Kartą, atitrūkusi nuo darbų, stovėdama ant Baltojo tilto ir žiūrėdama į upę šaukiau Tave, mažyti. Nežinau kodėl šaukiau. Tuo metu tik draugavau su Tavo tėveliu. Jis gyveno ir dirbo vienam mieste, o aš kitam buvimas kartu atrodė toks nerealus. Nerealus atrodė ir noras turėti vaikiuką. Juk nesu tam pasiruošusi. Tačiau šaukiau ir akimirką pajutau, kad kažkas gal Dievas išgirdo mano žodžius. Tas suvokimas, kad aš esu išklausyta ir kad pas mane bus atsiųstas mažas žmogutis nuo debesėlio buvo labai konkretus ir aiškus. Taip jau yra. Mūsų šeimoje kartais pasireiškia raganiškos galios. Šaukti nustojau beliko sulaukti.
Ir štai vieną dieną, užsidariusi vienumoje laukiu testuko rezultatų. Kaip niekad už durų daug interesantų. Šuo vis lenda, katė aplink trinasi. Net mama (Tavo, mažiau, močiutė) sugalvojo paklausti ką gi aš veikiu. Na kaži ką galima veikti tualete... O vis tik... Aiškiai ir nedviprasmiškai dvi juostelės ir jokių vadinamųjų vaiduokliukų. Aš laukiuosi. O Dieve, aš laukiuosi...
Ryte testuko nuotrauką nusiunčiu Tavo tėveliui. Esu išsigandusi ir pasimetusi. Nenuostabu. Juk dabar pradeda keistis visas mano gyvenimas. Vakare tėvelis atlekia mane nuraminti. O paryčiais vėl išvažiuoja į darbą. Nuo Vilniaus iki Visagino vis tik nemažas gabaliukas kelio. Tuo metu man labai reikėjo Tėvelio palaikymo. Ir jis buvo čia, kartu su mumis.
Laikas bėgo. Pirmą kartą, vos 12 savaičių pamačiau Tave echoskopo ekrane ir išgirdau Tavo širdutę. Gavau ir nuotraukėlę atminimui. Mano mažius tvarkingai auga ir vystosi. Gera tai žinoti.
Gydytojai nustatė gimimo dieną - vasario 11... Na, o man atrodė, kad tai bus vasario 14 d. Daug kur internete būtent tokią datą ir rašiau. Aš pati vis augu ir augu... kartais išgirsdavau komentarų, kad labai jau didelis pilvukas gal kartais dvynukai? Bet Tu ten tikrai gyveni vienas. Žinau, mačiau ekranėlyje! Kaip tuomet juokavau auga didelis banginiukas, dideliame baseine, mat visi matavimai rodė didelį vaikiuką ir daugiau nei normą vaisiaus vandenų. Nėštumas nebuvo sunkus. Nei vėmiau, nei blogavau, nei itin nugaros skaudėjo, nei itin venos plėtėsi, nei itin tinimas kankino viskas normos ribose. Didelis pilvukas irgi labia netrukdė. Augau augau ir pripratau prie savo gabaritų. Trumpai tariant būti nėštuke man patiko.
