Ramybe sužavėjęs Tailandas

Taigi naktis. Ji priminė mūsų vestuves. Tąkart irgi miegojome namelyje ant vandens – super, tik šiuo kartu nubudę dar išgirdomi ir vandens šniokštimą. Ir šniokštimas buvo toks, kad atrodė, jog mus neša galinga srovė. Ir taip nesinorėjo keltis, rodos, plauktum ir plauktum pasroviui... O dar tas paukščių čiulbėjimas... Dar kiek pasimėgaujame gamta, ramybe ir kylame.
Šalia pusryčių stalo maitinasi ir drambliukas.

Papusryčiavę (vyras sako, kad pusryčiai buvo kukloki: kiaušinienė, dešrelės, bandelė, sviestas, sūris, vaisiai, kava, arbata) išeiname pasivaikščioti po monų kaimelį ir džiungles.
Štai jų gyvenamasis būstas.

Čia vaikučiai renkasi į mokyklėlę, o kartu ir broliukus bei sesutes atsiveda.

O štai jų „tvartai“...

Toliau keliaujame džiunglėmis, tai vienas, tai kitas vis nustraksėdami nusifotografuoti tarp bambukų ir visai nekreipdami dėmesio į Kostios įspėjimus, kad tuose lapuose gali būti gyvačių. Na ir kas, norime jas pamatyti gyvas, gamtoje.

Sugalvojame norą ir bambukas paremiame griūvantį kalną, aplankome šventyklėles-dvasių namelius, iš tolo per ore tvyrančią drėgmę žvelgiame į savo nakvynės vietą.

Taip po rytinio pasivaikščiojimo grįžtame atgal.

Įšokstame į savo maudymosi aprangas, užsisegame gelbėjimosi liemenes, kuprines su visais daiktais sumetame į valtelę, o patys pliumptelime į srauniąją upę. Vat čia tai fantastika. Srovė tave neša, o tu guli, džiaugiesi, dairaisi, klausaisi džiunglių garsų. Ir taip net 3 kilometrus. Tikrai pakankamas atstumas, kad pasijaustum nerealiai. Tokios atrakcijos gyvenime dar neturėjom. Gaila, bet matom į krantą lipančius mūsiškius – plaukimas baigtas. Tik ne taip jau lengva pasipriešinti srovei ir išlipti į krantą Gal nelipkim? Po savaitės plaukimo gal jau būtume Patajoj Bet išlipam. Pasiimame tik pinigėlių, fotoaparatus ir einame pas ūkininką.
Pirmiausia apžiūrime dirbinius iš tiko. Čia jie pigiausi, nes yra plukdomi iš šalia, vos už kelių kilometrų esančios Birmos (Mianmaro). Gal net nelegaliai... Neatsispiriame pagundai įsigyti suvenyrą... O toliau vaikštinėjame po fermą.
Štai beždžionės. Tiksliau tik viena. Jos kolegė dabar dirba, o ji ilsisi. Po pusdienio, kai grįš kolegė, ši beždžionė eis skinti kokosų. Tik prinokusių, žinoma.

O čia matome, kaip „varganai“ gyvena šie ūkininkai...

Susipažįstame su daugybe vaisių: pamelai, kokosai, papajos, durianai, duonmedžiai ir daugelis kitų, ne tik pirmą kartą matomų, bet ir pirmą kartą išgirstų pavadinimų.

Pamatome, kaip daiginami kokosai (auginami jų daigai) ir sužinome, kad vertingiausi yra jų plaušai.


Papildyta:
Dar vieni keturkojai darbo „įrankiai“. Galingi...

Ir gražiu takeliu, vis stabtelėdami ir Kostios klausdami „Kas čia? O čia kas?“ judame link pietų.

Kartais paklausti nespėjam. Tiksliau, net nepastebėtume, bet jau pats gidas atkreipia mūsų dėmesį, pvz., į skruzdes tranzitininkes, kurios visą laiką keliauja ir neturi namų...

Taip „tranzitu“ ir mes pasiekiame viešbutį, kuriame pietausime. Pietų stalas (šį kartą švediškas) vėl gausus. O jau sriubos skanumėlis... mmm... žuvytės... mėsytė... vaisių saldumas...
Pavalgę nusižengiame visoms taisyklėms ir niurktelim į baseiną. Dar pasivaikštom po teritoriją ir... kelionė baigta


Visi kelionės programoje numatyti objektai aplankyti, o dar tik pietūs...

