todėl iškart nusprendėme iš ryto pradėti kopimą į kalnus.
Ryte viešbutyje pasistiprinome švediškame stale. Nors viešbučio klasė 5L (L ko gero reiškia Lux) – švediško stalo gausa mūsų nenustebino. Tenka būti Lietuvos viešbučiuose – Palangoje, Nidoje, su 3* ir 4*, ten jis gausesnis ir įvairesnis.
Nors buvo rytas – apie 9.30 val. – išėjus iš viešbučio, iškart pajutome karštį, kuris skiriasi nuo lietuviško – Kretoje saulė kepina iš viršaus, kūną skalauja karštas vėjas, o iš apačios dar „pašildo" įkaitęs asfaltas.
Iki kalno papėdės ėjome per šalia esantį Plakos kaimelį. Kaip ir kiti miesteliai ir kaimeliai, pro kuriuos važiavome iš oro uosto, šis kaimelis sudarė slogų vaizdą, leidžiantį pasijausti, kad esi ne Europinėje šalyje, bet kur nors Afrikoje ar Azijoje. Siaura, suskilusiu asfaltu gatvelė, apstatyta akmeniniais siauručiais namais, niekada nemačiusiais remonto, apdulkėję ir aplamdytos mašinos, ant taburečių šalia namo durų ant taburečių sėdintys vietiniai gyventojai ir įkyriai čirpiantys kažkokie gyviai (melodija panaši į mūsų žiogų, tačiau jo garsas yra nepalyginamai didesnis ir beveik nepertraukiamas)
Kadangi šaligatvis eina tik vienoje gatvės pusėje, o jo pločio pakanka praeiti vienam žmogui, tekdavo apeidinėti sėdinčius vietinius, kurie smalsiai mus apžiūrinėjo (gatvėje ėjome vieni), kiti kveitė plaukti kateriukais į Spinalongos salą. Tačiau mes ryžtingai traukėme link kalno. Po 20 min ėjimo teko nusivilti – iš toli atrodęs plikas kalnas, pasirodė apaugęs dygliuota žole ir tankiais krūmais. Prsiminę gidės žodžius, kad kalnuose gausybė „gyvūnėlių" – skorpionų ir gyvačių, nusprendėme neiškoti ekstremalumų ir patraukėme atgal į viešbučiui priklausantį pliažą.
Įsikūrėme po šiaudiniu skėčiu 5 metrai iki jūros. Žydra jūra traukė maudytis. Per akmenis „nuropojau" iki vandens. Čia jokio smėlio – tik akmenys ir ant jų patiestas medinių lentų takas. Skaidrus vanduo, smėlėtas dugnas kėlė norą išlįsti iš vandens tik vakare, o labai sūrus vanduo leido laisvai plūduriuoti ir jaustis kaip ant plausto. Nepaisant alinančio karčio, vjūra savo šiluma nenustebino – buvo tik 24C.
Sūrus vanduo netrukus pradėjo graužti akis, o staiga pakilusios bangos vertė kovoti su jomis, kad nuo kranto pučiantis vėjas nepradėtų nešti į jūrą. Teko maudynes užbaigti. Gal būt dėl to aš maudžiausi jūroje tik vienas, nors ant kranto buvo pakankamai beskaitinančių ar besimaudančių lauko baseine poilsiautojų.
Kadangi viešbutis yra apie 4 km iki artimiausio Pines miestelio, nusprendėme niekur nekeliauti, o pavakarieniauti viešbutyje, kuriame yra net 5 restoranai ir kavinės. Deja teko nusivilti, nes visuose juose galioja „aprangos kontrolė" – netgi į kavinę vakare neleidžiama su šortais ir basutėmis. Šiek tiek įsižeidę dėl tokios demokratijos, užsisakėme maisto į mūsų bungalow.
Tiek šiame viešbutyje, tiek miestelių kavinėse ir restoranuose pastebėjome gudrumą – jei užsakinėji žuvį, tai meniu yra nurodoma kaina ne už patiekalą, kuris yra nuotraukoje, bet tik už 100g, todėl iš pradžių kaina pasirodo lyg ir nedidelė – 8 EUR, o kai atneša visą žuvį, kaina už lėkštę patiekalo išauga iki 60 EUR.
Kaip nesistengėme, pigiau 168 EUR pavakarieniauti 2 asmenims nepavyko. Vidurkis išeidavo 200 EUR.
Štai vienas pavyzdys. Šalia viešbučio esančiame Plaka restoranėlyje (mūsų akimis- tai eilinė kavinė) užsakėme 2 butelius Kretos vyno (parduotuvėje jis kainuoja 6 EUR, nors meniu jo kaina jau 30 EUR), 2 patiekalus žuvies, 0,5L graikiško ALFA alaus. Sumokėjome 178 EUR. Vieno žuvies patiekalo kaina išėjo apie 60 EUR. Trumpas šio patiekalo aprašymas – ant lėkštės gulinti kepta apie 25 cm ilgio žuvis, keletas žolyčių, skonis ir vaizdas - kaip keptos kuojos. Žodžiu nieko ypatingo. Pajuokavome, kad už tokius pinigus Nidoje kirstume rūkytus ungurius, užsigerdami Moet šampanu.
Kelis kartus taksi buvome nuvažiavę į už 12 km.esantį vieną iš didesnių Kretos miestelių- Agios Nikolaos. Jei trumpai – tai nieko ypatingo. Šiek tiek primena vaizdus iš filmo „Brilijantinė ranka". Šiame mieste yra 2 gatvelės, labiausiai lankomos turistų. Lyginant su Vilniaus Didžiąja gatve- pastaroji atrodytų lyg prospektas.
Gausybė motorolerių, išmetamų dujų smarvė, siauros gatvelės, siauri šaligatviai, spiginanti saulė, būriai „šopingą" darančių turistų. Atvirai sakant, taip ir nesupratau, kodėl čia apsiperka turistai – veinintelis pigesnis nei pas mus objektas – tai visokios kriauklytės, džiovintos vandenyno žuvys, akmenukai. Nors ir čia reikia žiūrėti, kad neapgautų – kai paklausėme, kiek kainuoja kriauklė – guvus tamsaus gymio pardavėjas įvertino 20 EUR, nors po to kitoje jos pusėje suradome etiketę su kaina 10 EUR.
Parduotuvėse (išskyrus maisto produktus), kainos nenurodomos. Pardavėjas iš pradžių paklausia, iš kur esi, o tada jau pasako kainą. Nejučia susimąsčiau – kas perka pigiau – turistas ir Rusijos ar iš JAV.
Parduotuvių dydis ir turinys nuteikia nuotaikingai. Štai parduotuvė su užrašu MEGA MARKET – tai maždaug 6 m. pločio ir 15 m ilgio koridorius, einantis išilgai triaukščio namo pirmojo aukšto. Išilgai sienų vitrinos su maisto produktais, koridoriaus galuose – po 1 pardavėją su kasos aparatu. Pieno produktų nerasta (Kretoje matėme tik 2 karves), o pasirinkimas – kaip Lietuvoje iki Maximų eros. Kainos demokratiškos tik alk.gėrimams. Štai vietinis baltas vynas kainuoja tik 2,2 EUR už 0,7L, Metaxos kaina kaip ir pas mus, Absolutas- pigiau nei pas mus. Teko paragauti graikiškos naminukės – ją gamina gamykiniu būdu. Skonis ir kvapas bjaurus – nežinau iš ko ją daro.
Kitos parduotuvės- lygiai tokios pačios konstrukcijos – ilgos ir siauros arba siauros ir trumpos. Viskas sukrauta chaotiškai, drabužiai sukabinėti palubėse ant į medines lubas sukaltų kablių, kainos – kaip mūsų Akropolio salonuose.
Nežinau, kur žiūri intelektinės nuosavybės sargai, tačiau Kretą praminėme Versachi, Christian Dior, Dolce Cabana, Rolex, Raymond Weil, Breitling ir kitų žymių vardų sala.
Čia akiniai nuo saulės ir laikrodžiai pardavinėjami tik su „firminiais" užrašais. Tokius akinius galima nesiderant nusipirkti už 9 EUR, laikrodį – iki 40 EUR. Pigu, gražu ir daug.
Kadangi namuose pamiršau akinius nuo saulės, bandžiau pasimatuoti vieną iš patikusių „firminių" modelių – užsidėjus vaizdas per stiklus toks, lyg būtų susilpnėjęs regėjimas. Per 2 dienas taip ir nepavyko surasti normalių akinių. Teko juos įsigyti viešbučio parduotuvėje už nedemokratišką kainą.
.Aplamai Kretoje labai įdomus valstybinių ir komercinių įstaigų darbas – I, III, VI - 8.00 – 14.30, II, IV, V – 8.00-14.30 ir 17.00-21.00. Sekmadienis- nedarbo diena. Degalinės dirba panašiai.
Apie degalines – atskira tema. Teko matyti 2-3 normalias Shell degalines. Kitos, kurios privačios, stebina savo kompaktiškumu, taupumu ir šeimininkų išmone. Įsivaizduokite Vilniuje, judrioje Didžiojoje gatvėje šalia kokio nors šimtamečio namo ant šaligatvio pastatytas dvi degalinės spintas, o šalia ant kėdės patogiai įsitaisiusį pardavėją su cigarete rankoje, belaukiantį kliento..
Beje – čia rūko visi. Gidės žodžiais- tai labiausiai rūkanti šalis Europoje ir draudimas rūkyti viešose vietose ko gero čia nebus priimtas.