Atėjus vasario 11 d. turėjau keliauti į polikliniką. Nenukeliavau. Visur siaučiant gripo virusui nusprendžiau geriau jau iškart kitą dieną nuvažiuoti į ligoninę ir pasiklausyti Tavo toniukų (širdutės). Taip saugiau ir protingiau. Taigi, vasario 12 d., ketvirtadienį iš ryto nuvažiuoju į Vilniaus gimdymo namus. Pasiklausome širdutės kaip miela... šitaip tvarkingai ir gražiai tuksi, dunksi... Su mažium viskas tvarkoje. O su manim, pasirodo, ne visai... Ne juokais užkilęs kraujospūdis. Gydytoja liepia kitą dieną atvežti šlapimo mėginuką bandau derėtis, kad gal aš pati tik perduosiu tą mėginuką, kam gi čia važinėti per visą miestą. Derybos baigiasi tuo, kad mėginuką darau čia ir dabar iš karto. Rezultatas nedžiugina. Rado baltymą. Gydytoja sunerimusi... Sako, kad situacija labai pavojinga ir mane reikėtų iškart operuoti. Apie grįžimą namo negali būti ir kalbos. Nenoriu cezario... Buuu... Mane paguldo į patologinį. Prasideda mano gyvenimo siaubas man pastato kateterį. Žinant, kad alpstu, kai iš venos man ima kraują galima suprasti, kaip negerai aš su tuo svetimkūniu rankoje jaučiuosi. Pakabina ant lašelinės magnis kapsi. Atneša tabletikę. O kaip išgert pakabintai? Juk pataloginiame atsidūriau kaip stoviu, iš gatvės net vandens neturiu. Pasirodo vanduo nėra patologinio sesutės reikalas... (tikrai ne visos tokios sesutės, bet tuo metu pasitaikė būtent tokia). Gerai, kad palatoje turėjau kaimynę. Gerai, kad kaimynė pasiūlė vandens. Blogai, - kad kaimynė visa sloguojanti... vos gurkšniuką siurbtelėjau. Praėjo pusantros valandos, magnis sulašėjo... koridoriuje girdisi pietų garsai. Bet, pasirodo, man šiandien maistas nepriklauso. Taip nuo ryto iki vakaro ir pragulėjau patologiniame be vandens, be maisto labai labai laukdama, kol mama baigs darbus ir atlėks manęs išgelbėti ir pamaitinti. Štai tokia vat pas mus tvarka... Skubos tvarka tave gali paguldyti į ligoninę, patologijos skyrių bet maistas ir vanduo, matyt, gyvybės palaikymo funkcijų neatlieka.
Penktadienį tvarkingai matuojuosi toniukus. Toniukai tvarkoje. Aparatukas piešia sąrėmį. Na ir tegu. Matyt, paruošiamieji. Spaudimas vis dar nenormalus, baltymas vis dar randamas... negerai. Gydytojų komisijos apžiūra. O, sako, kaklelis pasiruošęs norint galima net visus 4 cm atsidarymą rasti. Reikia gimdyti. Man vėl šokas. Kaip tai gimdyti? Kaip tai reikia. Nu negimdau gi. Ir vandenys nenubėgo. Negaliu gi po paliepimo reikia gimdyti imti ir pradėti gimdyti. Vėlgi pas gydytoją išsiprašau, kad bent iki šeštadienio atidėtų. Prisižadu šeštadienį nevalgyti ir jau tikrai tikrai gimdyti, o pati mintyse griebiuosi šiaudo nu gal, o gal per naktį nubėgs vandenys, juolab, kad praeitą naktį išėjo gleivių kamštis.
Atėjo šeštadienis, vasario 14 d. Ką gi reikia gimdyti... nors kažkaip visai nesinori. Paruošiamosios procedūros einant per kabinetus gali ir prasidėjusį gimdymą sustabdyti. Ką jau kalbėti apie mane ramu, tylu. Nieks niekur neskuba ir paliepus gimdyti, rodos, nesiruošia. Galiausiai apie 10 val. įžengiu į gimdymo palatą Nr. 6. Visai netrukus, vos po poros minučių atlekia ir Tavo Tėvelis. Gimdyklos vaizdai dar labiau nugąsdina, bet dingti nebėra kur. Susipažįstam su savo akušere. Man jau teko su ja susidurti patologiniame. Labai nudžiungu, kad būtent ji bus su manim. Mums įjungia šildymą ir paruošia vaikučio atėjimo kampelį. Į tą kampelį ir sutelkiau savo dėmesį jis visoje gimdykloje atrodė jaukiausiai ir daugiausiai įkvėpė laukimui.
Atėjo ir gydytoja. Man po truputį, atsargiai nuleidžia vandenis (kad kartu su vaisiaus vandenimis nepaplautų virkštelės). Migruoju tarp gimdymo stalo, kur mums matuoja toniukus, ir kamuolio ant kurio turiu sėdėti, kad gerai įsistatytų mažiaus galvutė. Matuojant toniukus aparatukas vis piešia sąrėmius. Maždaug kas 5-7 min. Bet aš nejaučiu jokio skausmo. Kaklelio atsidarymas jau 5 cm, o gal ir daugiau... kol kas viskas ramu. Neramumai prasideda apie 13 val. Skausmas primena mėnesinių skausmus. Galima kentėti.