Nejau manote, kad mes važiuosim namo? Ne... kalbiname Kostią dar ką nors aplankyti. Iš pasiūlytų variantų pasirenkame nacionalinį parką su 7 laiptų kriokliu (šis bus su vandeniu). Susimetame kiekvienas po 500 batų (už įėjimą į parką ir už kelią) ir mes jau linksmi, laimingi kelyje.
Parkas pasirodo beesąs ramus, gražus. Krioklys Eravan yra eravano nacionaliniame parke. Jis yra 7 aukštų. Kiekviename iš jų galima maudytis, bet dauguma turškiasi 3-iame. Mes pirmiausia nusprendžiame užlipti iki 7-ojo, o tada jau grįžę ir mes pasilepinsim.
Kilimas nėra labai sunkus, bet, tiesą sakant, ir ne iš lengvųjų. Pakeliui vėl džiunglės ir jų vaizdai.

Štai vienas iš tų laiptelių.

Norint pasiekti patį paskutinį tenka ir akrobatikos paragauti – lipti per virš upelio permestą rastą. Čia jau šalia stovi policininkas-apsauginis ir kažką rodo į laikrodį, lyg sako dešimt... Įdomu, dar dešimt minučių lipti ar ten galime būti dešimt minučių. Et, koks skirtumas. Kažkodėl jokio jaudulio ar nerimo, tik troškimas kuo greičiau pasiekti tą tailandietišką laimės žiburį.
Atsivėrusio vaizdo neapsakysi žodžiais, neįamžinsi nuotraukoj. Bet pabandom.

Vėl kaip akrobatai nusileidžiame žemyn ir grįžtame prie saviškių. Dabar jau nuplausime prakaitą šaltame vandeny. Deja, pirmas įspūdis – vanduo šaltas, o kažkas graužia mano kojas. Ilgai spėlioti kas netenka, nes čia knibždėte knibžda žuvų. Nevalingai pradedu spygauti ir makaluoti kojomis. Žuvys pasirodo drąsios. Čia man paaiškina, kad jos yra sanitarės, graužia negyvą odą, o tokios procedūros mūsuose itin brangios. Na, jei jau taip – graužkit, mielosios, kuo daugiau graužkit. Man tai pradeda patikti

Švelniomis ir gražiomis kojytėmis pilni įspūdžių ir be galo laimingi grįžtame į autobusą. Dabar jau galime važiuoti namo. (Čia negaliu nepaminėti, kad atsidėkodami Kostiai buvome surinkę pinigėlių, tačiau jis kategoriškai atsisakė juos paimti. Matyt, jis jau tikras tailandietis... O vairuotojui arbatpinigių leido palikti, tik įspėjo, kad per daug neišlepintume.)
Tokia tad buvo ta egzotika ir upė Kvai.

ačiū





suveikt suveikė, bet žodžiai nelimpa... ar kad nieko gero per kitas dvi dienas nenuveikėm, ar kaip... na, tęsiam taip, kaip yra...
Papildyta:
Vasario dvyliktoji buvo praleista tvarkant reikalus. Pirmiausia viešbučio registratūroje bandau išsiaiškinti, kur surasti vietą, kurioje galiu gauti vizą. Paaiškina ir nubraižo žemėlapyje trijų viešbučio tarnautojų konsiliumas. Laiko turime (planavome per pietus susitikti visi, kurie važiuosime į Kambodžą), tad pasivaikščiodami einame iki prieplaukos išsiaiškinti, kada plaukia keltai į salą – ryt planuojam pasiplaukioti. O tų keltų, pasirodo, ne tiek ir daug, ką čia visi pasakoja, kad kas pusvalandį plaukia...
Štai mūsų pajūris.

O čia garsioji Walking street iš ryto...

