Angelėlis, kuris gyveno pūkiniuose debesyse - Gimdymo istorijos

“Labas angelėli”, taip į tave kreipdavausi, kai pažvelgdavau į dangų...tvirtai tikėjau, kad ant tų pūkinių debesėlių šokinėja milijonas kūdikėlių, stebi šeimas, ir pasirenka pas kurią nori apsigyventi...Mylėjau Tave jau tada, kai pirmakart paėmiau lėlytę ir supau ją rankose...Viskas vyko kaip sapne..Tavo tėvėlis paprašė mano rankos ankstyvą Kalėdų rytą, prie nuostabios Šilutės bažnyčios, tada Tave pamilau dar labiau, tarsi iš naujo..tarsi realią svajonią, po pusantrų metų mano tėtis iš jaudulio spausdamas mano ranka, atlydėjo prie altoriaus, kur žibančiom akim manęs laukė Tavo tėvelis..tada Dievui duotas pažadas amžinai sujungti savo gyvenimus, išlaikyti dorą ir tvirtą šeimą, užauginti dorus vaikus, ir mylėti vieni kitus...Tapau žmona, akys pačios krypo į besilaukiančias moteris, į vyrus sūpuojančius vežimėlius, į vaikus krykštaujančius pajūry..ir laukiau Tavęs iš pūkinių debesėlių..Tavo tėvelis taip pat nejučiom žvilgčiodavo į mažylius skubančius pas tėvelius į glėbį. Be žodžių supratom vienas kitą, jog mes jau pasirengę Tave priimti į savo gražią, kupiną meilės ir gerumo šeimą. Laukėm tavęs beveik du mėnesius..Kai vieną 2008.01.29 rytą nėštumo testas parodė du žavius brūkšnelius, kurie reiškė, kad jau dalinuosi savo širdute su Tavim!!! Neina žodžiais papasakoti kaip tada apsidžiaugėm, kaip skriste nuskridau į darbą, kaip norėjom visam pasauliui papasakoti, jog pas mus apsigyveno angeliukas! Tačiau reikėjo išlaukti, išsaugoti. Kad Tu, tas mažytis pipiriukas, tvirtai įsitvirtintų ir saugiai augtų po mano širdele... Prasidėjo kiti rūpestėliai: reikėjo surasti tinkamą gydytoją, kuris mus prižiūrėtų, reikėjo darbelyje pranešti, kad neužilgo pilvelis bus per didelis darbui. Po to sekė silpnumas, pykinimas, ir kiti išbandymai, kuriuos Tavo mamytė atlaikė labai sėkmingai, kol pagaliau visiems galėjome pranešti: Mūsų šeimoje auga angelėlis, ir pageltus lapams, apsigyvens mūsų namuose! Tavo seneliai buvo be galo laimingi, visi mus saugojo ir lepino, pavasarį, balandžio mėnesio pabaigoje pajutau kaip Tu aktyviai spiri mamytei į šonelį norėdamas papasakoti kaip gyveni, tai buvo stebuklas – jausti po širdele spurdantį žmogutį, gegužės 8d. pasisveikinai su savo tėveliu, nuo tos dienos prasidėjo jūsų gražus bendravimas – tėvelis tau dainuodavo o tu švelniai stuksendavai judindamas mamytės pilvelį. Aš jaučiausi puikiai, ir mudu kartu nemažai nuveikėm, daug kur pabuvojom, išvaikščiojom Čekijos sostinę Prahą, apsilankėm Druskinikuose esančiame vandens parke, pasimėgavom nuostabiomis kūno procedūromis, vykom į mažą miestelį Jonavą, kur nuostabiai pozavai pilvelio fotosesijoje, po to sekė kelionė į Trakus, kur didvyriškai atlaikei triukšmingą „Apocalyptica“ koncertą, aplankėm sostinę Vilnių ir dar nemažai gražių vietų. Kartu su tavimi lankėm baseiną, sportavom, abu ruošėmės tavo didžiajam atėjimui. Tvirtinau raumenis, ruošiausi natūraliam gimdymui, mokiausi kvepuoti, perskaičiau daug rekomendacijų bei literatūros, įgyjau daug pasitikėjimo savimi ir su nekantrumu laukiau Tavo atėjimo...Tačiau paskutinį mėnesį tau prireikė didesnio namelio, ir jį užauginęs privertei mamytę dažniau gulėti lovoje. Pagulėjom ir ligoninės lovytėse, tačiau mes tvirtai laikėm vienas kitą. Vasaros pabaigoje gydytoja mums pranešė nuostabią žinią – kad mūsų šeimoje apsigyvens