Ramybe sužavėjęs Tailandas

O aš mačiau, bet tik VIENĄ Tik įvažiavom į Bankoką, prisėdom lauke prie staliuko žemėlapio patyrinėti, va čia ir pravarė viena tokia galinga pro kojas O daugiau -

Ka tik susiradau sita pasakojima ir visa perskaiciau. Lb idomiai ir informatyviai aprasyta viskas Super Ypac saunu paskaityt pries paciai vykstant balandi.

O kazkas rase del ziurkiu baimes. As puikiai ta zmogu suprantu nes pati turiu didele gyvaciu fobija. Vien paziurejus per TV man silpna daros jei gyvate rodo. Noreciau Tailande aplankyt ta gyvaciu sou bet vien nuo minties bloga daros kad jas prie turistu prileidzia. Nezinau kaip kovot su savim

Ziuredama show gali sest i paskutine eile, kai nes visiems gyvate paglostyt - gali nueit toliau, kad prie taves neprieitu
Mes sedejome pirmoj eilej Ir dar gyvate mus aptaske vandeniu

Rytas ir pusryčiai viešbutyje. Gausūs. Įvairūs. Skanūs. Ir gidas jau čia (gaila Kostia vis dar serga  ). Na, ką, vėl į Angkorvatą Vėl į „dingusį“ miestą.
Juk žinote, kad Ankoras buvo khmerų sostinė ir gyvavo net 500 metų, kol 1431 m. miestą užgrobė tajai. Neįtikėtinas dydis, raižiniai... Ir visa tai buvo „dingę“ džiunglėse šimtus metų, kol vienas prancūzas rado jį džiunglėse 1860 m. Ir, kas keisčiausia, tiksliai nusakė, kur kas turi būti. Bet turbūt dar keistesnis ir mistiškesnis yra pats kompleksas, tas identiškas pedantiškas tikslumas, preciziškumas... Ir visiškai nestebina tai, kad komplekso nieks neatstatinės, paliks tokį, kokį rado, natūralų natūraliose (aišku, mažumėlę praretintose) džiunglėse.
Užsukame į nedidukę šventyklėlę su jų raštu susipažinti

Štai čia visa tai parašyta...



Papildyta:
Toliau važiuojame į ten, kur buvo filmuota „Kapų plėšikė Lara Kroft“.


Iš toli įspūdinga, bet ne tiek, kiek užėjus giliau.


Visa griaunantys medžiai

Ir jų šaknys.


Ir jau ne pirmą kartą pajuntu tą įspūdį, kai filmą žiūriu kitomis akimis... Grįžusi vėl žiūrėjau „Kapų plėšikę“ – nerealu. Regis, jau ir taip ne kartą matytas filmas, bet įspūdis, kai vaizdus ne tik matai, bet ir prisimeni, t. y. jauti, kur kas stipresnis.

Iš čia, į dar vieną

Papildyta:
Štai, šventyklėlė džiunglėse.

Ir liekanos po barbarų medžių ir šiaip barbarų

Jas reikia prižiūrėti...

Po ramaus rytinio pasivaikščiojimo džiunglėmis sustojame vietinėje kavinukėje, užsisakome atsigerti, kai kas įsigyja nuostabių suvenyrų.
Iš čia vėl važiuojame, juk atstumai ten ohoho. Vėl prieš mūsų akis atsiveria ne ką mažiau įspūdingi vaizdai, tiesa, iki jų tenka palypėti.



Protu vis dar sunkiai suvokiu, kad visa tai pastatė žmonės I amžiuje. Gal tikrai čia nebuvo apsieita be kitų planetų gyventojų pagalbos... Bet apmąstymus nutraukia gandas apie pietus. Važiuojame pietauti, o, čia turbūt mums juos ir veža

Musu gidas pasakojo kad po poros metu visus tuos medzius ir ju saknis pjaus nes jie labai ardo sventykla. cia kalbu apie ta sventykla kur filmavo "Lara kroft kapu plesike". ir budami ten jau mateme kad pora medziu buvo paruosti kirtimui, neisivaizduoju kaip ta vieta atrodys be tu medziu, as tai pagrinde tik del ju ir vaziavau i ta ankorvata, man jie didziausia ispudi padare is viso sventyklu komplekso. taip kad kas norit juos pamatyti, skubekite kol dar ju neisnaikino...