Toliau bandome susirasti nurodytą turizmo policiją. Praktiškai neklaidžiodami, tik kartą kitą pasitikslindami pasiekiame tašką. Mūsiškių dar nėra, bet užeiname pasiteirauti kas ir kaip. Čia mums paaiškina, kad viza nereikalinga, galime važiuoti į Kambodžą ir grįžti su turima vienkartine viza. Keista... Dėl viso pikto pataria kreiptis į imigracijos policiją. Štai tada ir suprantu, kad būtent ten mums reikia ir būtent ten turėjo nukreipti mūsų viešbučio darbuotojai. Ot protuoliai... Bet čia turbūt tokia šalis ir toks gerų emocijų pripildytas oras, kad pykti net norint nepavyksta. Pasigauname taksi, žemėlapyje parodome tašką, kur mums reikia, ir važiuojame statybviečių kvartalais.
Štai ir imigracija. O žmonių... minios. Pasiimame lapus, išsiimame eilės numeriukus sau ir atvažiuosiantiems mūsiškiams ir pradedu pildyti. Pildau-plėšau, pildau-plėšau... Pasirodo, veltui, pataisymai ir pabraukimai galimi. Prisistato mūsiškiai, atvažiuoja ir Kostia. Jam reikia mūsų pasų kopijų Kambodžos vizoms. Nuėjęs Kostia išsiaiškina, kad šiandien prieiti nespėsime. Na, taip. Juk jie nemoka dirbti kelių darbų: jei dirba su viena operacija, bet žmonių pas jį nėra, kitam, pas kurį eilė nepadės, nes jis išmano tik savo sritį. Tokia čia specifika. Mūsų numeriai nuo 169, o kol kas aptarnaujami 91, 92... Laiko – 13.30. dirba, sako, iki 15 val. Mūsų kompanija pasiima lapus – užpildys viešbutyje ir atvažiuos ryt iš ryto. Mes su vyru liekame laukti. Šiaip ar taip diena sugadinta, tad koks skirtumas, kur leisti laiką. O gal... Belaukdama pastebiu užrašą ant durų, kad dirba iki 16.30 val. Gal tikrai spėsim…
Ir tikrai, 16 val. mes, atidavę po 1000 batų, po vieną nuotrauką ir po vieną paso kopiją, jau patenkinti einame su vizomis pasuose. Sėdame į tuktuką...

Ta proga, kad viską susitvarkėme ir dar turime laiko, pasivaikštome po miestą. O štai rytojaus dieną leisime kiek turiningiau (gal ) - plauksime į salą.

Papildyta:
Išaušta kitas rytas. Tradiciniai pusryčiai, kuprinė ant pečių, į tuktuką ir į keltą. Susimokame po 20 batų ir mus plukdo į arčiausiai esančią ir pigiausiai pasiekiamą svajonių salą, rojaus kampelį. Keliaujame beveik valandą. Nuplaukus pasitiko motociklininkai, siūlantys nuvežti į kitus paplūdimius, bet mes pasirinkome čia pat esantį – laiko ne tiek ir daug, dabar 10, o atgal paskutinis, rašo, kad 16 val.
Susirandame tuščius gultus, jų čia nemažai, suplojame po 100 batų, sakyčiau, daug... bet tai juk pirmas mūsų rimtas susitikimas su Siamo įlanka, su Pietų Kinijos jūra...
Smėliukas baltutis, minkštutis, jūra šiltutė, skaidri, saulytė karšta... Atsipalaidavimas... Tiesa, šiek tiek trukdo šalia vis atplaukiantys/išplaukiantys kateriai, vandens motociklai, bet nieko. Mes sau gulim, maudomės, stebime grupėmis lakstančius, besimaudančius, pagal komandą valgančius ir t. t. kinus. Nepastebime, kaip ateina pietūs.
Pietums išsirenkame tokį gyvą maistą: žuvytė, omaras, krabas.

Čia pat prie mūsų ją iškepa. Mmmm... Norėčiau dabar gauti tokią lėkštutę...

Dar padrybsojimas prie jūros ir jūroje, paspoksojimas į kažkokį filmavimą, vėl keltas, tuktukas, viešbutis... Gera, gražu, įdomu, tikrai kaip rojuj ar pasakoj bet... ilgai taip neištverčiau Rytoj bus apžvalginė kelionė po Patają. Bet rytoj. Tad ir tęsinys taip pat rytoj

na, kur tikrai gražūs vaizdai, tai nenoriu į www dėt su savais vaizdeliais o bendras vaizdas iš toliau - prašom:



čia paplūdimys arčiausiai civilizacijos

Papildyta:
štai gabalėlis paplūdimio iš arčiau

Štai ir išaušo Valentino dienos rytas. Miestas jau gyvas, dar labiau spinduliuojantis šypsenom ir mirgantis gėlėmis, balionais, girliandomis. Šiandien važiuojame į apžvalginę ekskursiją po Patają.
Pirmiausiai autobuse mus pasveikina su švente, vietinė gidė išdalina po širdelės formos saldainiuką – smulkmena, bet maloni. Ir judame link pirmojo taško – apžvalgos aikštelės. Iš čia atsiveria vaizdas į senąją Patają.
Galima pažvelgti ir į naująją. Gidė trumpai papasakoja Patajos istoriją, dar kartą apsižvalgome, pasifotografuojame ir leidžiamės takeliu žemyn į autobusą. Besileidžiant dar akis užkliūna už tokio vaizdelio:

Čia turiu pasakyti, kad pasakojimus, jog tailandiečiai nemyli šunų, laiko juos blogio įsikūnijimais, neaugina jų namuose ir pan., paneigė ne tik šis vaizdas, bet ir gatvėse nuolat stebimi vaizdeliai, kaip šalia prekiautojų, parduotuvių ar grožio salonų guli ir ilsisi ant pavadėlių pririšti augintiniai. Kad tai iš piršto laužtas mitas patikslino ir trys gidai. Tiesiog jie labiau myli ir dažniau augina mažų veislių šunis, bet tikrai nėra jie blogio įsikūnijimai. O štai katinams kerpa uodegas, kad nešauktų piktų dvasių pykdami ir jomis tabaluodami
Bet kelionė tęsiasi. Kitas mūsų apžvalgos taškas – šventykla ir susitikimas su vienuoliu. Įspūdingas takelis link šventyklos.

Čia galima nusipirkti paukštelių narveliuose ir paleisti juos į laisvę, galima sužinoti kokia savaitės diena buvo tavo gimimo dieną (aš žinojau, bet pasitikslinau – sutampa), nes tailandiečiai vertina ne pačią gimimo dieną, o savaitės dieną, kiekvieną iš jų Buda vaizduoja vis kita poza. Na, ir, žinoma, galima į voką įdėti auką vienuoliui/vienuolynui, o jis už tai palaimina ir užriša šventintą juostelę ant rankos, kurią reikia nešioti, kol ji nuplyš, o ir tada negalima jos išmesti, reikia saugoti. Užriša tokią juostelę ir man, nešioju ją ir dabar. Sako, ji suplyšta per dvejus metus... Bet yra „palengvinimas“ tiems, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių negali jos nešioti: galima gražiai nusiimti ir pasidėti kaip jau nuplyšusią Na, kol kas dar nešiosiu, o vasarą bus matyti...
O štai centrinis Buda.

Dar kiek pasivaikštome tarp Budų-savaitės dienų, įmetame pinigėlių į Budos bambą, stebime, kaip moteriškė kruopščiai lipina popierėlį prie paauksuotos statulos ir po to tas aukso dulkes kruopščiai grūda į rankinę... Mums vis dar viskas įdomu. Ir gražu. Kad ir štai tokie krūmai


Papildyta:
Na, o iš ten jau važiuojame į kulminacinį tašką – gyvačių fermą. Štai kiek jų ten ir dar ne visos.

Pimiausia šiek tiek mums papasakojama apie gyvates. Toliau galima nusipirkti gyvatę ir išgerti jos kraujo, suvalgyti širdį, ir dar iš jos pagamina sriubos ir kepsnių. Šis malonumas: didelė gyvatė 5000 batų, mažesnė – 4000 batų. Kooperuojasi po 4 žmones.

Toliau skubame į gyvačių šou. Pasirodymas trunka pakankamai ilgai. Štai kiek gyvatėlių ir kiek visokių triukų atliekama.


Parodo mums jas iš arti, uždeda kiekvienam ant kaklo, pasifotografuoji, parodo jų dantukus, parodo, kaip išleidžia jų nuodus.

Stebime gyvatės ir mangustėlio kovą. Laimei, ji baigiasi be aukų.

Na ir, žinoma, kaip be bučinio su gyvate. Tik čia žiūrovams nenusišypso laimė patiems jį išbandyti

Po pasirodymo – maistas. Kepta gyvatė – 500 batų. Atrodo labai gražiai, bet skonis... man nelabai kuo skiriasi nuo keptų traškių mažų karosiukų...

Pavalgę norintieji gali įsigyti dirbinių iš gyvatės odos, užpilų, vaistų, kremų ir t. t. Manęs visa tai negundo. Bet orchidėjos ten žavios.