Patiko bankas, esantis vienoje iš tų dviejų gatvelių. Tai Emporiki bankas. Jis aišku nedirbo. Pro ko gero kelis metus nevalytą stiklą matėsi keli stalai, su ant jų išmėtytais dokumentais, seno tipo monitoriais ir pageltusiu printeriu, po stalu – krūvos susipainiojusių kompiuterinių laidų, kažkieno bateliai... Tarp vitrininio lango stiklų ėjo apie 5mm tarpelis, kurį kažkas kažkada matomai bandė sandarinti hermetiku, bet užsandarinę apie 30 cm nuo apačios matyt ilgam išėjo pietauti...
Ko gero dėl to plyšelio banke ant grindų dulkėse matėsi tingiai beropinėjančios muselės.
Kadangi neesu parduotuvių mėgėjas, nutariau labiau susipažinti su tikru miesto gyvenimu ir miestiečių veikla. Eiti nuo „firminių" parduotuvių kvartalėlio toli nereikėjo. Vėl tos pačios siauros gatvelės, zujantys motoroleriai, tik jau tvarka kita – šiukšlės, apleisti namų kiemai, ištrupėję laiptai, netvarkingos, suteptos ir chaotiškos reklaminės iškabos, tarsi maldaujančios pasigailėti ir užsukti į tuščią kavinę, pailsėti nuo alinančio karščio ir mašinų triukšmo, prisėsti už abejotinos švaros stalelio ant girgždančios kėdės.
Pastebėjau labai daug kavinių, mataomai neišgalinčių nusipirkti inventroiaus, stalus naudoja kokius papuola – jie visi skirtingi- pradedant nuo apvalaus, baigiant kvadratiniu – virtuviniu. Kėdžių pasirinkimas dar margesnis. Taigi – pilna demokratija ir pasirinkimas klientui.
Ilgai slampinėti nebuvo noro – tuščios gatvės, slogi aplinka, smalsūs vietos gyventojų žvilgsniai, palydintys mane kol nepradingstu iš akiračio, nesuteikė romantikos.
Įdomi kretiečių (o gal ir graikų) statyba ir architektūra. Įspūdis toks, kad leidimai statybai čia neegzistuoja, ir kiekvienas savininkas pats sprendžia kokį namą statyti, kaip jį rekonstruoti. Beveik visi namai itin maži – apie 90-120 m2. Visi jie statomi iš gelžbetonio, po to apdailinami akmenimi, kurio čia apstu. Jauna šeima psistato pirmą aukštą, išleidžia virš stogo armatūros strypus sekančio aukšto statybai – jį dasistatys jų vaikai, kai sukurs šeimas. Todėl labai daug pastatų, mūsų akiai atrodančių lyg neužbaigta statyba. Realiai – tai gyvenami namai su perspektyva į ateitį. Tokio namo plokščias (sutapdintas) stogas racionaliai išnaudojamas - teko ant tokių namų stogų pamatyti ir sukrautus senus automobilių kėbulus, krūvas palečių ir kitų nereikalingų rakandų.
Tačiau būtinas kiekvieno namo stogo atributas – 200-400 L statinės su saulės kolektoriais – juose ruošiamas šiltas vanduo. Architektūriškai atrodo klaikiai.
Statybos kultūra labai žema – panašiai kaip pas mus buvo tarybiniais laikais ir net blogiau. Klojinius naudoja iš lentų, betonas sutankintas blogai, sienos kreivos, plonos, perdangos kai kur įlinkę (dėl blogo armavimo). Yra paradoksalu taip statyti namus seisminėje zonoje.
Gatvėse tarp stulpų ir namų – daugybė chaotiškai niutiestų laidų, kiti – be jokios izoliacijos.
Susidaro įspūdis, kad kuo lengviau žmogui gyventi šiltuose kraštuose, tuo jis mažiau stengiasi. Jiems nereikia nei rūpintis šildymu, pirkti žieminius drabužius, padangas automobiliui, šiltas vanduo nekainuoja, namo statyba dėl klimato ir vietinių žaliavų labai pigi, vaisiai ir daržovės duoda kelis derlius per metus, žuvies įvairovė, pinigingi turistai.
Apibendrinant galiu pasakyti, kad antrą kartą čia nevyksime. Nepaisant puikaus (ir brangaus) viešbučio, veikti čia nėra ką – drybsoti saulėje pavojinga – nudegsi, gulėti po skėčiu – nekomfortiška, nes beveik nenustojantys pūsti vėjai varto daiktus, neša rankšluosčius. Kūnu kartu su prakaitu teka saugantis nuo saulės poveikio kremas, nuo sūraus vandens peršti akis ir trūkinėja oda. Reikalingi drėkinantys kremai.
Vandens temperatūra neverta dėmesio – pirmąją dieną ji buvo 24C, kitomis 21-23C, t.y beveik kaip Baltijos jūroje. Nesinori būti ir pirmuoju turistu, pakliuvusiu rykliui į nasrus, todėl plaukiodamas jūroje dairaisi aplink pro skaidrų vandenį.
Kretiečiai ramina, kad ryklių yra, tačiau jie giliau – 200-300m gylye, ten kur yra planktono. Tačiau kas atsitinka, kai planktonas pasibaigia ar išnyksta..?
Užlipus jūroje ant akmenų prisitvirtinusių vandens ežių, galima turėti didelių problemų. Ežių čia gausu, todėl brendant į jūrą reikia įdėmiai žiūrėti po kojomis.
Plaukioti baseine su jūros vandeniu yra šilčiau ir saugiau, tačiau jautiesi kaip vaikas, bebraidydamas 1,2 m gylyje. Be to baseino vanduo yra iš jūros ir, pasimaudžius 15-20 min, pradeda perštėti akis, po to dar pusdienį vaikštai raudomis kaip vampyro akimis.
Mums pasisekė, nes viešbutis turėjo jam priklausantį pliažą, skirtą tik viešbučio gyventojams. Tačiau taip vadinamuose municipaliniuose (bendo naudojimo) pliažuose padėtis tragiška – gultai aplūžę ir nešvarūs, vietoj smėlio – kažkoks purvinas žvyras, nusėtas nuorūkomis, sausakimša žmonių.
Kainos labai didelės, juokavome, kad kretiečiai gimsta tik tam, kad galėtų imti pinigus.
Nežinau, kodėl tuomet kretiečiai taip skurdžiai ir apsileidusiai gyvena.
Prie jūros žydrynės ir kalnų įprantama per 2-3 dienas ir jie jau nedaro tokio įspūdžio. Po kalnus vaikščioti neįmanoma, o eiti į juos šalikele pavojinga – čia keliai tokie siauri, kad sunkiai prasilenkia du lengvieji automobiliai.
Nuomuotis automobilį ar kvadrociklą, kaip kad mums rekomendavo gidė, nepatariu. Graikai važinėja labai specifiškai, mūsų gatvių chuliganai lyginant su daugelio jų vairavimo stiliumi– snieguolės.
Matyt todėl ir dviratininkų neteko matyti – jie čia paprasčiausiai neišgyventų.
Jei renkatės taksi – rinkitės prabangesnį ir naujesnį automobilį- jų vairuotojai atsakingesni. Teko važiuoti gatvėje atsitiktinai sustabdytu „pavargusiu"taksi – bandant lenkti, vos nesusidūrėme su kalnų kelyje iš už posūkio atvažiuojančiu kitu automobiliu.
Kainos vienodos – apie 1,2 EUR/km
Viešbučiai čia mano manymu yra bent jau 1 žvaigždute žemesni, nei mes esame įpratę matyti Lietuvoje. 2-3 žvaigždučių viešbučiai- siaubingi. Žinoma – tuomet pigu, tačiau ir draugija su visais „privalumais" garantuota.
Jei mėginsite imti kompiuterį – nepatariu. Kretoje internetas – 7-asis pasaulio stebuklas. Netgi mūsų 5L žvaigždučių viešbutyje internetas mokamas – 6 EUR už 2 val., veikia itin lėtai, dažnai užlūžta.
Mob.ryšys geras, tačiau kainos apie 2 Lt/min.
Verta aplankyti Spinalongos salą su apgriuvusiu bastionu. Čia net iki 1957 metų buvo tremiami raupais sergantys gyventojai.
Į Kretą skrenda labai marga publika – nuo kaimiečių šeimynėlės su seneliu vaikams prižiūrėti, pasiėmusių puodus, keptuves (o gal ir savo maisto) ir netgi skėčius nuo saulės iki apspangusių nuo alkoholio tėvelių su mažamečiais vaikais, klykiančiais lėktuve beveik viso skrydžio metu. Vienas „tėtis" griuvinėdamas šlaistėsi po lėktuvą basomis – stiuardas ir stiuardesės nekreipė į jį jokio dėmesio.
Taigi, sumokėjęs daug už kelionę, neesi garantuotas, su kokia draugija keliausi iki viešbučio.
Herakliono oro uostas ne pats geriausias – tvanku, nešvaru, tenka ilgai stovėti registracijos metu, pakilimo takas nelygus (gal net duobėtas), todėl suteikia gerą adrenalino dozę kilimo metu.
Jei tektų pastoviai gyventi Kretoje, tai būtinai važiuočiau atostogauti į Lietuvą!

Kelionės ir Pramogos
Draudžiama portale www.travelnews.lt paskelbtą informaciją perpublikuoti be Travelnews.lt redakcijos sutikimo.


(18/09/2008 05:00) Print
Noriu gauti naujienas e-paštu
Siųsti draugui

Komentaras
Gauti 11 Komentaras
Vardas:






1Justina 01/24/2009 16:53 Vasara planuoju vaziuoti atostogauti i Kreta. Dar tik renkames kuriame kurorte ir viesbutyje apsitoti.
Sis straipsnis dave daug anudingos info, kaip kad gyvuneliu kalnuose ar juros eziu juroje.
Manau nusvilti tenka dazniausiai tiems, kurie pries keliaudami tikisi labai daug. man svarbiausia- karstas ir nemonotonoskas polisis (kitu atveju turkija rinksciausi).
Nors iki keliones dar puse metu, bet as jos jau dabar labai laukiu!

2Nevaziuok, jei uzsienyje bjauru 01/21/2009 15:48 Nu bet autorius tai mato tik blogybes Kretoj! Atkreipia demesi i visokias smulkmenas, kuriomis net nesidomeciau.Namai statomi is gelzbetonio po to apdailinami, taip toliau, dar ir veikti jam nera ka. Is vis tada gal ir nevertejo i uzsieni, jei tik nusivylimas po to. Akivaizdu, kad vaziavo turedamas viena tiksla - grizes pasigirs, kad gyveno brangiame viesbutyje, uzsienyje atostogavo. Patarciau nevaziuoti - juk viskas nervuoja, ir namie turbut viskas nervuoja, nepatinka niekas, tai kam dar save erzint bjauria Kreta, slyksciu Egiptu, nuobodzia Indija, prakeiktu Tunisu?

3..x.. 11/08/2008 17:11 liuks sala , super, tik visi matom ką norim matyti, važiuosiu ten padirbėti ir žiema praleisti, šilta malonu, , na ne kiekvienam tai suprasti, šio straipsnio autoriui nabaiu nepasisekė,tipinis lietuvs , kad tik pabanbėt gautų tai net valgyt nereikia

4Gintautas 10/17/2008 18:07 Sutinku,matyt visiski pizonai straipsni parase....Pries vaziuojant reikia sau iskelti klausima,ko vaziuojama ir kur,ir apie tai pasiskaityti internete informacijos ir galu gale galima pasiziureti nuotrauku tos salies...jeigu jus tokie "ponai"tai reikejo vaziuoti kur viskas isblizginta ir is paskos vaiksto liokajai...
Mes vaziavom ieskodami silumos,gamtos,kalnu,malonaus bendravimo,tavernu ir visai tai gavome...
Buvome Samarijos tarpeklyje,dzipais safaryje,turejome visas dienas automobili ir viskas praejo sklandziai ir laukiu pavasario vel vaziuoti...
Tarp kitko kas liecia benzino koloneles[nors pizonams viskas nepatiko]labai gera tvarka-atvaziuoji paduodi pinigus ir jokiu rupesciu,niekur eiti jokiu eiliu prie kasos ir svarbiausiai kad tau dekoja visur...

5Asta 10/07/2008 18:11 ipusejau skaityti si "rasineli" nesusilaikiau neparasiusi komentaro. kas cia per "pizonas" parase?! pati pries savaite grizau is kretos.
taip, yra ten ir skurdo, bet kiek nuostabiu dalyku.. samarijos tarpeklis, mazi kaimeliai, lasiti ploksciakalnis, Santorinio sala..., chanijos miestas.
porai dienu turejome issinuomave automobili, jau Lietuvoje buvo pasirupinome navigacija, tai problemu pasiklysti nebuvo. idomiai pas tuos kretiecius-kartais miestelio/kaimelio pradzioje nebuna jokio zenklo, o tik isvaziuojant suzinai kur buvai vazineja jie kiek chaotiskai.
kitas dienas keliavome su novaturu, patiko gidu gyvi ir issamus pasakojimai. viso kretoje praleidome 7 dienas, taciau mazokai dar ne viska pamateme ir bus ko sugrizti.
vaziavome rugsejo pacioje pabaigoje, tai ten tokiu laikotarpiu buna oro pabjurimas (suzinojome tik nuvaziave. gavome truputi lietaus, taciau visumoje su oru pasiseke, nebuvo nei per karsta, nei per salta.
kas planuoja eiti per samarijos tarpekli, tai rekomenduoju pasirupinti "kalnu batais", nes ten tikrai yra kur kojas issisukti ir padus atmusti teko matyti einanciu su "plezankem", nesisvaziduoju, kaip jie ten ejo...

6optimiste 09/30/2008 16:15 ruosiames vaziuoti po dvieju savaiciu. Grisiu, pakomentuosiu "niurglio" ispudzius:)

7ez 09/24/2008 16:51 čia, gerbiamieji, toks metodas - kuo daugiau piktiniesi, tuo geriau pailsi.

8Dirbusi Kretoje 09/20/2008 14:01 Su daugeliu išvardintų dalyku, aišku, reikia sutikti, bet juk gėriesi ir aikčioji nuo neįprastumo, egzotikos ir nepatogumų... Išankstines nuostatas ir įtarumą reikia palikti namie!!!

