QUOTE(SilvijaG @ 2009 04 07, 21:19)
Nuostabus pasakojimas, pasakiški vaizdai
ačiū
QUOTE(pelytte @ 2009 04 13, 19:12)
Smagu. ish viso pasakojimo, nu kambodza tai kazkas nerealaus. tos shventyklos

noreciau kambodza tirkai apalnkyti.
labai rekomenduoju
QUOTE(MuzikALI @ 2009 04 16, 14:11)
nu bet tu ir saunuole, kiek laiko reikejo ideti taip smulkiai viska aprasant. tikrai labai aciu tau
ačiū

gaila, neradau laiko visko iš karto, tik dalimis... su ilgom pertraukom
QUOTE(Ernestyyte @ 2009 04 16, 15:00)

noriu atostogu
ir aš noriu
QUOTE(Utopia @ 2009 04 17, 14:32)
Fantastika!!

Nuostabus pasakojimas.
Jei ne paslaptis, kokiu fotoaparatu įamžinot viską? Labai gražios nuotraukos
ačiū

Nikon'u
(ir net ne high resolution, o standart...)
Papildyta:
Na, o čia dar paskutiniai kelionės akordai...
Paskutiniai pusryčiai ir mes jau autobuse, riedančiame į Bankoką. Pakeliui sustojame išleisti paskutinių batų. Kas turi... O kas nebeturi, eina išleisti lašelį

Pakeliui gidė papasakoja visus formalumus, oro uoste susivyniojame lagaminus į foliją (gaila, nepasilikom batų, bet priima eurais, doleriais...) ir stojame į eilę prie registracijos. Mūsų dar neregistruoja, dar anksti. Kažkas pastebi, kad reisas atidėtas. Nejau reikės tiek laukti eilėje. Aplink šurmulys ir neramumas. Visi lekia prie gidės Simonos, veidai nepatenkinti, nes laukti tektų ilgai. Pasklinda gandas, kad jei reikės ilgai laukti, mus veš į viešbutį. Kas prisėda ant lagaminų, kas ant suoliukų (jų čia vos vienas kitas), kas nulekia maisto, o kas traukia iš lagaminų... Laukimas prailgsta. Gidė praneša, kad jei vis dėlto dar atidės skrydį tikrai važiuosim į viešbutį. Dar penkiolika minučių ar pusvalandis ir visi stumdydamiesi lekia(m) į autobusus.
Viešbutis Novotel, į kurį važiuosim, visai šalia, tačiau mus veža autobusais. Tautiečiai grūdasi vieni kitiems per galvas tarpais spėdami paklausti kas čia, kur ir kaip. Niekas nieko po teisybei ir nežino, tik tiek, kad lėktuvas apgedo ir remontuojamas Pakistano oro uoste. Kažkas palieka lagaminą... Žodžiu...
Neskubėdami įlipam, nuvažiuojam į viešbutį. Gidė pakeliui paaiškina, kad reikės registratūroje atlikti čeki n, gausim vakarienę ir kai bus aišku vėl atveš į oro uostą.
Viešbutis pasaka, bet tautiečiai čia dar aršesni. Lipa kone vienas kitam per galvas, grūdasi prie registratūros. Pasigirsta gidės Simonos pastaba: Mieli tautiečiai, būkite kantrūs ir nespauskite darbuotojų, nepamirškite, kad jie tailandiečiai, jei ant jų rėksite ar juos skubinsite, jie visai nieko nebedarys. Tik ar mūsiškiai paklausys... Todėl visas darbas lėtėja... lėtėja... Kai prieina mūsų eilė, tenka palikti pasus. Gauname kambario raktus ir einame įsikurti. Štai mūsų kambariukas...

Labai nustebina stiklinė siena iš kambario į vonios kambarį (iš vidaus galima užsidaryti žaliuzes).

Vonios kambaryje taip pat visko yra: ir šukos, ir dantų šepetėliai, ir skustuvai... Net pasirinkimas vonia arba dušo kabina

Karališki apartamentai. Išsilukštename vieną lagaminą, išsitraukiame vaisius, kurios pirkom lauktuvėm, ir ilsimės. Norėtųsi ir į baseiną niurktelti, bet reikėtų lukštenti kitą lagaminą, et, tiek tos, pasitenkinsim dušu.
Po valandos, kaip buvo liepta, nupėdinu į registratūrą pasų. Perverčiu visas dėžes, bet savų nerandu. Šiaip galėčiau imti kokį tik noriu, bet man reikia mano. Lėktuvo bilietų, kuriuos taip pat reikėjo palikti, irgi nėra. Man kažkaip keista. Klausiu, ar čia visi, o registratūroje tik šypsosi ir sako: - Taip, visi. Na, ateikit po pusvalandžio, kai dauguma atsiims, gal tada rasit savo. Juokas juokais, bet po pusvalandžio tikrai randame visus savo dokumentus. Mistika.
O ten jau ir laikas vakarienei. Viešbutis turbūt tiek svečių vienu metu nenumatęs priimti, nes visi į salę netilpo, net keli stalai buvo pastatyti koridoriuje. Apie maisto įvairovę ir skonį nesiplėsiu. Pasaka.
Tiesa, čia jau pasklido gandas, kad į lėktuvą Pakistane trenkė žaibas. Gidė informaciją neigia. O mes tai sužinojome daug anksčiau

Ačiū mūsų agentui, Udriui. Tik sužinoję tylėjom kaip Melnikaitės, maža ką, visokių žmonių yra...
Ir iš tikrųjų visokių yra. Kas valandą ar pora gidė visiems teikdavo informaciją (šiaip ji visą laiką buvo viešbučio fojė), tai ko tik ji vargše iš mūsų visos kompanijos neprisiklausė. Vieni reikalavo kito lėktuvo, kiti apmokėti skrydį kitomis linijomis ir pan. Bet kad tiek pat žmonių kone alkani sėdi ant lagaminų Pakistane kažkaip niekam neužkliuvo...
Taigi liepė mums visiems eiti miegoti (į miestą nieko neleido, nes ką gali žinoti, kada reikės išskristi) ir pažadėjo kiekvieną asmeniškai pažadinti, kai reikės išvažiuoti. Berods apie pirmą nakties suskambo telefonas. Taip supratome, kad reikia leistis. Vėl į autobusą ir į tą pačią eilę oro uoste. Eilė judėjo neįtikėtinai lėtai, strigo kompiuteris. Ir visos kitos eilės buvo tokios varginančios ir ilgos. Duty free laiko ne kas ir teliko. Lėktuvas turėjo išskristi 5 val., bet tokiu laiku dar nebuvo atskridęs. Teko palaukti.
Visi audringai sutikom laimingai atskridusiuosius. Draugai, pažįstami ir šiaip žmonės bandė klausinėti kas ir kaip, tačiau per stiklą beveik nieko nesigirdėjo. Greitai ir mums leido lipti į lėktuvą. Ir štai ilgas ir tikrai varginantis (bent jau man, nes ir vėl buvo baisiai bloga) skrydis namo. Skridom, 14 valandų, kurios man atrodė tikra amžinybė. O kur dar keistai ilgas laukimas lagaminų, muitinės patikrinimas (mums tos laimės neteko, bet vieną kitą pakratė) ir beveik trys valandos kelio namo... Tada visa tai atrodė kankynė, bet jei dabar kas pasiūlytų skristi mielai sutikčiau
Tai tiek tų įspūdžių "ant popieriaus"...