sveikas, tvirtas, gražus berniukas!!! Tai buvo svajonės išsipildymas, bijojau tuo patiketi, kad nenuvilčiau Tavęs jei gimtum mergaite, tačiau širdis žinojo, kad mūsų šeimoje įsikurs berniukas. Nuskridau kaip ant sparnų pas tavo tėvelį pranešti pačios gražiausios naujienos. Jam padovanojau didelį arbūzą, ir pranešiau kad lauktų sūnaus. Ir aš ir tėvelis verkėm pačiom nuoširdžiausiom ašarom, kurios riedėjo Tau, mažyli..Tu buvai toks aktyvus, jog guosdavausi tavo tėveliui, jog musų sūnus nori ateiti per odą, nes pilvelį siūbavai pagal savo norus. Ir štai vieną rudens šeštadienį, vienintelį kartą per visą nėštumo laikotarpį Tavo tėveliui reikėjo išvykti, ir mes likom vieni...Keista nuojauta kuždėjo kad tu mums gali padaryti staigmenėlę ir nesulaukti numatytos gimimo dienos: 2008 spalio 4d. Diena praėjo turiningai ir sėkmingai: susitikau su drauge, apsilankem prekybos centre, pasivažinėjom po miesta, ir štai vakare likau viena su savo pilveliu. Tu buvai aktyvus kaip visada, ir nieko neįprasto nevyko, tik širdis kažkaip keistai stukseno...garsiai tau pasakiau: laukiam tėvelio – juk prižadejom abu kad lauksim kol jis sugrįš. Ir štai 1:00 valanda nakties ir tavo tevelis įžengė į namus. Net akmuo nusirito nuo širdies. Toliau sekė vakaras kaip įprasta: tėvelis nuėjo miegoti, o as likau su savo pilvinuku spręsti kryžiažodžių, nes visiškai nenorėjom miegelio. Bendrom jėgom išsprendėm kryžiažodžius ir patraukėm į lovytę. Užmigti vis dar nėjo, ir vėl ta keista nuojauta, kuri nejučiom liepė lipti iš lovos. Ir ką gi, stovi mamytė 3:00 valandą nakties vidury miegamojo ir krykščia iš džiaugsmo: BĖGA VANDENYS!!! Tavo tėvelis nenurimo vietoje, tačiau viską ramiai susidėjom, pasiruošėm, stipriai stipriai apsikabinom ir patraukėm į Klaipėdos gimdymo namų priimamajį, kurį pasiekėm apie 4:00val ryto. Širdis netilpo krūtinėje, skraidžiau aukščiau nei mato akys: tuoj tuoj ir glausiu savo angeliuką prie krūtinės! Mus pasitiko šaltos ligoninės sienos ir dar šaltesnės ten dirbančiųjų akys, tačiau mane šildė TAVO širdelės stuksėjimas, sklindantis iš aparato, kurį tu įnirtingai ir atkakliai bandei nustumti nuo mamytės pilvelio. Pirma apžiūra nieko gero nežadėjo...Gydytoja pakraipė galva, ir teištarė: „nieko gero, kaklelio neina net užčiuopti, gimda pakilusi ir visiskai nepasiruosusi, siūlau nieko nelaukti ir pradėti skatinamąjį kursą“. Kaip tai nepasiruosusi? Kokį skatinimą? Juk jau mažylis beldžiasi, jau nuspyrė vandenis...kaip čia dabar...??? Daug kas sukosi galvoje, vis silpau, sąrėmiai dažnėjo, buvo stiprūs ir nereguliarūs, Buvau nevalgiusi, visiskai nemiegojusi, ir silpau dar labiau...laikas ėjo taip lėtai, jog atrodė tos šaltos sienos tam ir pastatytos kad stabdytų laiką... Tavo tėvelis visada buvo šalia, pavargęs, mieguistas, tačiau vilties, laukimo, paramos, ir meilės kupinom akim. Spaudė mano rankytė, glostė pilvelį ir pasakojo tau kas vyksta aplinkui... Sąrėmiai vis stiprėja, antra apžiūra – ledai pajudėjo, gimda nusileido, tačiau kaklelis užsidaręs ir neišleidžia tavęs. Gydytojos verdiktas: „siūlau epidūrinę nejautrą, jus labai nusilpsite, nes reikia dvigubinti skatinamųjų dozę“. Pasidaviau medikų rankoms...prieš akis nuplaukė noras gimdyti natūraliai, be vaistų, ir giliai širdy žinojau, jog tie skatinamieji nieko gero neatneš... Trečia apžiūra - po dvylikos valandų laukimo ir vaistų kaklelis atsivėrė tik 2,5cm..
