QUOTE(diana34 @ 2010 03 02, 18:37)
o man tai cia isvis nesamoningai skamba, vaikas lyg be savo kampo, lyg be vietos
kraustytis kas kelias dienas 
o man tai cia isvis nesamoningai skamba, vaikas lyg be savo kampo, lyg be vietos
kraustytis kas kelias dienas
man atruoda vaikus negalima dalinti 
cia ne kaciukai ne suniukai .
cia ne kaciukai ne suniukai .
QUOTE(MELYNA PAUKŠTĖ @ 2010 02 28, 12:01)
Busiu nedraugiska, bet patarima parasysiu.
Tos, kurios nesusidure su skirybu situacija, nerasykite geriau visai. Viskas atrodo kitaip kai issiskiri. Tai sakau is savos patirties. Jokiai mamai nebus parankaiu, kad jos vaikas augtu be jos. Ar jus suvokiate, kad mamos leidzia vaikams gyventi pas tevus, nes vaikai to nori ir kaip skaudetu sirdi tai mamytei. O patikekite... skauda labai. Ir ne tik skauda, bet ir kitokie jausmai aplanko.
Mano didzioji ir pas teti ruosiasi gyventi ir taip skauda, taip gaila... Norisi verkti ir neleisti, bet negaliu savo ambiciju rodyti del savo geroves. Kai yra vaikai... jie pirmoje vietoje, o ne kvailos ambicijos.
Tos, kurios nesusidure su skirybu situacija, nerasykite geriau visai. Viskas atrodo kitaip kai issiskiri. Tai sakau is savos patirties. Jokiai mamai nebus parankaiu, kad jos vaikas augtu be jos. Ar jus suvokiate, kad mamos leidzia vaikams gyventi pas tevus, nes vaikai to nori ir kaip skaudetu sirdi tai mamytei. O patikekite... skauda labai. Ir ne tik skauda, bet ir kitokie jausmai aplanko.
Mano didzioji ir pas teti ruosiasi gyventi ir taip skauda, taip gaila... Norisi verkti ir neleisti, bet negaliu savo ambiciju rodyti del savo geroves. Kai yra vaikai... jie pirmoje vietoje, o ne kvailos ambicijos.
aš nekalbu apie situaciją kai vaikai nori, aš kalbu būtent apie tokią situaciją, kai, mama pasakė tu pasiimk sūnų(vyrui), aš pasiliksiu dukrą
QUOTE(Esha @ 2010 03 12, 20:49)
Vien pavadinima perskaicius nelabai gera pasidare. Nezmoniskai skamba dalintis vaikus. Mano nuomone vaikai turi buti su mama. Visai nesvarbi lytis.
Vaikams ir taip trauma del skyrybu, o cia dar sese su broliu skirti. Jie ne tik, kad netenktu kasdienybes su vienu is tevu bet ir vienas kito.
Vaikams ir taip trauma del skyrybu, o cia dar sese su broliu skirti. Jie ne tik, kad netenktu kasdienybes su vienu is tevu bet ir vienas kito.
kodėl būtinai su mama?
Skaičiau visus psl ir dėl kai kurių pasisakymų norėjosi vožtelt, o kai kuriems iš dalies sutikau. Tai vat. Aš esu vaikas iš, kaip jūs vadinat, atskirtų vaikų šeimos. Aš augau su mama, brolis su tėčiu. Gavosi taip dėl to, kad aš buvau artimesnė su mama: mergaitiški reikaliukai, drabužiai ir visi kiti dalykėliai. Brolis su tėčiu, nes jie buvo kaip kumštis, dėl to pačio, dėl ko mes su mama buvom irgi kaip kumštukas. Bet darant tokį sprendimą mano tėvai atsisėdo su mumis ir paaiškino kame reikalas. Mes su broliu buvom pasimetę. Savaime aišku. Šokas. Nebus to, kas visą mūsų gyvenimą buvo. Dar dabar pamenu kaip atsisėdom su broliu kieme ir galvojom ką daryt. Nusprendėm, kad vat aš noriu su mama, o aš su tėčiu. Ir žinot ką? Mums dar patiems reikėjo paaiškint tėvam, kad mes juos mylim vienodai ir tai, kad gyvensim viens pas vieną, kits pas kitą nieko nereiškia. 
Galiu pasakyt, kad su broliu dabar suaugę esam geriausi draugai, o kol taip augom tėvai visur buvo su mum. Mes su broliu keisdavomės vietom. Užaugom nejausdami jokios neapykantos, kaip kai kurie čia rašė. Aš manau, kad daug kas priklauso nuo tėvų. Jie nelaikė jokios neapykantos. Mama suprato tėtį, kad mes irgi jo vaikai, ir kad jis taip pat turi teisę auginti savo atžalas, o tėtis suprato, kad mama irgi turi tokias pat teises.
Moterys nori vienodų teisių su vyrais, reikalauja t, rėkia, kad jos neblogesnės, tai kodėl kartais savanaudiškai pamiršta, kad vaikai ne jos vienos, kad tėtis irgi nori būti ne tuo tėčiu, kuris mato vaiką tik kartą per savaitę ir į jį kreipemasi tik tada, kai reikia kažką vaikui nupirkti. Ar čia dėl to, kad mes, moterys, išnešiojam vaikus visus devynis mėnesius? Bet tai nesuteikia teisės išmesti tėvo iš tėvystės. Jei ne jie, mes neturėtumėm ką nešiot savo pilvuose tuos devynis mėnesius. Nešneku apie alkoholikus ir šiaip apie tuos vyrus, kurie neverti tėvo vardo. Aš kalbu apie tuos, kurie taip pat dėl savo vaiko galėtų atiduot gyvybę. Tai vat.
Galiu pasakyt, kad su broliu dabar suaugę esam geriausi draugai, o kol taip augom tėvai visur buvo su mum. Mes su broliu keisdavomės vietom. Užaugom nejausdami jokios neapykantos, kaip kai kurie čia rašė. Aš manau, kad daug kas priklauso nuo tėvų. Jie nelaikė jokios neapykantos. Mama suprato tėtį, kad mes irgi jo vaikai, ir kad jis taip pat turi teisę auginti savo atžalas, o tėtis suprato, kad mama irgi turi tokias pat teises. Moterys nori vienodų teisių su vyrais, reikalauja t, rėkia, kad jos neblogesnės, tai kodėl kartais savanaudiškai pamiršta, kad vaikai ne jos vienos, kad tėtis irgi nori būti ne tuo tėčiu, kuris mato vaiką tik kartą per savaitę ir į jį kreipemasi tik tada, kai reikia kažką vaikui nupirkti. Ar čia dėl to, kad mes, moterys, išnešiojam vaikus visus devynis mėnesius? Bet tai nesuteikia teisės išmesti tėvo iš tėvystės. Jei ne jie, mes neturėtumėm ką nešiot savo pilvuose tuos devynis mėnesius. Nešneku apie alkoholikus ir šiaip apie tuos vyrus, kurie neverti tėvo vardo. Aš kalbu apie tuos, kurie taip pat dėl savo vaiko galėtų atiduot gyvybę. Tai vat.