Siek tiek papildysiu apie Angkor Wat: sis didziulis ir unikalus kompleksas itrauktas i UNESCO kulturos paveldo sarasa. Saugomos ne tik sventyklos, bet ir visas supantis krastovaizdis su gamta, vandeniu, senoviniais medziais - butent del to ir yra unikalus visas Angkor kompleksas. Ir dabar net nesuprantu ir nepritariu ju saugojimo koncepcijai - iskirs saugomus medzius kaip man gaila tu meduku Be ju Angkor nebus tikruoju Angkor, kuri matem iki siol

Piketas neįvyko... O buvo atvykusi policija, žurnalistai... ech
Papildyta:
Tęsiam apleistą pasakojimą

Pietaujame vėl kitame restorane. Štai toks maitinimosi būdas man labai patinka, nes išbandėme tie įvairių vietų, išragavome įvairių patiekalų.
Pietums ne švediškas stalas. Mus aptarnauja. Tačiau maisto, kaip visada, per daug... Ir skonis pasakiškas, mums tinkamas. Nuostabi sriuba simpatiškuose katiliukuose, mėsytė, daržovės, vaisiai, arbūzų sultys...
Papietavusius mus nuveža į viešbutį pailsėti, apsiprausti. Laiko pakankamai, tad spėjame dar ir į baseiną niurktelti. Atgaiva kūnui.
Persirengiame ir su nauju įkvėpimu vėl lipame į autobusą. O ir oras mums pasitaikė itin palankus – apniukę ir net vos lynoja (gidas sakė, kad jei nelietaus sezonu pakliūni po lietum, esi laimingas žmogus, o mes, pasirodo, esam visiški laimės kūdikiai, nes prasitarėm, kad nebuvo nė vienos kelionės, kurioje mūsų nepalaimintų dangaus krapilas).
Pirmiausia užsukame ten, kur palaidotas vienuolis ir jau trejus metus laukia, kol atvyks Karalius, ir tada jo pelenai galės ramiai atgulti į kriptą. Vienuolis palaidotas štai čia.

Į vidų užeiti negalima, bet karstą nufotografuojame pro langą.

Iš čia, stebimi pakelės beždžionių, pajudame į garsųjį didįjį kompleksą.

Keliaujame į jį.

Pirmi vaizdai.


Pastebėjote kamputyje palmę? Tą aukštą. Jai tūkstantis metų...
O štai koks įstabus ir įvairių žalių atspalvių medis.

Papildyta:
Dar viena mus nustebinusi detalė – altorėliai dvasioms. Matyt, tai viso pasaulio tradicija, nes tokie patys yra statomi ir Norvegijoje (troliams), ir mūsų Lietuvoje, ir... Pastatom.

Mažytė dalelė jų istorijos...

Ir kiek didesnė komplekso dalelė iš arti, iš toliau ir iš dar toliau.



Tiesiog reikia ten pabūti, pasivaikščioti, pakvėpuoti jų dvasia, žodžiais to neperteiksi. O ir dydis šio komplekso ohoho. Ir tokia šaiži, pratisa cikadų giesmė, lyg veikianti signalizacija, visai kitoks nei europinių
Taip neskubėdami, klausydamiesi gido ir cikadų, rinkdami vaisius ir kvėpindami gėlių žiedus judame link autobuso. Vakarienės.
Dar vienas didžiulis restoranas su scena, vėl itin gausus švediškas stalas (ir vėl visko nesugebėjau paragaut...) ir vietinių pasirodymas. Čia pro mūsų akis praplaukia kombodžiečių istorija.

Po vakarienės susirenkame paragauti nusipirktų vietinių gėrimų: brendžio ir sidro. Brendis kažkuo priminė viskį Red label (o Kostia sakė, kad neįmanoma gert ), o štai sidras, kurio pirkimo iniciatorė buvau aš, pasirodė beesąs nevartotinas. O taip daug tikėjausi iš kokosinio sidro... Jis pasirodė beesąs tokio skonio, kaip surūgęs kokosas – brrrrrrrr... Reikia kažkaip viską nuplauti

Paskutinis rytas čia, Kombodžoje. Vėl gausūs pusryčiai viešbučio restorane ir su lagaminais išsirikiuojame registratūroje. Priduodame kambarius ir dabar jau su abiem gidais sulipame į autobusą. Šiandien turėtume važiuoti namo iš karto, nes ekskursinė programa įvykdyta net su kaupu, bet gidas Borisas mums vakar dar kai ką pažadėjo... Šįryt apsilankysime veikiančioje šventykloje.
Štai taip ji atrodo iš išorės.

Čia turime galimybę užeiti į vidų. Pasirodo, ir čia palaidotas vienuolis, kuris savo karste laukia atvykstančio karaliaus...

Pasiklausome gido pasakojimų, „lankytojai“ nužvelgia mus įtartinais žvilgsniais, bet gidas paaiškina, kad viskas čia gerai. Tiesa, čia dar nutinka įdomus dalykas. Pirmą kartą per visą kelionę... Išsitraukiu kamerą, pradedu filmuoti ir staiga... dingsta vaizdas. Akimirką stoviu pasimetusi, tik paskui dingteli mintis, kad kameros akutė užrasojo Skaičiau forume apie drėgmę, bet realiai patyriau tai tik čia, Kambodžoje, net Kvai upėje ryte ant vandens to nebuvo.
Taigi apsidairę veikiančioje šventykloje sulipame į autobusą ir kartu su abiem gidais (Borisas taip pat važiuos su mumis į Tailandą pas kažkokį aukštą asmenį... jis juk generolo giminaitis...). Gurkšnodami vėsią kokakolą, kurios autobuso šaldytuve turėjome visą kelionę (buvo ir mineralinio, ir drėgnų servetėlių ir viskas už dyka...), judame link sienos kartą kitą spragtelėdami fotoaparatu.




Papildyta:
Ir mintyse gido žodžiai, kad tai nėra vargana šalis. Ne, čia, taip pat kaip ir Tailande, niekas nebadauja, nors žmonės gyvena vargingiau, atlyginimai mažesni. Bet nieko keista, juk vos ketveri metai kaip šalis stojasi ant kojų, o stojasi tikrai sparčiai. Štai tokie kontrastai šalia: sena ir nauja statyba.


Gaila tik šalies protų, kurie buvo išžudyti. Beveik visi... Per trejus metus, sakė, išžudė 3,5 milijono išsilavinusių protingų žmonių. Štai ir mūsų gidas buvo nelaisvėje kai buvo vaikas... Apie tai yra filmas „Polia smerti“. Dar nemačiau jo... Bet kas liūdniausia, kad nemažai mokslininkų prognozuoja, jog kaip tauta kombodžiečiai išnyks... būtent dėl šio genocido
Bet tokios liūdnos mintys dabar, tada važiuodami tik domėjomės viskuo, dėjomės į galvą mintis, o į juostas kadrus. Kelias tikrai neprailgo. Vėl siena. Pirmi formalumai. Čia einame papietauti. Ohoho kiek čia visko daug ir kaip viskas gražiai žiba. Maistas gal kiek kuklesnis nei Siem Riepo restoranuose, bet asortimentas pakankamas. Tačiau visur aplinkui lošimų aparatai. Štai čia suvažiuoja tailandiečiai, nes Tailande kazino ir azartiniai žaidimai uždrausti...
Iš restorano, kaip jo lankytojus, iki kitos sienos nuveža mašina Iš pradžių nesupratom, juk pirmyn ėjom pėstute, o čia... viskas, atrodo, šalia, bet servisas yra servisas
Taigi dar vienas formalumas ir mūsų jau laukia kitas autobusas su tailandiečiu vairuotoju. Skriste skrendam namo. Tiek įspūdžių iš šalies šalia Tailando, kurioje tikrai saugu ir turistai labiau mylimi ir lepinami.

Vakare gyvenom kelionės įspūdžiais, o likusią paskutinę dieną jau buvome susiplanavę iš anksto – buvome nusipirkę kelionę į įlanką, vadinamą „lazurnaja buchta“.
Ryte įsėdame į Teztour‘o autobusą ir su plepia gide pajudame. Mūsų ne tiek ir daug., berods, devyni, gidė ir vairuotojas. Tokia įvairi kompanija.
Linksmai važiuojame į karinio dalinio teritoriją. Paprastiems mirtingiesiems įvažiuoti negalima, tik su leidimais. Bet mes įvažiuojame. Gidė viską paaiškina ir, kas mane labai nustebina, niekur neišvažiuoja – jei ko reikėtų, ji visada bus šalia.
Paplūdimys itin nesužavi. Tiksliau sakant maudytis idealu, bet krantas galėtų būti labiau smėlėtas... baltesnis...