9buvusi Kretoje 09/19/2008 11:25 tokiems "keliautojams" išvis reikia uždrausti keliauti

10ausra 09/17/2008 18:12 kazi kokio naujojo lietuvio sapaliones

11Renata 09/16/2008 13:55 zmones, jus ilsetis vaziuojat ar kabinetis prie smulkmenu?
vaziuoja i kreta, ir skundziasi karsciu, likit namie kur jums viskas tobula ir nereikes rasineti tokiu nesamoniu

patikėk, mano pasakojimas buvo panašus kaip ir šio autoriaus, o gal ir baisesnis (nes daugiau visur sukinėjomės ). ir komentarai po juo buvo panašūs daugiausia iš tų kurie nebuvo. Galiu mestelt jei ką domina. Tik turėkit omeny, kad čia grynai mano nuomonė ir patyrimai ir jie nebūtinai turi sutapt su kitų. Mum tuo metu tiesiog taip buvo ir viskas.


SVEČIUOSE PAS DIEVUS (APIE GRAIKIJĄ IR GRAIKUS BE TABU)
Rugsėjo 02, 2003 – Rugsėjo 17, 2003 m.

Sugundyti spalvotų atvirukų, daugybės pasakojimų, geru oru ir jūra nusprendžiame ir mes pamatyti „pasaulio centrą“.


Kastoria
Miestas pastatytas ant „nuostabaus“ ežero krantų. Kodėl kabutėse? Kelis metrus nuo ežero nosį riečia nemalonūs kvapai, o akis raižo didžiulės krūvos pilvais į paviršių išvirtusių gigantiškų žuvų. Oi kiek gailių ašarų čia pralietų mano broliukas ir visi žvejybos mėgėjai...
Tiesa, pats Kastorijos miestelis malonus. Siauros senovinės gatvelės, kelios malonios miniatiūrinės aikštės, bizantinės bažnyčios, daug jaunimo. Ten kur jaunimas, ten daug klubų, parduotuvių ir šiaip visokio „šurum burum“.
Nuspredę, kad ežero skleidžiami aromatai mums trukdo, tikrosios graikiškos tavernos tarp naktinių klubų tenka šiek tiek ilgiau paieškot. Bet labai panorėjus visada viskas įmanoma. Siauroje gatvelėje surandame tinkamą „landynę“. Nors visą kelią galvojau apie Uzo testavimą pačią pirmą dieną, tačiau šaltas ir gaivinantis alus šiuo metu ima viršų. O viršų tokį paėmė, kad į mašiną grįžinėjom gerokai „prinokę“, o ir pasiklyst netrukus suspėjom.

Tesalonikai (Thessaloniki)
Gal 2 valandas, praleidžiame miesto kamsčiuose. Galų gale dar po pusvalandžio susirandame stovėjimo aikštelę. Mums pasisekė. Centras čia pat! Galerius rūmai, Romėnų Turgus ir Teatras, Romėniškos vonios ir Nymfajonas, gausybė bažnyčių, prabangių aikščių...viskas atrandama šiame mieste. Tiesa, miestai, bei minios žmonių mus pradeda erzinti, tad poilsio dienelei skubame ieškot ramesnės vietelės.

Halkidiki. Kasandros „pirštas“. (Chalkidiki. Kassandra paralia)
Poilsis poilsiu, bet prieš tai pasukame į Petralonos miestelį. Netoliese turėtų būti urvas. Paleontologiniu atžvilgiu tai vienas įdomiausių. Jame rastas neandartaliečio tipo skeletas, 34 faunos rūšys bei daugybė kitų „niekučių“. Pasak graikų gidės pirmosios ugnies židinys rastas būtent čia. Na nežinau ar aš drįsčiau taip teigti ) Bendras koridoriaus, išgrąžinto įvairių rūšių stalaktitais ir stalagmitais, ilgis ~ 1500m. Vaizdas iš ties nepaprastas, tik gaila nieko negalima buvo įamžint nuotraukose. Foto bei vaizdo kameros čia griežtai uždraustos. Būtumėm bent jau įspūdingai raudoną estuką įamžinę ) Bet „s druzhaliubnimi sasediami“ teko apsiriboti kelių minučių pokalbiu.
Pagaliau, po ilgokų blaškymūsi, apsistojame privačiame name, Haniotėje. Gauname kambarėlį su minimalia virtuvėle, tualeto ir dušo kambariu bei veranda į kiemą. Dėl kainos derėtis teko iš ties įžūliai. Šeimininkei labai nepatiko mūsų žinios apie sezonų skirtumus, kurias pademonstravus kaina krito 10-čia Euriukų, o po šiokių tokių ginčų bei „spektaklių“ suma nusileido dar 5 Eurais. Tad, 30 Euriukų suma už kambariuką mums jau buvo priimtina ) Sukirtom rankom, atidavėm į „prieglaudą“ vieną pasą, įsikūrėm ir pasileidom link jūros. Yeah, nuostabu. Vandenėlis šiltas, mirk nors ištisą valandą! Hmmm...galiu pradėt verkšlent dėl šiukšlių, kancarais „nusėto“ paplūdimio, bet kai pagalvoji... Who cares!!! Atsipalaiduok!!! Tau juk atostogos!!! Jei nenori voliotis „purve“, mirk vandenyje!!!
Po gausių vandens procedūrų, vakarėjant, pėdiname į artimiausią super marketą. Šį kartą stveriu išsvajotą Uzo, Marius lieka ištikimas alui, parpėdiname namo, įsitaisome verandoje ir srėbčiodami savo gėrimus dalinjamės patirtais įspūdžiais. Kol kas dauguma jų dar iš Albanijos, bet tikimės, kad ir Graikija mums bus dosni jais.

Olimpo kalnas (Mount Olympus)
Nemirtingų dievų namai. Rytoj mes belsimės į Jų duris. Šiandien bandom susirankiot visą įmanomą informaciją. No luck! Nors informacija turėtų dirbti dar dvi valandas, tačiau mums priėjus ir paklausus, senis pradėjo „putotis“, mosikuot rankom, užsibarikadavo viską, net ant WC durų spyną užkabino... Na gerai. Tiek tos jau. Šiaip ar anaip lauksim ryto. Pasižaidžiame su asiliukais, bet kai jie visiškai suįžūlėja, sprunkame nuo jų į mašiną ir saldžiai sumingame.
Ryte (8.15val.) istorija ta pati. Spjaunam. Megztukai, striukės, šokoladas, sausainiai, vanduo ir pora lietuviškų pupelių skarbonkių keliauja į kuprines, kuprinės keliauja mums ant pečių, o mes spėjamu keliuku patraukiam į viršūnes (Skolio 2911m; Skala 2866; Mytikas 2917m; Stefani 2905m). Kurias ir kada pasieksim, neturim žalio supratimo. Informacijos neturim, žemėlapio neturim... Ir kodėl mums dėlto dzin!? Keliaujam miškingomis vietovėmis, tad kelias neprailgsta. Po poros valandų intensyvaus kopimo, pasijunta pašalinis maudimas kojos šone. Gal išvarža? Gal geriau užduosiu sau klausimą, kada paskutinį kartą sportavau???!!! Atsakius į jį, jau ramia sąžine skausmą galiu ignoruot. Dar po poros valandų pasiekiame stovyklą (Refugee Camp). Kavos! Kavos! Kavos! Pusvalandukas atsikvėtimui, bendravimui, pokalbiams bei apžvalgai. O po to ir vėl į kelią. Yeah! Gyvybės ženklai! Iš vakaro įsitaisiusiejį stovykloj bei iš jos ryte išėjusieji jau pasiekė viršūnes ir dabar džiugiai leidžiasi žemyn. „Hi“, „Hello“, „How do you do“ x 1000. Kai nebegaliu pralementi „hi“, tiesiog mostelnu ranka į viršų bei nusišypsau. Bet ir tą atlikt daros vis sudėtingiau. Liaudiškai sakant „pompos“ simptomas. Tad stoviniuojam vis dažniau. Pradedu „inkšti“, save mušti, kokiais velniais čia tą kalną tarp lankytinų vietų įrašiau. Dar nugąsdina iš priekio ramiai besileidžiantis rumunas išlemenęs „You are short of time! Go back!”. Na jau ne! Jei ne šiandien, tai niekada! Taip save toliau koliodama ir ragindama šiaip ne taip palengva ir įkopiau. Norit išgirst, kad tai buvo ”nepakartojamas jausmas”. Joooo. Nepakartojamas jausmas mano kojose, pečiuose, nugaroje, galvoje ir ant nudegusios skūros + auksčio baimė. Įsikibę į uolas supleškinam pergalės cigaretę ir žemyn (mano džiaugsmui!!!). Tik tas džiaugsmas greitai virto į dar baisesnes kančias. Leidžiantis žemyn kiti raumenys dirba, reikia nuolatos stabdyti, ”dėvisi” keliai, kerta per padus (nenorėtumėt pamatyt su kokiais kedukais lipau ). O be to mes jau iš tikrųjų “short of time”!!! Šiaip ne taip dasikapstome iki stovyklos, porą lengvesnių atsikvėpimų, bet neužsibūname ilgai. Temsta. Kelio iki mašinos dar visas gabalas. Gelbsti žibintuvėlis. Pasiklystame. Sušalt noro nėra, tad kiek įstengiame šliaužiame žemyn. Išgirstame jau pažystamus varpus (užkabintus asiliukams). Vis dėlto nepasiklydom!!! Prisiekiu, mašiniuką išbučiuosiu. Tačiau nebeturiu jėgų. Keliai dreba, linksta... Krentu į sėdynę ir „atsijungiu“.

