Atsimenat merginos apie darziukus snekejom

, kad zindomiems leliams sunku adaptuotis - nes prisirise prie mamos, tai va jau turiu patirties

. Maniske labai prisirisus, iki siol net su teciu nepasilikdavo - visur mes kartu (jau neskaitant svetimoje vietoje su kazkuo svetimu) - darziuko bijojau kaip kazi ko, ir ka - sulaukem 3 metuku ir nuejom, savaite lankem kartu, tada palikau porai valandu - buvo asariukiu kol atsiskyrem, bet iki to jau kelias dienas ji ejo su mintim kad pabus kol mamyte ateis, ale neisdrysdavo atsiskirt

, tai biski padejom

. Kita diena - parode ate, dave bucki ir aukletojai rankyte - jau trecia savaite baigias kai eina ir buna viena, be asaru ir su dideliu noru

Žiūriu į save veidrodyje ir galvoju - " ir kam atiteko tokia laimė..." , užlipu ant svarstyklių - "...ir dar tiek jos daug..."