Žmonių nedaug, ramu. Kiek pasipliuškenom, pasideginom. Bandžiau ką nors skanaus nusipirkti, bet veikia vos vienas „kioskelis“, kuriame niekas už akies neužkliuvo. Na, laiko iki pietų yra, todėl nusprendžiu išbadyti dar vieną pramogą, kuriai taip ir nebuvo atėjusi eilė – tailandietišką masažą. Jis atliekamas lauko pastogėje. Romantika...

Pirmiausiai nuplauna mano smėlėtas kojas. Kažkaip nejauku... iš pradžių bandžiau pati, bet išgirdau „no madam“. Jaučiuosi kaip kokia faraonė... Nors masažas viso kūno, esu minkoma ir kojom ir rankom, tepama mėtiniais aliejais, bet dar ir nusnūsti spėju. Po masažo einu, tačiau jausmas, kad kūno nėra, toks neapsakomas lengvumas.
O netrukus ir pietūs. Jie buvo skanūs ir pakankamai sotūs. Po pietų stebime atoslūgį ir krante bandome pagauti krabiukus, kurie taip pat, kaip stebuklingai greitai išlenda iš smėlio urvelių, taip į uos ir sulenda tik prisiartinus.
Dar pasimaudome ir paliekame šią įlanką.

Toks poilsis ir nieko nedarymas. O vakare – paskutinis apsipirkimas ir likusių pinigėlių išleidimas prieš rytojaus skrydį.

ačiū



labai rekomenduoju



ačiū gaila, neradau laiko visko iš karto, tik dalimis... su ilgom pertraukom




ir aš noriu



ačiū Nikon'u (ir net ne high resolution, o standart...)
Papildyta:
Na, o čia dar paskutiniai kelionės akordai...

Paskutiniai pusryčiai ir mes jau autobuse, riedančiame į Bankoką. Pakeliui sustojame išleisti paskutinių batų. Kas turi... O kas nebeturi, eina išleisti lašelį Pakeliui gidė papasakoja visus formalumus, oro uoste susivyniojame lagaminus į foliją (gaila, nepasilikom batų, bet priima eurais, doleriais...) ir stojame į eilę prie registracijos. Mūsų dar neregistruoja, dar anksti. Kažkas pastebi, kad reisas atidėtas. Nejau reikės tiek laukti eilėje. Aplink šurmulys ir neramumas. Visi lekia prie gidės Simonos, veidai nepatenkinti, nes laukti tektų ilgai. Pasklinda gandas, kad jei reikės ilgai laukti, mus veš į viešbutį. Kas prisėda ant lagaminų, kas ant suoliukų (jų čia vos vienas kitas), kas nulekia maisto, o kas traukia iš lagaminų... Laukimas prailgsta. Gidė praneša, kad jei vis dėlto dar atidės skrydį – tikrai važiuosim į viešbutį. Dar penkiolika minučių ar pusvalandis ir visi stumdydamiesi lekia(m) į autobusus.
Viešbutis Novotel, į kurį važiuosim, visai šalia, tačiau mus veža autobusais. Tautiečiai grūdasi vieni kitiems per galvas tarpais spėdami paklausti kas čia, kur ir kaip. Niekas nieko po teisybei ir nežino, tik tiek, kad lėktuvas apgedo ir remontuojamas Pakistano oro uoste. Kažkas palieka lagaminą... Žodžiu...
Neskubėdami įlipam, nuvažiuojam į viešbutį. Gidė pakeliui paaiškina, kad reikės registratūroje atlikti „čeki n“, gausim vakarienę ir kai bus aišku vėl atveš į oro uostą.
Viešbutis – pasaka, bet tautiečiai čia dar aršesni. Lipa kone vienas kitam per galvas, grūdasi prie registratūros. Pasigirsta gidės Simonos pastaba: „Mieli tautiečiai, būkite kantrūs ir nespauskite darbuotojų, nepamirškite, kad jie tailandiečiai, jei ant jų rėksite ar juos skubinsite, jie visai nieko nebedarys“. Tik ar mūsiškiai paklausys... Todėl visas darbas lėtėja... lėtėja... Kai prieina mūsų eilė, tenka palikti pasus. Gauname kambario raktus ir einame įsikurti. Štai mūsų kambariukas...


Labai nustebina stiklinė siena iš kambario į vonios kambarį (iš vidaus galima užsidaryti žaliuzes).

Vonios kambaryje taip pat visko yra: ir šukos, ir dantų šepetėliai, ir skustuvai... Net pasirinkimas vonia arba dušo kabina


Karališki apartamentai. Išsilukštename vieną lagaminą, išsitraukiame vaisius, kurios pirkom lauktuvėm, ir ilsimės. Norėtųsi ir į baseiną niurktelti, bet reikėtų lukštenti kitą lagaminą, et, tiek tos, pasitenkinsim dušu.
Po valandos, kaip buvo liepta, nupėdinu į registratūrą pasų. Perverčiu visas dėžes, bet savų nerandu. Šiaip galėčiau imti kokį tik noriu, bet man reikia mano. Lėktuvo bilietų, kuriuos taip pat reikėjo palikti, irgi nėra. Man kažkaip keista. Klausiu, ar čia visi, o registratūroje tik šypsosi ir sako: - „Taip, visi. Na, ateikit po pusvalandžio, kai dauguma atsiims, gal tada rasit savo“. Juokas juokais, bet po pusvalandžio tikrai randame visus savo dokumentus. Mistika.
O ten jau ir laikas vakarienei. Viešbutis turbūt tiek svečių vienu metu nenumatęs priimti, nes visi į salę netilpo, net keli stalai buvo pastatyti koridoriuje. Apie maisto įvairovę ir skonį nesiplėsiu. Pasaka.
Tiesa, čia jau pasklido gandas, kad į lėktuvą Pakistane trenkė žaibas. Gidė informaciją neigia. O mes tai sužinojome daug anksčiau Ačiū mūsų agentui, Udriui. Tik sužinoję tylėjom kaip Melnikaitės, maža ką, visokių žmonių yra...
Ir iš tikrųjų visokių yra. Kas valandą ar pora gidė visiems teikdavo informaciją (šiaip ji visą laiką buvo viešbučio fojė), tai ko tik ji vargše iš mūsų visos kompanijos neprisiklausė. Vieni reikalavo kito lėktuvo, kiti apmokėti skrydį kitomis linijomis ir pan. Bet kad tiek pat žmonių kone alkani sėdi ant lagaminų Pakistane kažkaip niekam neužkliuvo...
Taigi liepė mums visiems eiti miegoti (į miestą nieko neleido, nes ką gali žinoti, kada reikės išskristi) ir pažadėjo kiekvieną asmeniškai pažadinti, kai reikės išvažiuoti. Berods apie pirmą nakties suskambo telefonas. Taip supratome, kad reikia leistis. Vėl į autobusą ir į tą pačią eilę oro uoste. Eilė judėjo neįtikėtinai lėtai, strigo kompiuteris. Ir visos kitos eilės buvo tokios varginančios ir ilgos. Duty free laiko ne kas ir teliko. Lėktuvas turėjo išskristi 5 val., bet tokiu laiku dar nebuvo atskridęs. Teko palaukti.
Visi audringai sutikom laimingai atskridusiuosius. Draugai, pažįstami ir šiaip žmonės bandė klausinėti kas ir kaip, tačiau per stiklą beveik nieko nesigirdėjo. Greitai ir mums leido lipti į lėktuvą. Ir štai ilgas ir tikrai varginantis (bent jau man, nes ir vėl buvo baisiai bloga) skrydis namo. Skridom, 14 valandų, kurios man atrodė tikra amžinybė. O kur dar keistai ilgas laukimas lagaminų, muitinės patikrinimas (mums tos laimės neteko, bet vieną kitą „pakratė“) ir beveik trys valandos kelio namo... Tada visa tai atrodė kankynė, bet jei dabar kas pasiūlytų skristi – mielai sutikčiau

Tai tiek tų įspūdžių "ant popieriaus"...

greit pamiršai




Ačiū



džiaugiuosi, kad kažkam buvo malonu, o dėl penkmečio... kartais jis taip greit pralekia



Mes be galo dėkingi likimui už tokią pažintį Be jūsų vargu ar kelionė būtų buvusi tokia turininga Ir tikimės, kad likimas kada nors vėl iškrės tokį malonų pokštą nes kai planuoji, tai šnipštas gaunas
Papildyta:
Jei kam reikėtų, tai pora kontaktų, kuriuos drąsiai rekomenduojam:
Tailandas: Kostia (Konstantinas), russian speaking tour gide, tel. 0816531420, el. p. gunnarbel@nm.ru
Kombodža: Borisas (Chhean Vibol), russian speaking tour gide, tel. (8 55)12884908, el. p. lvibol@yahoo.com

pasakojimas tikrai nuostabus bet uzduosiu toki nekuklu klausima kiek bent jau apytiksliai kainavo jums visa kelione?