Platamonas (Platamon)
Miestelis mažas, bet malonus. Kelios gatvelės, maži nameliai, keli viešbutukai, kelios kavinukės... Po vakarykščių „didvyriškų žygių“ vieta, poilsiui daugiau nei tinkama. Be to, pramogai ir pilis ant kalno stovi. Galima bus kopt. Bet ne dabar. Keli žingsniai ir „kojos suskysta“. Pasistipriname pajūrio šatavernoje ir viešbutyje sukrentame pietų miego (nors, jis daugiau panašėja į ryto miegą).
Atradimas: paeit negalim, bet plaukiot galim ) Tad maukšlinamės akvalangą ir į jūrą tarp žuvyčių! Taip iki vakaro šiek tiek atsigauname. O vakare sugebame ir iki centro save nutįst, gyros „užkirst“ ir frappe „išmaukt“. Tačiau, Platamono pilį vis vien paliekame rytojui )

Trikala
Ėėėėėė! Graikijoj jos yra dvi! Tad jei Jūsų planuose ji tik viena, tai vien tik šturmanu ir ženklais nepasikliaukit, nes gali tekt susipažint su dviem )

Meteora
Neškit kojytės, neškit. Per kančias, į... Jei į Platamono pilį užkopėt, tai norėčiau, kad ir į vienuolyną užkeltumėt (Ir kodėl mes pasirinkome tą, kur aukščiausiai į viršų reikia kopt? Sado-mazo, man čia jau „kvepia“ )
Prie Šventos Trejybės (Agios Trias) pasitinka budintis:
„Jums sijonas“, o Jums kelnės“ (aš su kelnėm, mano „kompanjonas“ su šortais).
„OK“, - dabar atrodome kaip ūkininkai. Keletas foto atminimui )
Pats vienuolynas medinis. Keletas salių, mažas kiemelis, tualetas ant uolos skardžio ant uolų varpinė sustatyta. Nežinau, bet man čia nepatinka. Akį užmetam į koplytėlę ir einam lauk pasišlaistyt po gigantiškas į dangų besistiebiančias uolas. Gamtos mes vaikai ) O čia vaizdai iš ties nepakartojami. Mostelnam ranka pravažiuojantiems lietuviams. Nors mes Graikijoj jau savaitę, tačiau čia sutikti pirmi tautiečiai.

Delfai (pačių graikų vadinamas Delfuzu arba Delfojum)
Programerių meka (kas programeriai, tie supranta apie ką aš čia ) kartu su visa krūva antikinio „palikimo“. Taip. Ką gi mes ten matėm? Hmmm. Krūva visokių šventyklų, pirmoji gimnazija, milijonas kolonų ir t.t. Tiesa pasakius, nelabai man ten įdomu buvo, tai ir nebepamenu visko labai smulkiai. Bet už tat dabar galiu visiem girtis, kad buvau pasaulio centre )

Sunijus (Sounion)
Šiandien didelio noro šlaistytis po Atėnus nebuvo, tad pasistiprinę pakelės kavinėje kalmarais, patraukėme pietryčių Atikos pusiasaliu į Bairono išliaupsintą Sunijų. Ten ant uolų pastatytos šventyklos Poseidonui ir Atėnei. Keturi stulpai ir akmenų krūva... Čia mano kantrybė jau trūko. Buvo priimtas skubus sprendimas keltis į salas. Puolam ieškoti uosto. Artimiausias Lavryje. Deja kelia tik į netoliese esančias. Netinka. Važiuojam atgal i Pirėją. Aišku, kad šiandien jau nieko nepešim, tad apsistojam pakeleiviniame miestelyje ir likusią dienos dalį voliojamės prie jūros tarp daugyvės nupenėtų laukinių šunų. Brrrr.

Pirėja (Pireas)
OK. Keltų firmos jau veikia. Šiaip ne taip nusiperkam bilietą į Santorinį su Blue Star Ferries. Ar čia mums nesiseka normaliai su graikais susikalbėt ar viesiems taip? Jokios informacijos, jokių paaiškinimų, tu tik pinigus sumokėk, o po to nešdinkis lauk... Gali nugriebt lankstinukus, bet juose viskas tik graikiškai. O gal ankstyvas rytas kaltas? Tiek tos. Kita problema ką veikt? Dabar rytas, o keltas tik 17.30. Su mašina varinėt atsibodo. Pažiūrėjus į kamčius nelabai kur ir pavarinėsi. Į Atėnus su autobusu? Neeee. Vis dar nesinori ) Tad, nors ir negeriausias pasirinkimas, bet visą dieną kartu su laukiniais šunim šlifuojam Pirėjos uostą, gatves ir kavines. Rajonas labai netvarkingas, bet ką padarysi, kai apatija pagavus ) Už tat 16.00 val. pavyzdingai stovim prie kelto, o 16.30 pačiame kelte ) O netrukus vandens kelias jau vingiuoja tolyn nuo žemyno su sustojimais Syros, Paros, Načos (Naxos) ir Ija (Ia) salose.