Kada prasidėjo visas smagumas jau nebepamenu. Su smagumais, deja, pradėjo kilti ir mano kraujospūdis. Skausmui numušti leido tai vienų, tai kitų vaistukų. Nuo vaistukų apsisuka galva, kaip kosmonautas kosmose... bet užtat galima atsikvėpti tarp sąrėmių. Man bloga ir tai, pasirodo, geras ženklas. Ateina gydytoja, patikrina kaklelį viskas, pilnas atsidarymas, reikia gimdyti. O stangų nėra... Stumiu, kiek galiu. Nieko. Dar stumiu, nieko. Tenka pralaukti kelis sąrėmius. Dieve, kaip skauda. Ir vėl stumiu, ir vėl nieko. Pykstu ant savęs... ir nieko. Reikalai nejuda nei per plauką. Tik spaudimas ima dar labiau kilti. Neišstumiu savo banginiuko. Kas dabar bus? Kas??? Gydytoja daro sprendimą teks man padėti, nes tokia situacija negali ilgai tęstis. Į palatą suguža gelbėjimo komanda apie 10 gydytojų (esu visiems be galo dėkinga). Tėvelis nustumiamas į šoną. Man suleidžia vaistukus, jaučiu kaip kerpa. Tebūnie, kad tik kaip nors visa tai baigtųsi. Man bloga. Labai. Norisi vemti, po to užgula ausis. Iš dešinės pasiruošusi švirkštą stovi anesteziologė. Ji mano ryšys su pasauliu sako ką turiu daryti. Kai ateina sąrėmis, - įspėju komandą. Aš turiu stumti, gydytoja vakuumo pagalba padeda... kažkas spaudžia pilvą, kažkas laiko koją. Tiesą sakant aš nebepamenu. Taip tėvelis pasakojo. Labiausiai nustebau, kai Tėvelis pasakė, kad anesteziologė man vis pirštu pakaukšėdavo į kaktą, kad ryšys nenutrūktu... nepamenu, kad kas nors būtų kaukšėjęs! Galiausiai man sako, kad dar kartelis ir mažiukas gims. Netikiu. Taip nebūna. Juk iš pradžių turi būti galvytė, po to petukai po truputį turi būti viskas. Bet žodžiai buvo lemtingi. Dar vienas sąrėmis ir viskas. VISKAS. Man nieko neskauda. Jokių sąrėmių. Viskas... Viena akim pamatau mažiuką. Sako, kad berniukas. Jis nerėkia, tik sukalba. Rimtas vyras. Bus Jokūbėliu. Taip ir pasakiau. Mane susiuvo... tik tiek pamenu. Daugiau nieko. Nors ne dar spėjau paklausti, kiek balų... sužinau, kad 8-9 ir apsiraminu. Viskas gerai. Dar purto šaltis. Tėvelis suverčia ant manęs viską, ką rado palatoje. Mažiuką išveža stebėti. Tėvelis lekia iš paskos, padaro nuotrauką. Mažius tikra Tėvelio kopija. Nenuostabu, kad Tėvelis taip Tavimi didžiuojasi, taip džiaugiasi Tavo atėjimu. Aš negavau Tavęs pabučiuoti, bet gavai Tėvelio patį pirmąjį bučinuką. Tebūna jis kaip palaiminimas Tavo gyvenimo kelyje. Telydi Tave, mažiau, sėkmė ir Angelo Sargo globa. Dar valandėlė ir keliaujame į pasaulį, kuriame kažkas kažkada mane pavadins Mama.
Jokūbėlis gimė 3950 g svorio, veiduku į viršų ir labai trumpa virkštele, kas ir apsunkino mums patekimą iš šiltos gimdutės į pasaulį.
Nenoriu nutylėti žmonių, kuriems esu dėkinga. Ypatinga padėka gydytojai Marijai Diliautienei už neginčijamą profesionalumą. Nuoširdus ačiū akušerei Gitanai ir visai Vilniaus gimdymo namų medikų komandai, prisidėjusiai prie Jokūbėlio atėjimo į šį pasaulį ir prižiūrėjusiai mus pirmosiomis dienomis ligoninėje.
Dėkoju ir Tavo, Jokūbai, Tėveliui bei močiutei (mano mamai). Jų pagalba ir palaikymas pirmosiomis dienomis mums buvo aukso vertės.