Tai ekskursija jau būtų ir baigta, bet mūsų laukia dar vienas „taškas“ – juvelyrinis fabrikas. Kaip gi be jo. Ir vėl tradiciškai filmas. Maniau, jei rodys tą patį – išeisiu. Pasirodo ne, kitas. Pažiūrim. Čia pasirodo įdomiau. Dar susodina visus į traukinukus ir paleidžia po tokią apžvalginę ekskursiją – visai nieko atrakcija. Po jos trumpai stabtelime ties besidarbuojančiais juvelyrais ir į parduotuvę. Kainų net nebandome klausti. Tik pereiname ir tiek. Kavinėje pasivaišiname nemokama šalta kava ir arbata. Suvenyrų parduotuvėlė irgi nelabai domina, tad užsukam (gidė nuveda) į šalia esantį latekso fabriką – slapta svajonė nusipirkti pagalves. Pažiūrim, išbandom, patinka, bet kaina išgąsdina. Į viešbutį grįžtam tuščiomis, o laiko dar daug, dar tik 15 val.
Šiandien tokia simbolinė diena. Miesto jau nepažint, vos kyšo iš po balionų ir tailandietiškų šypsenų, kaip manot, kur mes patrauksim? Ne... važiuojame į Tecomą dovanų Valentino dienos proga. Reikia, juk nusipirkti kokį nors vietinį „šlamštą“, štai pavyzdžiui anądien mano akys ilgai užsibuvo ties mini iPhone‘u... Jį ir gaunu dovanu Dabar jau galėsime pilnavertiškai atšvęsti.
Vakare ir šiaip buvusios pilnos kavinės tampa sausakimšomis. Bandome rasti kokią jaukesnę vietelę. Nežinau, ar pasirinkimas buvo vykęs, bet kad vakarienė pati brangiausia per visą kelionę, tai faktas. Na ir kur nebus brangiausia, jei, pvz., už ledus sumokėjau 220 batų. Skanūs, bjaurybės, buvo, skanūs, bet kiek parduotuvinių būtų išėję (tiesa ledai Tailande apskritai man pasirodė pakankamai brangūs)...
Rytdienai turime užsisakę dar vieną (nemokamą, nes važiavome į X-show ir dar užsisakėme kitai savaitei išvyką į įlanką, todėl ekskursiją į krokodilų fermą mums padovanojo) ekskursiją. O rytas netrunka ateiti.

na ką - reabilitavausi
penktadienį saulę palydėjom miške su šašlykiukais... niammmmm... šeštadienį šunių parodą aplankėm

Papildyta:

Štai ir rytas. Papusryčiauname ir leidžiamės į apačią – netrukus privažiuoja Tezturo autobusas. Kaip sužinome, pirmasis mūsų kelionės taškas – latekso fabrikas. Čia išklausome pasakojimą apie jo gamybą ir gerąsias savybes, dar kartą išbandome ir išsirenkame pagalves. Seniai norėjau gerų pagalvių, nes kiek buvau įsigijusi nė vienos nebuvo idealios. Čia nusprendėm nepagailėti pinigėlių ir nusipirkti. Juo labiau, kad pasak atstovų, tai yra natūralus 100 proc. lateksas, mūsų gi parduotuvėse esančios lateksinės pagalvės yra gaminamos ne iš natūralaus... ir jame negyvena jokios erkutės. Aš, aišku, jų nebijau, bet vis ramiau, kai žinai, kad tavo vyras miega tik su tavim, o ne dar su šimtais tūkstančių mažų moteriškių Žodžiu, dabar turime puikias masažines natūralaus latekso pagalves ir miegame saldžiai bei ramiai.
Kitas sustojimas – okeanariumas. Pasigrožime gyvomis virš galvų plaukiančiomis rajomis, rykliais, viena kita gyvio iškamša. Pats okeanariumas nėra labai didelis, žuvų įvairovę irgi neypatinga. Bet pamatyti, žinoma, verta.


Apsukame čia ratuką ir važiuojame į kelionės tikslą – tūkstančio metų akmenų parką ir jame esančią krokodilų fermą. Na, sveiki atvykę, sako mums vietinis Gena.

Pirmiausia trumpa instrukcija ir ekskursija po parką.
Štai spėkit, kas čia?

Akmuo? Ne visai Tai – medis. Tiesiog jam jau keli tūkstančiai metų ir jis per tą laiką spėjo suakmenėti...
Toliau – ramybė ir pasakiški gamtos vaizdai.



Akmenys, bonsai, palmės... Štai, pavyzdžiui, kaip šią mažylę matys gerokai vėliau metų atvažiavusieji.




Papildyta:

Na, einame link krokodilų. Jų čia lygiai taip pat tirštai kaip gyvačių. Ferma...
Norintieji gali pamaitinti juos: nusiperki mėsos, kuri užrišta ant karties, ir mojuoji ja palei krokodilų nosį. Tiesa, norintieji greitesnio rezultato, tai daryti turėtų su jaunesniais krokodilais. Senieji, pasirodo, išlepę sotūs tinginiai

Krokodilų pasirodymas jau greitai, bet likusį iki jo laiką dar leidžiame mini zoologijos sode. Čia yra drambliukų ir dramblių, galima juos pamaitinti, jie netgi mini triukus atlieka.

Sode gyvena ir nuo ledų nutukęs meškinas, ir tingus tigras... Su jais, už atskirą mokestį, galima nusifotografuoti... Čia pat dar yra kitų gyvūnų, paukščių...