Papildyta:
Santorini. Ten kur cukriniai nameliai...
9.30 val. nuobodžios valandos kelte (nuo Pirėjos) ir 3.00 val. nakties mes Santoriny. Išsilaipinimas vertas Oskaro. Čia kaip baisiausiam gelmių filme: einam vienas paskui kitą siaurais koridoriais, susimakaluojam, šiek tiek nuo kurso nukrypstam, sustojam tarp durų, dairomės, na ir durys užsidaro. Marius dar šaukia, lįsk lįsk, na kur aš lįsiu. Filmų persižiūrėjęs... Aš šiaip nei kaskadininkė, nei ką ) Sutraiškyta likt nenoriu. Taip kad jis lieka vienoj durų pusėj, aš kitoj. Che che very funny. Ok, apsidairom aplinkui, raudona knopkutė. Jokio užrašo, bet man knieti paspaust. Spaudžiu. Durys atsidaro. Na va, ir nebuvo čia ko panikuot ) Belieka susirast išsilaipinimo salę.
Išsilaipinus, mus gelbsti tvorelė, kitaip visi nuomininkai suplėšytų į gabalėlius ir išsivežiotų kiekvienas po savo namus. Mes iš ties šokiruoti. Palangos pakelės dabar atrodo, kaip nereikšmingas dalykas. OK! Nors ir buvome pasiruošę iki ryto miegot lauke, bet jei jau tokia pasiūla... ) Laikydamiesi saugaus atstumo atsargiai prisliūkiname prie tvorelės. Spoksom į atkištus katalogus. Aha. Namelis Perivolos miestely, prie paplūdimio, ~14 km. nuo sostinės, dar panašiai tiek nuo Ia, karštas dušas (ne visur jis Graikijoj buvo), jokios tavernos apačioj, na gal apseisim ir be baseino ) Tinka! Susėdam į autobusiuką ir važiuojam. Nuomininkas pakeliui pasakoja apie salos istoriją, įžimybes, aprodo vietinius barus, parduotuves, nuomas, paplūdimį ir t.t. Tačiau lauke tamsu, jo anglų kalba juokingai kapota, o aš velniškai noriu miego. Vienintelė mintis galvoje sukasi „vešk geriau namo, o ryt ryte aš ir pati viską išsiaiškinsiu“.
Tai tiek apie atvykimą. Dabar šiek tiek apie pačią salą.
Taigi, Santorinis – geriausiai žinomas iš Cikladų salų, išskiriantis iš kitų savo geologine (vulkanine) kilme. Vakarinė dalis yra uolėta, kalnuota, apstatyta mažais baltais namukais, o rytinė džiugina paplūdimių gausa. Labiausiai patiko Juodasis Pliažas. Yra ir Raudonasis, ir Baltasis, tačiau jie ne tokie tvarkingi, malonūs ir erdvūs.
Visą pirmą dieną prasivolioję bei „putę“ kardžuves bei veršienas pliaže ir tik vakare nukiūtinę iki Emborio, vieną seniausių salos kaimelių, sekančią nusprendžiam pasivažinėt po salą bei jos miestelius. Pėdinam iki nuomos punkto, prašome motorolerio. Parodžius B kategorijos vairuotojo pažymėjimą, gauname griežtai neigiamą atsakymą. Aiškinimai, kad Lietuvoje teisių motoroleriam nereikia nepadeda. Tenka imt mašiną. Mums atitenka Pežukas 206. Vargelis. Keliose vietose galvojom paliksim taip ir neužriedėję į kalną. Bet nieko. Šiaip ne taip vis dėlto visas tarpmiestines salos kliūtis įveikėm )
Aplankėm nuostabųjį Ia (Ya) miestelį su „cukriniais“ nameliais. Kai kurie jie nuspalvoti šviesiomis, ryškiomis spalvomis, tačiau dauguma jų yra akinamai balti. Įdomu tai kad, vieno namo stogas, atrodo taip lyg būtų kito kiemu. Vaizdą dar paįvairina bažnyčių kupolai nudažyti žydra spalva, bei iš kiekvieno taško matoma mėlyna jūra. Parduotuvės pilnos autentiškų suvenyrų ir priešingai nei sostinėje Firoje, niekur tavernose negriaudžia garsi erzinanti muzika. Mėsos čia, kaip ir žemyninėj daly paruošt nemoka, bet vis dar gurgiančio pilvo diskomfortą užgožia nuostabūs vaizdai. Architektūrine prasme abu miestai yra be galo panašūs. Balti miniatiūriniai namai ir mėlyna-kupolinės bažnyčios išsidriekusios ant jūros skardžio. Firoje gausu juvelyrinių krautuvėlių, drabužių bei batų parduotuvių. Ant kiekvieno kampo pilna kavinių ir barų. Priešingai nei Ia, čia nerasite ramių vietinių tavernų. Dažnaiusiai čia sutinkami greito maisto restoranai ir prašmatnūs naktiniai klubai. Tarp turistų populiaru (tačiau ir brangu) čia palydėti saulėlydį. Vietoj to mes vykstame į Akrotirį, kurį ženklai nurodo kaip „unique sunset“. Tiesiog toks pastebėjimas: jei šitas yra „unique“, tai žodžių trūksta apibūdint Baltijos jūros saulėlydį. Beje, saulė Graikijoje leidžias anksti. ~8val. čia jau būna tamsu, nors į akį durk. Miegot dar nesinori, klubintis taip pat, tad dar kart judam iki Emborio. Apart seno forto daugiau įdomybių čia nėra, tačiau be galo smagu pasivaikščioti baltomis siauromis gatvelėmis, bei likusią vakaro dalį praleisti vietinėje tavernoje. Būtent čia ragavome patį skaniausią Gyros, kuris mūsų skrandžiuose būdavo dažnas „svečias“ ir degustavome garsųjį Santorinio vynelį.

* * *
Sekančią dieną galima apsukti visus likusius miestelius ir kurortus. Tai ir Perisa, ir Kamari, ir Senoji Fira, ir Imerovigli, ir Vlyhadoje įsikūręs didžiulis jachtklubas ir t.t. Jei labai norėsite atrasite ir kelias įdomias archeologines vietas, tiesiog apie jas papasakos bet kuriame informacijos centre. Neskubant visą salą galima apžiūrėt per dvi dienas. Toliau, jei nedomina voliojimasis viename iš galybės paplūdimių, tenka ieškot organizuojamų pramogų. Mes pasiimam ekskursiją laiveliu į vulkaninę Nia Kameni salelę, kurioje seno vulkano šerdis vis dar aktyvi, o 1950 metais susikūrė ir naujausias Nia krateris. Kažko, labai įspūdingo čia neradome. Keli krateriai, minios turistų, oras pritvinkęs sieros garais, o juodos anglies vaizdai yra tokie pat įdomūs – na, kaip juodos anglies vaizdai ) Toliau galima vykti į Palia, kur tiesiogine tą žodžio prasme, tenka šokti iš laivo ir ~300 metrų plaukti iki vulkaninio vandens, šildomo karštųjų versmių ir siera smiradančio purvo. Įdomu ir be galo smagu (mokantiems plaukti), nors siera smirdėjom dar porą dienų )

Atėnai
„Atsigavę“ saloje dabar lyg ir esame pasirengę susigrumti su Atėnais bei jų šurmuliui ) Didžiulis pliusas, kad naktis. O! Girdėję esat, kad jokio skirtumo nėra ar diena, ar naktį į juos įvažiuot. Mitas! Taip, judėjimas naktį didelis, bet už tat kamsčiuose kelias valandas tikrai nepraleisite, o prašokus vieną ar kitą ženklą (jei iš vis tokių rasit), nusižengus vienai ar kitai eismo taisyklei dar naglai ir išmanevruot atgal galėsit. Šiaip, žinau ką sakau, nes eilinį kartą orientuodamiesi tik jūra, vis dėlto 5 kartus skirtingu laiku į tą miestą įvažinėjom.
Aha. Akropolis. Matosi iš visų miesto vietų. Vėl mitas! Mieste klaidžiojam porą ar daugiau valandų, kol jį surandame. Būtų naivu tikėtis, kad naktį jis veiks, tačiau nusprendžiame vis vien užkopti, nufotografuoti bei naktinį miestą įamžinti. Ir ne be reikalo. Naktį, su apšvietimu viskas daug įspūdingiau, o dieną tai, - visur ir vėl didžiulė akmenų krūva. Akropolis, Senovinė Agora, Romėninė Agora... na kiek galima... We‘re out of here!

Korinta
Dviejų jūrų panorama... Bla bla bla bla. Sustojame pliaže išsimaudyt. Just for fun!

Mikėnai
Be komentarų. Tiesiog nenoriu viešai keiktis.

Nafplio
Per tiek laiko standartiški graikiški miesteliai nustojo stebint, o šitas niekuo neįspūdingesnis, na nebent garsesnis - tai pirmoji Graikijos sostinė.

Epidauras
Bandymas: paimame monetą, užsidarome tualete, metame... Chm. Skamba iš ties geriau nei garsiąjame Epidauro teatre. Net nežinau, argi neakivaizdu, kad tarp akmens viskas gerai skamba. Ir joks čia pasaulio stebuklas.

Tolo
Kurortas įsikūręs vaizdingoje Argo įlankoje. Smėlėti, pagal graikų standartus tvarkingi paplūdimiai, pritraukia daug turistų bei vandens sporto mėgėjų. Šita vietelė man primena Palangą, aukščiausio sezono metu. Kur bepasisuksi visur pilna žmonių, kimšte prikimšti barai ir kavinės, visur griaudžia muzika... Dabar – ruduo, net nenoriu pagalvoti kas čia darosi vasarą.