Laukti nebebuvo ko, buvo skubiai reikalinga Cezario pjūvio operacija. Buvau išsekusi, pavargusi, laiminga tačiau kartu ir lūdna: kur tėvelio dalyvavimas gimdyme, kur „viens du trys – stumiam“, kur palaimingasis „matau galvytę“, kur mano mažylio pirmasis prisiglaudimas prie krūties, kur pirmasis priešpienis, kur pirmasis MŪSŲ šeimos apsikabinimas, laimės ašaros, mažylio verksmas...?
Operacija. Gydytojai nusprendė kad užteks vietinės nejautros, vadinasi būsiu sąmoninga ir galėsiu girdėti bei kalbėtis su gydytojais, vadinasi pamatysiu savo angelėlio veiduką ir išgirsiu jo balselį! Visai netrukus gydytoja šukteli: „kas čia?“, sunerimstu, tačiau kita gydytoja skardžiai nusijuokia ir šukteli: „gydytoja, čia gi nosytė!” Tada išgirdau Tavo, savo sūnaus, nepasitenkinimo kupiną niurnėjimą, po to viso personalo šūksniai: „oho, koks vyriškas mažylis! Sveikiname, jums gimė pats vyriškiausias, gražus ir sveikas sūnus!”. Toliau nieko nebegirdėjau, tik seselė nespėjo valyti mano džiaugsmo ašarų išgirdus mažylio verksmą, tau jau tada nepatiko dušas, ir tie balti chalatai. Taip norėjau tave apkabinti, nuraminti, priglausti, papasakoti apie viską, kas čia vyksta, kur tu papuolei, ir kad Tavęs laukia mylintys tėveliai, kad tavęs laukia gražus, tačiau keistokas pasaulis. Daug minčių sukosi galvoje, bet buvau bejėgė. Tik akimirkai seselė prinešė, mažytį suvystytą kokoniuką, išsigandusiu veideliu, pabučiavau, ir vėl tas chalatas nutolo su tavim ant rankų...
Reanimacijoje gulėjau visiškai „išėjusi iš savęs“, nes skraidžiau kažkur aplink tave...Tavo tėvelis visada buvo su tavimi, ir kaip filmuose rodo išneštas mažylis, parodytas tėveliui, ir pasitiktas žodžiais: „sveikiname, Jums gimė sūnus“.
Tada sekė tėvelio bėgiojimas prie tavęs, prie manęs ir linkejimų perdavimas, vėliau pirmasis mišinėlio gurkšnis iš tėvelio rankų ir saldus tavo miegelis.
Rytas. Mūsų visa šeima kartu. Ir Tu – Kristupas, taip Kristupas, ir niekas kitas, nė menkiausios abejonės, kad galėtų būti kitoks vardas. Ne, tu mūsų Kristupas, nugalėtojas, smalsaus žvilgsnio, užsispyrusio balso, kovojančiais judesiukais ir toks iki skausmo artimas, kad rodos pati gimiau iš naujo, ir mano širdis pasidalino pusiau – viena dalis liko mano krūtinėje, kita dalis spurda mano glėby.
Pasauly nėra nieko tobulesnio už vaiko gimimą, nėra nieko tobulesnio už vaiko juoka, nieko tobulesnio ir nuoširdesnio už vaiko verksmą, nieko tobulesnio už Tavo atėjimą nėra. Neįmanoma apsakyti jausmo kai žinai kad esi be galo reikalingas, kad tavo prisilietimo užtenka vaiko nuraminimui, kad užtenka priglausti prie širdutės ir mažyliui nebeskauda pilvelio...Tai ne tik ryšys, tai kažkas daugiau ko neimanoma suvokti.
Tyla. Tik tylus mūsų kūdikio kvėpavimas, miegantis mūsų vaikas, apgaubtas pačiais šilčiausiais žvilgsniais, pačia gražiausia ir stipriausia meile. Toks gležnas, mažutis, bet kartu ir toks stiprus, kad rodos praradę visą savo esybę atsiduodame Tau...
Laikas sustoja, ir nenoriu kad jis suskubtų, noriu kad niekada nepamirštum koks buvai laukiamas, ir koks mylimas būsi visą gyvenimą, ir dar ilgiau...Tavo mama ir tavo tėtis nuo šiol gyvena tik Tau, Kristupai.

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis