nežiūrint į kai kuriuos skeptiškus pasisakymus, nutariau, kad reik pasitobulinti valdant mintis.... lekiu į knygyną - Rhonda Byrn "paslaptis" šiuo metu man tinkamiausia, manau...
Tobulinkitės. Aš tobulinuosi valdydama kirvį. Jūs valdykite mintis. Aš kaposiu vištoms galvas, o Jūs mintimis galėsite iš jų liekanų virti sriubą. Ar gerai?
Tobulinkitės. Aš tobulinuosi valdydama kirvį. Jūs valdykite mintis. Aš kaposiu vištoms galvas, o Jūs mintimis galėsite iš jų liekanų virti sriubą. Ar gerai?
O Rudnosiuko istorijas skaitėt ? Va, apie liūdesį yra kokia:
Kai Rudnosiukui pasidarydavo liūdna gyventi, jis nekišdavo pirštų kur nereikia, o nueidavo pas Ežį ir sakydavo:
-Ežy, Ežy, man liūdna!
Ir liūdnumas praeidavo. O kai Rudnosiukas galvodavo, kad mirs, jis irgi nueidavo pas Ežį ir sakydavo:
-Ežy, Ežy, aš mirsiu!
Ežys paprastai klausdavo: "Kada?", o po to pridėdavo: "O gaila" arba "Na gerai", - žiūrint kokia jo nuotaka būdavo. Ežys turėjo du neišsenkamus jausmus - gailesčio ir humoro, arba satyros. Tai Rudnosiuką gelbėdavo nuo mirties*.
Bet vieną kartą Rudnosiukas numirė nieko nepasakęs Ežiui. Ežys atėjo į šermenis ir pasakė:
- O gaila !
Tada Rudnosiuką suėmė toks juokas, kad jis atsikėlė ir tarė visiems verkiant:
-Gražus buvo gyvenimas !
Ir visi kaipmat pralinksmėjo. Net Rudnosiukas buvo toks linksmas, kad nebenumirė.
O Ežys išėjo namo, nes jau buvo vėloka. Apie devynias...
Medinukas prieš kažkiek laiko rašė tokį rašinėlį - "Aš turėjau deguti. Po to jis numirė ir man buvo labai liūdna, aš verkiau. Bet po to pralinksmėjau".
Medinukas prieš kažkiek laiko rašė tokį rašinėlį - "Aš turėjau deguti. Po to jis numirė ir man buvo labai liūdna, aš verkiau. Bet po to pralinksmėjau".
*Moteris:* Viešpatie, JIS palieka, palieka mane! *(verkia) *
*Protas:* Pozityviau, pozityviau mąstyk!
*Moteris:* Kur jau čia pozityviau ? Daiktus renka, bjaurybė?
*Protas:* Neverk, šypsokis! Paslaptingai šypsokis! Ir nemojuok čia rankom, kaip malūnas!
*Moteris:* Bjaurybė, lagaminą krauna! Padorus vyras, išeidamas tik kojines ir apatinius pasiima, o šita bjaurybė dar ir marškinius pasiima! *(verkia)*
*Protas:* Šypsokis!
*Moteris:* Gal pult jam ant kaklo?
*Protas:* Kvailė!
*Moteris:* O gal pult prieš jį ant kelių?
*Protas:* Kvailė!
*Moteris:* O gal jį tą-aną?
*Protas:* Ką ,,tą-aną"?
*Moteris:* Nu... Su keptuve per galva?
*Protas:* ?
*Moteris:* Paskui maitinsiu vargšelį buljonu... Taip kokius 2 mėnesius? Gal pripras ir neišeis?
*Protas:* O jeigu neapskaičiuosi? Užmuši?
*Moteris:* O tai ką tada daryt! Pasakyk, jei toks protingas!
*Protas:* Šypsokis!!!! Ir mąstyk pozityviau!
*Moteris:* Nu ir ką gi čia galima rasti pozityvaus? Aš liksiuuuu vienaaaa! * (verkia)*
*Protas:* Šypsokis!!!! Visu pirma, ne viena, o laisva moteris?
*Moteris:* Nu ir kokiems galams man ta laisvė?
*Protas:* Šypsokis!!!! Laisvė? Tai puiku: tu visą laiką skirsi tik sau!!
*Moteris:* O kam? *(valosi nosį) *
*Protas:* O tam! Brazilų kalbą išmoksi! Juk visą laiką svajojai serialus originalo kalba žiūrėt. Užsirašysi į šokių pamokas!
*Moteris:* Aha, laiko gi vis neturėjau...
*Protas:* Pati tvarkysi finansus be jokių kvailų amerikoniškų meškerių pirkimo ar amžinų mirusios mašinos remontų!
*Moteris:* Aha, dar kailinukus nusipirksiu ir basutes... nu tas... tas su kaspinėliu... *(valosi ašaras)*
*Protas:* Su tuo vaikinu iš juridinio skyriaus pavakarieniausit! Juk jis į tave taip žiūrėjo...
*Moteris:* *(Šypsosi)* Aha, eisim į restoraną, jis jau siūlė ne kartą. Kailinukus apsirengsiu, basutes su kaspinėliu... *(Šypsosi mįslingai)*
*Protas:* Niekam nereiks gaminti, nei skalbti....
*Moteris:* Tik manikiūrai, pedikiūrai, kaukės ir masažai! *(Šypsosi iš laimės) *Išvažiuosiu į kokią nors kelionęęę... *(Svajoja)* Oi kaip gyvensiu! *(Pergalingai šypsosi)* Oi!
*Protas:* Kas?
*Moteris:* Jis klupi ant kelių ir bučiuoja kojas! Sako, kad niekada tokios neras... Prašo atleist... Nori pasilikt!
*Protas:* Oi!!
*Moteris:* O kaipgi laisva moteris? *(verkia)* O kaip gi šokių pamokos? Kailinukai ir basutes? *(rauda)* Ir vaikinukas iš juridinio skyriaus?
O Rudnosiuko istorijas skaitėt ? Va, apie liūdesį yra kokia:
Kai Rudnosiukui pasidarydavo liūdna gyventi, jis nekišdavo pirštų kur nereikia, o nueidavo pas Ežį ir sakydavo:
-Ežy, Ežy, man liūdna!
Ir liūdnumas praeidavo. O kai Rudnosiukas galvodavo, kad mirs, jis irgi nueidavo pas Ežį ir sakydavo:
-Ežy, Ežy, aš mirsiu!
Ežys paprastai klausdavo: "Kada?", o po to pridėdavo: "O gaila" arba "Na gerai", - žiūrint kokia jo nuotaka būdavo. Ežys turėjo du neišsenkamus jausmus - gailesčio ir humoro, arba satyros. Tai Rudnosiuką gelbėdavo nuo mirties*.
Bet vieną kartą Rudnosiukas numirė nieko nepasakęs Ežiui. Ežys atėjo į šermenis ir pasakė:
- O gaila !
Tada Rudnosiuką suėmė toks juokas, kad jis atsikėlė ir tarė visiems verkiant:
-Gražus buvo gyvenimas !
Ir visi kaipmat pralinksmėjo. Net Rudnosiukas buvo toks linksmas, kad nebenumirė.
O Ežys išėjo namo, nes jau buvo vėloka. Apie devynias...
pasidalink įspūdžiais 
man ši knyga patiko 