Kartu su gide vaikštome palei voljerus, ji papasakoja apie krokodilų rūšis ir jas parodo, viename iš aptvarų stebime nelaimingus krokodilus, t. y. tuos, kurie gimė su defektais: be kojų, be uodegų ir pan. O visų šių išsigimimų priežastis, regis, tokia nekalta – laipsniu kitu per didelė ar per maža temperatūra juos perinant...

Bet užteks apie tai. Jau pasirodymas.
Jis tikrai ne mažiau įspūdingas nei su gyvatėmis. Tik krokodilai atrodo tokie tingūs... Juos dresuotojas visaip tampo, tąso, nešioja, groja liežuviu ir pan.

Triukas keičia triuką, o kulminacija, aišku, dresuotojo galva krokodilo nasruose. Nesinorėtų, kad jie staiga užsivertų...

Po pasirodymo keliaujame į restoranėlį paskanauti šių ropliukų mėsytės. Pasirenkame krokodilienos didkepsnį. Skanu, bet nieko ypatingo. Kažkas tarp vištienos ir žuvies kartu sumaišius...
Dar kiek pasivaikštom...

Po to visus nuveža į juvelyrinį fabriką. Na, manau čia nereikia išsiplėsti. Fabrikas kitas, bet situacija beveik identiška Iš ten į mikroautobusiukus ir kas į miestą, kas į viešbutį. Mes į viešbutį.
Papildyta:
Rytoj laukia kelionė į kaimyninę Kambodžą, bet dar laiko turime daug, tad išeiname į miestą. Tiesiog šiaip. Be jokio tikslo
Štai keli pasivaikščiojimo vaizdeliai...

Užeiname prie miesto šventyklos. Viduje giedamos giesmės...

Štai gatvėje pardavinėjamos gėlės mašinų (ir ne tik) dvasioms... šone – altorėlis joms...

Gražus miestas. Ir nėra ten jokios smarvės, purvo ir viso kito, kaip rašo interneto puslapiai. Arba tiesiog viso to mes nematėm

Noriu grįžti atgal... ... ...

tikiu



iš pradžių "nepagavau kampo"
na, jei jau taip - važiuojam

Papildyta:
Štai tas ilgai lauktas, svajotas ir sapnuotas rytas. Kylam anksti. Vėl apie 4 ryto išvažiuojam. Kostia vėl pasakoja apie tailandiečius ir kombodžiečius. Nesusilaiko nepapasakojęs apie savo merginą ir tai, kad ji įkalbinėjo jį nevažiuoti su mumis į Kambodžą. Kodėl? Pasirodo buvo jie parduotuvėje. Grįžta iš jos prie mašinos ir mato, kad iš be niekur nieko staiga pajuda vežimėlis, važiuoja tiesiai, paskui pasuka link jų mašinos ir į ją atsitrenkia. Draugė sunerimo, išsigando (tailandiečiai be proto prietaringi), visą naktį aukojo, degino smilkalus, meldėsi ir labai bijo, kad tik kas bloga neatsitiktų. Lyg patvirtinimas po šių žodžių – į mašinos priekį atsitrenkęs paukštis. Kažkaip neramu... Bet juk nuo likimo nepabėgsi.
Taigi, atrodo nespėjom akių sumerkt, o jau ir siena. Čia turime išlipti. Per sieną eisime pėsti, o už jos mūsų lauks kitas autobusas. Vietinei merginai paduodame pasus (nuotraukų nereikėjo) – taip greičiau pereisime sieną. O patys pradedame kelionę link sienos. Pirmas vaizdas ne koks

Toliau stabtelime kavinukėje ir stebime nuolatinį judėjimą. Kaip vis dėlto vargsta žmogučiai... Štai taip, visokiais būdais ir visokiomis priemonėmis gabena parduoti prekes per sieną. Su mašinomis pravažiuoti sunku, tad tempia kaip kas išmano...





Papildyta:
Palūkėjus gerą pusvalandžiuką pasirodo mūsų mergina, atgauname pasus jau su vizomis ir užpildytas įėjimo į šalį ir išėjimo iš jos lapeliais (imigracinėm kortelėm) ir žingsniuojame į muitinę. Stojame į eilę: pasai, foto tailandiečių atminimui ir mes neutralioje zonoje. Ta pati istorija laukia Kambodžos pusėje ir mes jau kaimyninėje šalyje.

Vaizdai tikrai visai kitokie. Štai čia netoli sienos.

Važiuojam toliau. Daug kur šonuose vanduo ir ten viską kas kruta begaudantys vaikučiai.

Čia tie, kurie tuo metu ne mokykloje

Keliu drąsiai pražygiuoja apyliesė karvė.