Sparta
Na čia jau geriau. Tvarkingas miestelis, gražios gatvelės, palmės pakelėse, horizonte kalnai, ramu, nėra turistų (apart mūsų ). Tik jūros trūksta ir būtų pirmasis superinis miestelis Graikijos žemyne. Prie stadijono atrandam ir antikinį Akropolį. Tik keista, jis čia nemokamas, nors įdomumu nenusileidžia ir netgi lenkia prieš tai matytuosius. Graikams tai nebūdinga, bet mes tuom džiaugiamės. Pagaliau viską iš arti galima patyrinėt, savo rankomis paliest ir pačiupinėt...

Mistros
Laiko tėkmės pagrobtas miestas. Dabar iš jo likę tik griuvėsiai. Jei viskas taip ir toliau, iš šios vietovės liks tik dulkės. Apie buvusią miesto didybę vis dar byloja aukštai ant kalno stūksanti Oriokastro pilis (tiksliau jos sienų liekanos), atlikusi svarbų vaidmenį Bizantinės imperijos amžiuje, Despotų rūmai, bei daugybė vienuolynų ir bažnyčių (bet vėlgi jų liekanos ). Tiesa, kačių apsuptyje čia yra išlikęs vienas veikiantis moterų vienuolynas, bei varganas muziejus bandantis atskleist šios vietovės įmantrybes, o mano galvoje, eilinį kartą, krebžda klausimas: na po velnių, kodėl Jūs nieko negalit atstatyt! Kiek ilgai turistai džiaugsis akmenų krūvom!? Ir kada baigsit orą pardavinėti!

Kalio Nero
Mažas miesteliūkštis ant Jonėninės jūros kranto.

Neoxori
Nežinau, kaip mes čia jį atradome, bet greičiausiai eiliniame žemėlapyje jo nerasite. Tai ne miesteliūkštis, o kaimelis be parduotuvės ir banko, vos su viena taverna ant tos pačios jūros kranto. Ir kas smagiausiai, visas paplūdimys tavo!!! Whoooo! Haaaaaaaaaa!!! Nardyt čia nesinardo (dugnas smėlėtas, tad ir neskaidrus), bet už tat plaukiot, tai į valias atsiplaukiojom už visus metus į priekį.
Tačiau būtent čia mūsų kantrybė su Graikijos toleravimu galutinai išsenka. O išsiurbia ją toks juokingas dalykas, kaip „Lietuva-Ispanija“ rungtynes. Taip! Taip! Taip! Mes vos ne ant kelių, o graikučiai ploja kiekvieną kart mūsiškiams nepataikius į krepšį. Nervai na predele. Vsio, ryt namo. Dar turėtumėm čia savaitę pabūt, bet mums jau šitos šalies gana!!! Jei ne mašina ir ne užkampis, tai šiandien pat skristumėm namo. Bet teks dar pakentėt, kol iš čia išsikapanosim.

Taigi, kaip supratote, daugiau mums niekas neįdomu. Likęs tik begalinis noras būt namuose ir džiaugtis pergale su draugais bei visais kitais. Paskutinė aplankoma vieta – Olimpija. Tekinom apibėgam, nusiperkam kambaloidus ir skuodžiam į Lietuvą. But not so fast!!! Patra – laukiam „nežinomo“kelto. Ir kas man melavo, kad tiltas jau pastatytas... ) Pagaliau atsikeliam į Nafpaktos, nuo kurio prasideda vingiuotieji kalnų keliukai. Nors vairavimo meną serpantinais įvaldžiau, bet naktį važiuot nesinori. Taigi, P aikštelė prie Lamia. Nusibaliavojam iki žemės graibymo. Šiaip ne taip vis dėl to damušėm tą nelemtą Tekilą prigriebtą iš duty free dar Lenkijos pasieny ) Na ir gerai, vietos Ouzo atsirado )

Sekančią dieną startuojam anksti. Vėl į Tesalonikus, po to link Promahonas. Kažkodėl nusprendžiame ten sustoti bei apsidairyti. Neklauskit. Šiandien ir taip sunku, tad už veiksmus neatsakom. Kavinėj išmaukiam Frappe ir dabar jau tikrai bye bye Graikija.

KAS LABIAUSIAI ERZINO?
Graikų pasipūtimas, nedraugiškumas, neigiamas požiūris bei atšiaurumas turistams... Tai dažniausiai mums visą nuotaiką ir suėzdavo.

Beje, šiaip pagal standartinius lietuvius esu baisiai netvarkingas žmogus, negaliu pakęst kai visi daigtai yra savo vietose, bet dėl įdomumo palyginimui: pagal graikus aš turbūt pedantė ) Taip, kad jų „skleistinės“ ir mane užknisdavo.

Garsiosios graikiškos tavernos. Aptarnavimas tragiškas. Gali laukt ir kelias valandas, bet vis vien nieko nesulaukt, ypač kai jau pavalgei ir nori atsiskaityt. Bet gal nuo pradžių. Na bent jau mes pratę neit ten kur staltiesės, nes dažniausiai būna prabangiau, brangiau ir šiaip lieva atmosfera ir t.t. Tad pirmom dienom ieškodavom nestaltiesinių tavernų ir Graikijoj. Tačiau kaip pasirodo skirtumo ten jokio nėra. Galų gale jie vis vien kaip didžiausiam murziui, atneš popierinį užtiesalą. Mestels valgį (mestels labai tinkamas žodis, nes normaliai jie nieko nepadeda ir nepaduoda, o viską mestelna). Sukraus valgio įrankius į lėkštę, ne šalia jos. Niekada nežiūrėkite į padavėjų panages, nes apetitą sau sugadinsite anksčiau laiko ir niekada nebijokit pastumt šalia įsitaisiusio laukinio šuns. Ten jie pacifistai, nesikandžioja, bet vis vien visada maloniau kai jie toliau. Hmmm, peleninės niekada nepakeis, o išvalgytų lėksčių niekada nenuneš. Ne kartą sprendėm problemą, kas būtų jei, užsisakai, suvalgai ir dar ko nors nori. Bet neišsprendėm. Jei užsisakydavom pilstomo alaus, tai visada taškydavomės balose. Pila per viršų, putos bėga, nenuvalo, tiesiai ant stalo meta. Kaip jau minėjau norint atsiskaityt, kantriai lauksit kol aptarnaujantis baigs žaist kauliukais ar kortom.
Geriau išmokit atsisveikinimo žodžius graikiškai, nes išgirdę angliškąjį „bye“ gali iš Jūsų gerai išsityčiot.

Visi antikiniai paminklai. Nesu istorikė ar architektė, kad glostyčiau kiekvieną seną akmenuką. Būčiau už tai, kad jie ten verčiau viską atstatytų (na kaip pas mus Vytauto Pilis) nei orą ir akmenis pardavinėtų. Patikėkit tik iš pradžių tie griuvėsiai atrodo egzotiškai, bet kai ant kiekvieno kampo, vietoj vieno ar kito objekto, sutinki tuos padrapstytus akmenis, tai daros jau negera.

Bent jau Atėnuose užkniso pypsėjimas. Aišku po Albanijos, tai buvo tik sėmkės saujoj, bet vis vien... Lietuvoj jau įpratę girdėt pypsėjimą, jei neduok dieve nepajudėjai vos žaliai užsidegus. Na, ten ir pajudėjus vis vien pypsiuko sulaukdavai (čia pas juos turbūt dėl visa ko, profilaktiškai, tad nėr ko pykt). Ir nedarykit klaidos laikydamiesi greičio ženklų. Standartas: ten kur 50 – 90, ten kur 80 – 110 ir t.t. Su ženklais pas graikus problemos, ir labai didelės problemos. Dažniausiai tik po kelių kilometrų sužinodavom ar ten pasukom ar ne, o net keliose vietose matėm kaip vėjelio pučiamas ženklas sukasi aplink stulpą. Linksma )

KELI JUOKINGI IR NELABAI MOMENTAI?
Pasienietis sėdintis ant mūsų mašinos bagažinės, kol mes kantriai laukiame pasų kontrolės eilėje. Bandėm įsivaizduot skandalą, jei Lietuvos ar koks kitoks muitininkas leistų sau tokią „prabangą“.