Keliais geras, neseniai išasfaltuotas. Tik viena atkarpa dar žvyro. Vat ten ir greitis sulėtėja, ir dulkių autobuso viduje atsiranda... Vėliau, vėl asfaltas ir ant jo sudėti akmenukai, draudžiantys važiuoti , liepiantys apvažiuoti

Vienur kitur vieniši vartai primena Tailandą.

Taip išplėstomis akimis pasiekiame ir Siem Riepą.

Papildyta:
Čia nuvažiuojame į vietinį restoraną pietų. Maisto daug, akys visko nori, tik skrandis tiek daug nepajėgus priimti. Gaila...
Restorane susipažįstame ir su savo gidu – Borisu (Kostiai pavyko susitarti su tuo vieninteliu geru rusakalbiu gidu).
Papietavusius mus nuveža į viešbutį. Žvaigždučių ir šioje šalyje jie neturi, bet, sako, jis prilyginamas 4*. Vaizdas kambaryje pribloškia... Čia apartamentai mums dviems.

Spintoje kabo baltutėlaičiai chalatai, šlepetės...

Ant staliuko nemokamas vanduo, kava, arbata...

Vonioje šampūnas, muilas, dušo želė, vienkartiniai skustuvai, šukos...

Čia trumpai pailsėsime...

Mes irgi buvom labai nustebe kai Kambodzos viesbutyje radom chalatus, slepetes, skustuvus, sukas ir t.t. Nei vienam viesbutyje pries tai nesam nieko panasaus rade. Chalatai, slepetes kartais viesbuciuose buna, bet kad butu vienkartines sukos ir skustuvai to dar nebuvom mate
ir is tiesu Kambodza tokia varginga salis, taciau viesbuciai kaip kokiam Dubajuje, visur auksai, marmurai, labai viskas prabangu, o isejus is viesbucio lusnos su hamakais stovi ziauriai dideli kontrastai.

Žinoma, kad pavyks - svajonės anksčiau ar vėliau išsipildo



kad varginga šalis tai nesutikčiau vargingesnė nei Tailandas, taip, bet lūšnos dar nereiškia skurdo



po truputį tęsiam...

Papildyta:
Poilsis tikrai trumpas. Fojė jau mūsų laukia gidas Morisas (vis dėlto pranašystė išsipildė – Kostia susirgo). Važiuosime ant Siem Reap ežero. Pakeliui sužinome (o vėliau ir patys tuo įsitikiname), kad pasakojimai apie nesaugumą Kambodžoje tėra pasakojimai. Mūsų gidas, pasirodo, yra generolo giminaitis, todėl, pasak jo, mums čia niekas negresia. Ir iš tikrųjų, dar tik 2004 metais baigėsi pas juos karai, tik nuo tada pradeda atsigauti turizmas, todėl ne tik visi viešbučiai nauji, bet ir aptarnaujantis personalas ir vietiniai nėra išlepę. Generolas čia – valdžia, kurios bijoma, o generolas yra pasakęs, kad jei nukris nors vienas plaukas nuo turisto galvos...
Bet štai ir atvažiuojame ten, kur turi būti visas miestas ant vandens. Ten gyvena nelegalai vietnamiečiai.
Pirmas vaizdas šiek tiek nustebina ir nuvilia, nes tikiuosi pamatyti visa tai ANT vandens, o čia pastatai kur kas toliau...

Pasirodo, buvau pamiršusi vieną smulkmeną – dabar sausasis periodas. Kai prasidės lietūs, štai tada ir čia viskas plauks. Be to, čia dar tik pradžia. Išlipame iš autobuso ir persėdame į valtį. Pajudame kanalu. Vaizdai pradeda panašėti į įsivaizduotus.

Štai vaikučiai kibirais gaudo žuvį.

Kiti gudresni – gaudo tinklais.

O čia, tokiuose plaukiojančiuose namukuose, jie gyvena.

Lanko mokyklą ant vandens.

Net sporto salę ant vandens turi.


Papildyta:
Taip priplaukiame ir patį (tikrąjį) ežerą. Tai didžiausias ežeras Azijoje.

Ir čia gyvenimas virte verda.


Išlipame pasivaikščioti po parduotuvėlę, ten pat dar auginami krokodilai ir kiti gyviai. Apsižiūrime ir grįžtame atgal. Taip, štai čia žmonės tikrai gyvena varganai. Bet, jei jie čia, vadinasi savoje šalyje dar labiau ne kas...
Iš valtelės persėdame į autobusą ir judame pro ryžių laukus toliau.

Šiandieną aplankysime ir dalelę garsiojo Ankorvato komplekso. Pirmiausia važiuojame bilietų. Visi draugiškai stojame į eilutę, kur prie kasos langelio kamera. Mus nufotografuoja. Netrukus atneša visai gražius bilietus su mūsų nuotraukomis. Dabar jau galime judėti. Šiandien norime palydėti saulę. Važiuojame link Phnom Bakheng. Čia lipame ant kalvos. Užlipus pirmiausiai atsiveria šventyklos vaizdas.

Mūsų tikslas – užlipti į patį viršų. Laiptai pakankamai statūs ir siauri, bet viršūnę pasiekiame. Nuostabu. O jau žmonių minios...

Kaip vis dėlto viskas didinga. Ir kaip greit saulė slenka žemyn... Laikas vakarienei. Prieš tai dar užsukame pasižvalgyti į vietinę juvelyrinių dirbinių parduotuvėlę. Brangakmenių daug, bet pasirinkimas skurdesnis, o ir atrodo viskas ne taip prašmatniai kaip Tailande...
Vakarienei mūsų laukia švediškas stalas milžiniškame restorane. Maisto viso neišvardint ir neišragaut. Ėmėm, regis, visko po truputį, bet vis tiek dar daug kas liko neišbandyta Apie salotas ir mėsiškus patieklaus nekalbėsiu. Valgėm ir sraigių, ir austrių, ir midijų, ir krevečių, ir jūros ungurių, ir kitokių jūros gėrybių. O lauke kiek visokių tradicinių kepinukų: varinukų, užkepėlių ir pan. Saldumynų įvairiausių, vaisių... Cukranendrių ir kitokių sulčių...Tokio pasirinkimo dar niekur nebuvome matę. Ech, gerai, kad jau pavakarieniavau
Po tokios nerealios vakarienės buvome parvežti į viešbutį. Miegoti dar anksti. Visi draugiškai nusprendžiame pasivaikščioti po miestą. Gidas papasakoja, ką galime rasti šalia ir ką toliau. Savo „objektu“ pasirenkame turgų. Jis dar palydi mus ir iki turgaus. Čia tikrai be jokios baimės vaikštome, deramės, perkame suvenyrus. Keista, bet šioje šaly irgi jaučiamės kaip namie...

ASA as aisku vel patersiu Jusu tema su priesingomis mintimis
tiesiog negaliu nepasidalinti prisiminimais apie Siem Riepo turgu
jau buvau pamirsus ta turgu, bet kai perskaiciau Jusu pasakojima apie ji, visa net siurpas nukrete. o esme yra ta kad as beprotiskai bijau ziurkiu ir butent tame turguje man ant kiekvieno zingsnio ziurkes lakste, stresas buvo neispasakytas, net verkti norejosi. ir kas pikciausia kad tik as viena tas ziurkes maciau, daugiau niekas ju nepastebejo. gal del to, kad as zinodama, kad ju ten yra, visa kelia tik i visokius pakampius ziurejau, kad jos netycia neissoktu ant manes, tiesiog negalejau eiti pakelta galva, nes baisu buvo kad jos netiketai nepalistu man po kojomis. tai taip beziuredama po kojomis as ju daug ir maciau, is tiesu ju ten daug, baisiausia kai laksto is po vieno prekystalio iki kito. ta vakara Siem Riepe man jau stogas buvo pradejes vaziuoti, nuo bet kokio krustelejimo spiegti pradedavau, visur po to ziurkes vaidenosi. tragedija kazkokia turbut daug kam juoka su savo pasakojimais keliu, bet tuo metu tikrai baisu buvo, norejau kuo greiciau gryzti i Tailanda, ten ziurkiu zymiai maziau...

kiek žmonių, tiek nuomonių
aš irgi buvau skaičiusi, kad ten visur pilna žiurkių, tai tiek Tailande, tiek Kombodžoj (ypač plaukdama kanalais, upėmis) visur dairiausi jų lakstančių ar gulinčių pastipusių - na nė velnio ir regėjimu lyg ypač nesiskundžiu ir turbūt savo tom žiurkėm visiem kompanijonam ausis išūžiau, kad noriu jas pamatyt, turi būti, na nors vieną, o vat nematau ir viskas ir gidai iš manęs juokėsi sakė, taip, aišku yra, o pas jus ką - nėra? bet tikrai ne visur ir ne tuntais tai vat, per visą kelionę aš jų taip ir nepamačiau net specialiai ieškodama
tiesa, vyras ten važiuodamasirgi audė mintį būtinai paragauti žiurkienos, bet po šitiekos maisto jau niekas nebelindo į burną taip ir liko neparagavęs...