WARNING. Don‘t do this at home kids...
Ir nusprendėm mes vieną kart, sustot, tikroj vietinėj tavernoj papietaut.
Stalai apsnerksti, kedes kelių centimetrų storumo purvu aplipusios, bet šiaip ne taip įsitaisom. Turistų šioje vietovėje mažai arba iš vis nepasitaiko, taip kad esame labai kruopsčiai tyrinėjami. Iš senovinio mago skamba pusiau turkiška, pusiau graikiška muzikikė. Vyrai kaulus čiulpia, kiti vynelį pliurina. Galų gale priėjo šeimininke ir rodo pirštu į burną. Ne vemti aš dar nenoriu, bet valgyti Taip! ) Parodė ranka sekti paskui ją į „virtuvę“ – tarakonų lizdą, žiurkių buveinę, kačių rojus, šunų būdą ir t.t. Kur tik žvilgnis užkliūna, visur daugiau nei baisu. Dabar noriu prasmegt skradžiai žemės ir gražiai išsisukt iš šitos situacijos nieko neužsisakius. O šeimininkė jau purvinus puodus kilnoja. Vienam – kažkokios apipūvusios pupelės, antram – du mėsos kaulai (turbūt veršiena, bet taip neapetitnai atrodo), trečiam – spageti su neaiškiais snargliuotais grybais (nunuodys dar). Galva purtytis nenustoja vien tik puodų išvaizdą matant. Atidaro šaldytuvą ir rodo dešros šliosą. Jau geriau! Tačiau, „two frappe“ išlemenu ir dar pirštais parodau. Išmaukiam tą savo kavą po 2 Eurus ir bėgam visom keturiom iš čia. Daugiau, grynai vietines tavernas aplenkdavom iš tolo.

Kita taverna (beje netoli Atėnų). Sėdim mes, ramiai valgom. Išlenda virėja, atsisėda prie gretimo staliuko ir išsitraukia savo protezus. Toliau dar reikia pasakot? Juos pavarto, nulaižo ir įsideda atgal. Staiga man apetitas dingo.


Maistas. Verta paragauti – Gyros (šitas geras!!!), Souvlaki (mėsa ant iešmo, panašu į šašlyką be prieskonių), Mussaka (kažkas panašaus į lazaniją, tik graikiškai) , Dalmadakia (mėsa su ryžiais įvyniota į vynuogių lapus, panašiai kaip balandėliai, tik rūgštesni ir priskiriami prie apetaizerių), Squid (kalmarai), įvairios rūšies žuvies (mažiausiai patiko kardžuvė). Siūlyčiau atsisakyt mėsos patiekalų, nes paruošt jie jos, apart veršienos, nemoka. Kofemanai pavirs į Frappemanus (šalta kava su putele). Alus: Mythos, Amstel ir Heineken (man labiausiai patikes). Patys graikai labai dideli Fast Food‘o mėgėjai. Normaliems pietums tavernoj, vienam asmeniui reikėtų skirti ~10-30 Eurų.
Lankytinos vietos. Vidutiniškai apie 6 Eurus. Keli pvz.: Platamono pilis 4 Eurai, Meteoros vienuolynai (priklausomai kuris) 2-6 Eurai, Epidaurus 6 Eurai, Mikėnai 6 Eurai, Mistros 6 Eurai, Atenai 12 Eurų, Olimpija 6 Eurai ir t.t.
Apgyvendinimas. Daug kas priklauso nuo vietovės. Apartamentai arba viešbučiai dviem (kambarys, balkonėlis, tualetas ir vonia, TV, virtuvėlė, kondicionierius) svyruoja tarp 30 – 50 Eurų rugsėjo mėnesį. Aukšto sezono metu pridėkit dar 20-40 Eurų.
Benzinas. Priklausomai nuo vietovės. Svyruoja nuo 0.71 Euro iki 0.88 Euro. Patiems lipt iš mašinos nebūtina. Viskuom pasirūpina darbuotojai.

- - - - - - - - -
O nuotraukų gražių galiu irgi prikraut

Pasiskaicius palyginimus Graikijos su LT, nutariau terpti ir savo trigrashi:
Na gerai, netvarka toj Graikijoj vyrauja, bet visa kita? Mes priprate prie prekybos centru kad lyg rumai butu, kad sekmadieni puse dvylikos ar trecia ryto galetum apsipirkti tarsi treciadienio pavakare, restyoranai isblizginti, isciustyti.. Bet juk Graikija tuo ir zavi, paprastumu! Na ir kas, kad banku stiklai neblizga, uztat jie niekur neskubedami tau viska sutvarkys, dar apie bobute tavo paklaus ir apie ora pakalbes, na ir kas kad prekybos centras kambario dydzio - jie daug ka pardavineja turgeliuose ar uzsiaugina patys, bet uztat maisto kokybe.. Ir tikrai nekeisciau ozkos surio su alyvuogiu aliejumi ir duonyte kur nors kalnuose y pasivaiksciojima Akropolyje Vilniaus ar Kauno ir nuejima i Cili pica .
Butent del to, kuo skundziasi gerbiamas pilietis, zmones ir vaziuoja i Graikija. Atsipalaiduoti, prisigerti kavos, apsirukyti, prisisedeti teraselese ar tavernose su vietiniu vynu, ozkeles pavaikyti. Jei norejosi tikros prabangos, Turkija su savo kilimais ar Montecarlas/Monakas, Italijos siauriniai miestai visuomet lauks jusu, bet Grakija, Prancuzijos pietus, Ispanijos kaimeliai ar Italijos pietus tuomet tikrai ne jums. Patarimas - pries vaziuojant ir renkantis zinoti, ko tiksliai norima, o ne pulti stacia galva pirkti bilietu tikinkis, kad salis apzaves tuo, ko ji paprasciausiai neturi..
Apskritai man atrodo, kad lietuviai tampa vis labiau islepe, tai jiems fejeverkai naujametiniai nepatinka, tai Graikijos prekybos centrai. Bet juk visur tas pats, naujo jau nieko neisrasi, tad reiktu stengtis svecioje salyje atrasti kazka neiprasto,gal maista, gal ora, gal vaizdus, gal zmones - ir tuo dziaugtis.

Butent. Atvaziuoti i Graikija ir piktintis, kad cia per daug archeologiniu paminklu?? Na tokio "minuso" dar nesu girdejus
Graikai nera nei pasipute nei nedraugiski, ir bendrauja su zmonemis taip, kaip patys bendraujat su jais. Nezinau kokiose tavernose jus lanketes, as i tokias neuztaikau, ir graikisko maisto nekeisciau i joki kita
Be abejo Graikija skiriasi nuo Lietuvos, cia juk vidurzemio juros salis! Cia zmonems kava svarbiau nei alkoholis ir ramiai pasedeti svarbiau nei lekti kaip akis isdegus. Cia tavernose ir baruose visada nemokamai atnes vandens, prie gerimu - uzkandziu, po maisto daznai ir saldumynu. Gerimu, beje, niekas nematuoja menzurelemis kaip LT, kas graikus, apsilankius LT, paprastai sokiruoja
Ai, bet apie ka mes cia kalbam, kiekvienam savo

LuckyLay, o ka pasakoti apie ji? Grazus, ramus, romantiskas miestelis su svarbia praeitim ir istorija

Aš taip pat esu Graikijos fanė.
Man ten be proto gera , žmonės pavergia savo nuoširdumu, paprastumu, gamta nuostabi su tokiu istoriniu šarmu.
Komfortui galima pasirinkti kitas šalis. Graikija - atsipalaidavimui, galvos pravėdinimui, gal dar, sakyčiau vertybių skalės peržiūrai tinkantis kraštas.
Skubėti Graikijoje tiesiog nedera, reikia taikytis prie vietinio gamtos ir žmonių ritmo, va tada malonumas be proto .
Tikrai dar atvažiuosiu į šią šalį

Dar keletas Graikijos peizazu







Poros sala - Saronijos salu grupe.








Papildyta:

Aciu Kolkas planuose Graikija. Is tolimesniu saliu renkuosi ko noriu

Tokie namu papuosimai budingi visoms Saronijos saloms





Poros kalnai ir graikiskas pavasaris...














Papildyta: