Dainelės, žaidimai, eilėraštukai, Bendra skrynelė

Gal kas žinot tokį eilėraštuką:
Prie Ventos man Lietuva
Pirmą kartą atrasta..
Pradžia butų tokia o toliau pamenu tik nuotrupas

Sveikos Supermamytės. Labai noriu jūsų paprašyti, gal kuri nors kur nors girdėjo žodžius šokio-ratelio, kur reikia apkabinti mamtytę, paskui tėvelį, sesutę, broliuką?
nelabai moku ir paaiškinti, bet gal kuri suprato ko man reikia. Bučiau labai labai dėkinga.

Gal kam patiks:

Žvaigždutės

Jau saulutė už miško
Nusileido miegoti.
Man geroji močiutė
Patalėlį eis kloti.

Aš paklausiau močiutės,
Stipriai ją apkabinus,
Kas šviesius žiburėlius
Ten aukštai užkabino.

Mėnesėlis keliavo,
Nešė didelį rėtį.
O kai rėtis pasviro,
Ėmė žvaigždės byrėti.

Išsisklaidė žvaigždutės
Čia po visą padangę.
Tik išbalęs mėnulis
Jų surinkt neįstengia.

Pro langelį tau šviečia
Vakarinė žvaigždelė.
Ji per nakt, anūkėle,
Saugos tavo sapnelį.

( Nijolė Morkūnaitė)

Įkėliau nuskenuotą K.Kubilinsko pjesę MOLIO MOTIEJUKAS. gal kam prisireiks

Sveikos
Peržiūrėjau visas temas, bet praktiškai nerandu eilėraštukų apie namučius, trobelę ar pan. Apart "Stovi namas ant kalnelio...", "Pastačiau aš gražų namą...". Tuos jau žonome. Gal kas žinote kitokių ?
Įdedu savuosius, kuriuos vaikai labai mėgsta:

Stovi namas ant kalnelio,
O aplink žolė, medeliai
Ir margi gėlių žiedeliai
Supa mažąjį namelį.
Viską slepia čia tvora,
Už tvoros kažkas yra.
mes atversim vartelius
Ir pasveikinsim visus.
Pasitinka mus draugai,
Šoksim, dūksim mes ilgai

Mes pastatėm gražų namą,
Nei per aukštą, nei per žemą,
Nei per trumpą, nei per ilgą,
Du langai prieš saulę žvilga.
Durys eit į vidų kviečia,
Kaminas iš tolo šviečia.
O namelio koks gražumas,
Kambarėlių koks didumas.
Telpa stalas, telpa kėdės.
Ant kėdės Margiukas sėdi.
Netelpa tik uodegytė.
Kur ją dėti, ką daryti.

NAMELIS IŠ SMĖLIO

- Mama, leisk dar pažaisti valandėlę,
Aš pabaigsiu namelį iš smėlio.
Čia staliukas stovės ir kėdė,
Čia galės asiliukas sėdėt,
Jeigu jam nekliudys uodega. –

Bet atrieda didžiulė banga,
Ir namelio nelieka staiga.

/Judita Vaičiūnaitė/



NAMUKAI

Palaukėj, pagiry
Pusnynai jau kiauri,
Švelnus Pietutis pučia.

Į šilą, į miškus
Jau neša namukus
Linksmi, maži vaikučiai.
O kas namuos gyvens,
Striksens ligi rudens –
Lapiukai ar kiškučiai?

Namukuose šituos,
Pūkeliuose šiltuos
Sparnuoti augs vaikučiai!

/Anzelmas Matutis/



PIEŠIAM NAMUS

Saulelė leidžias.
Takelis žvilga.
Namai namučiai,
Nors ir po smilga.

Stiklo akelės
Į tolį žiūri.
Akmens kojelės
Šiaudų kepurė.

Kas ten už durų
Tyliai krizena?
Pasakų senis
Krosnį kūrena.

Aukštas kaip šaukštas
Kaminas rūkstantis.
Mėlynas mūras.
Žmogiukų – tūkstantis.

Stovi namelis
Ant vištos kojų.
Kaip tiktai noriu,
Taip sugalvoju.

Saulelė leidžias.
Takelis žvilga.
Namai namučiai,
Nors ir po smilga.

Vakaras plaukia
Geras, ramus.

Piešiam kiekvienas
Savo namus.

/Violeta Palčinskaitė/

Ačiū labai

Eilėraščiai iš Zitos Gaižauskaitės knygos „Ta dainelė aš pati“, Vilnius – 1983 m.

GINTARO LAŠAS

Toks mažas delne, toks mažas
Geltonas gintaro lašas.

Iš marių giliausio dugno.
Žėruoja skaisčiau už ugnį.

Man jį dovanoja balta
Greituolė bangų puta.

Padėjo prie mano kojų:
Dėkoju, dėkoju, dėkoju!

* * * * * *

Kiemsargis mano senelis.
Saugoja naktį namus.
Kad niekas iš miego nekeltų,
Kad būtų sapnelis ramus.

Kudliukas, geriausias jo draugas,
Vis amsi per naktį linksmai:
- Seneli, kodėl tu taip saugai?
Juk niekur nebėga namai!

* * * * * *

SKĖTIS

Aš imu už rankos tėtį
Ir prašau nupirkti skėtį.

- Reikia skėčio, - tarė tėtė
Ir nupirko žydrą skėtį.

Lyja lietūs – kas čia blogo?
Tegu lyja – aš po stogu!

* * * * * *

Iš spalvotų kaladėlių
Aukštą pilį pastačiau.
Ir, įlipęs aš bokštą,
Visą miestą pamačiau.

Šimtas gatvių, šimtas aikščių.
O toliau – žali laukai.
Tai mane pamatę aikčioja
Ir suaugę, ir vaikai.

Garsiai šaukia:
- Tai drąsuolis!
Tai vikruolis iš tiesų.
Ką man reiškia –
Vienas šuolis...
Ir laikaus už debesų.

Ai, pabiro kaladėlėls.
Juoko bus vaikam smagaus.
Ir sukuos kaip malūnėlis
Aš tarp žemės ir dangaus.

* * * * * *

Padainuosiu tau dainelę
Apie samanėlę žalią.
Tu tikriausiai supranti:
Ta dainelė – aš pati.

Padainuosiu apie smilgą,
Apie zuikio ūsą ilgą.
Ir giliai po širdele
Būsiu tavo dainele.

* * * * * *

KĄ SAPNELYJE REGI

Tu labai gražiai miegi.
Ką sapnelyje regi?

Gal zuikutį nulėpausį?
Jeigu vysies – pasigausi.

Gal saulutės šviesią pilį?
Juk vaikus saulutė myli.

Sapnuose dažnai aplanko,
Švelniai pasupa ant rankų.

* * * * * *

NAKTIS

Virš medžių pakibo
Rausva pilnatis.
Aš tavo ramybė,
Aš tavo naktis.

Aš vaikštau be kojų,
Skrendu be sparnų
Žvaigždes išdėlioju
Ant tavo delnų.

Į sapną priaudžiu
Žydriausių spalvų.
Ir nuplaukiu tyliai
Mėnulio laivu.

* * * * * *

NEŽADINK PAUKŠČIUKO

Nežadink paukščiuko.
Nežadink – jis miega.
Šiltai užsiklojęs
Paparčio sermėga.

Nežadink paukščiuko,
Nešauki balsu.
Lai supas lizdelis
Tarp eglių kasų.

Girdi, ant šakutės
Kaip suokia linksma
Iš miego pabudus
Paukščiuko mama.

* * * * * *

MŪSŲ NAMUČIAI

Vaikšto girioje Dalytė.
Mato: bėga skruzdėlytė.

Ir paklausė ją mergaitė:
Ar toli tau, skruzde, eiti?

Už kalnelio, netoli
Mūs nameliai dideli.

Mūs namučiai po egle.
Tik jų griauti nevalia.

* * * * * *

NUPIEŠIAU AŠ NAMELIUS

Nupiešiau aš namelius
Baltus, mėlynus, žalius.
Trys namukai, trys aukšti
Stovi miško pakrašty.

Vos pamatė juos barsukas,
Tuoj kiemelyje ir sukas:
- Štai jau artinas žiema,
Įsikursiu su šeima.

Kiauksi lapė ilgasnapė:
- Kas čia namelius nutapė?
Tuoj vaikus vedu kieman.
Tie žali nameliai man.

Kriuksi šernas: kriuku kriuku,
Kas pristatė čia namukų?
Smailiabokščių dailių –
Mėlynų, baltų, žalių.

Tykojęs už debesų
Vėjas sukaukė balsu“
- Kas čia klega taip linksmai,
Ir kieno čia tie namai?

Lapės, šerno ir barsuko?..
Vėjas uodegą pasuko
Ir sugriovė namelius –
Baltus, mėlynus, žalius.

* * * * * *

LIETUS

Kas ten vaikšto už langų?
Kas ten pliaukši botagu?
Įsispyręs į batus
Šlepsi kūdroje lietus.

- Kaip tu vaikščioti gali?
Batai juk per dideli.
Sviedęs pašalėn batus
Basas stypčioja lietus.

* * * * * *

NUOTYKIŲ KNYGELĖ

Jau vėlu. Labai vėlu.
Lokio pirkioje tylu.
Tik lokiukai net sukaitę
Nuotykių knygelę skaito.
Bevartydami lapus,
Knygą perplėšė perpus.
Juos mama lokienė bara:
- Kas, vaikučiai, šitaip daro?..
Juk labai supykti gali
Nuotykių linksma knygelė.

* * * * * *

GAIDŽIAI

Pažiūrėkit atidžiai:
Piešinėly – du gaidžiai.

Ir abu jie su ilgom
Ir spalvotom uodegom.

Pagaliau esu tikra:
Skirtumas tarp jų yra.

Pažiūrėkit atidžiai,
Kuo skirtingi tie gaidžiai?

* * * * * *

RENGĖS PEMPĖ SKRIST Į PUOTĄ

Rengės pempė skrist į puotą,
Bet galvelė nešukuota.

Pasišiaušęs tartum kupstas
Nedailus jos kuodas pūpso.

Bus ten šarka, bus ten zylė,
Tetervinas ir dagilis.

Žiū, genelis tuku tuku –
Štai tau, pempe, pora šukų.

Ir šukuokis, kiek patinka,
Kad nebūtumei juokinga.

* * * * * *

KAI MEŠKINAS SKUODĖ

Kai meškinas skuodė,
Sutiko nykštuką.
Numynė nykštukui
Mažytį pirštuką.

Tai verkia nykštukas,
Tai ašaros rieda.
Išgirdo pelėda,
Atskrido pelėda.

Šalia atsitūpus
Paglostė nykštuką.
Žaliom samanėlėm
Aprišo pirštuką.

* * * * * *

UODAS

Vidur girios
Košę virė
Laibakojis uodas.
Nepajuto
Kaip užsnūdo.
Ir... prisvilo
Puodas.

Juokias vilkas,
Šernas rudas,
Ir varlė
Iš pelkės:
- Pažiūrėsim,
Kaip nubudęs,
Uodas košę
Valgys!

* * * * * *

BEBRIUKŲ PIRKELĖ

Gal kas matė,
Gal nematė,
Kaip bebriukai
Namą statė

Ir, užtvenkę
Upelius,
Rausė pamatus
Gilius.

Iškasti jau
Pamatai.
Bet darbų
Dar du šimtai.

Reikia rąstų,
Reikia molio...
Prakaituoja,
Pluša broliai.

Ir durims
Jau kerta angą.
Kiekvienam kampe –
Po langą.

Kala vinį –
Vienas, du...
Oi, baltumas
Koks grindų...

Žiū, ir namas
Toks dailus:
Jau įdėjo
Ir stiklus.

Iš raudono
Molio plytų
Ir krosnelė
Pastatyta.

Tuoj ugnelę
Kurti bando.
Kai užkūrė –
Nusigando.

Verčias dūmų
Kamuoliai.
O bebriukai –
A ja – jai.

A ja – jai –
Vienu balsu:
- Kas čia kaltas
Iš tiesų?

Verčias dūmai,
Krosnis rūksta.
Spėkit, ko
Pirkelei trūksta?

* * * * * *

Į MALŪNĄ

Šarka rado grūdą.
Ruošės malti miltus.
Vežė į malūną
Per devynis tiltus.

Tai barškėjo ratai,
Tai zuikučiai klausės...
Ir todėl ištįso
Skeltalūpiams ausys.

* * * * * *

NEMOKYTA PELĖDA

Ėmė pelėda šarkos prašyti:
- Šarka, išmokyk mane rašyti.

Šarka melagė jai pažadėjo.
Melagė žodžio neištesėjo.

Dabar pelėda, reikia nereikia,
Ką tik sutikus, šarką vis peikia:

- Oi, ta melagė! Kaip jai ne gėda!
Šitaip apgauti dorą pelėdą!

* * * * * *

VĖJO PIEMENĖ

Debesis baltus padangėj ganė
Basa, vienplaukė vėjo piemenė.

Rankoj botagas plonas ir ilgas,
Skaudus botagas, vytas iš smilgų.

Nors ne snaudalė buvo piemenė,
Žiū, debesėlį vieną praganė.

Vėjas botagais į žemę kirto,
Vėjo piemenė smilga pavirto.

* * * * * *

LEDO AŠAROS

Ant stogų tarytum akys.
Dega dega ledo žvakės.

Ledo žvakės, ledo žvakės –
Krištolinės ledo akys.

Spėjau vos apsidairyti,
Vietoj ledo – ašarytė!

Ėjo saulė lingu lingu,
Ledo ašaras surinko.

* * * * * *

SPANGUOLĖ

Minkštas sniegas – kailinėliai
Raudonskruostei spanguolėlei.
Džiaugias spanguolė:
- Nešalta,
Man žiema pasiuvo paltą.
Baltos baltos ir plonytės
Dailios šerkšno pirštinytės.
Jokie šalčiai nebaisu –
Aprengta šiltai esu.

* * * * * *

KRIŠTOLO TVIRTOVĖ

Šaltis spaudžia.
Tvoros pyška.
Ledo šarvas
Dengia mišką.
Medžiai rymo,
Tyliai stovi
Tartum krištolo tvirtovė.

* * * * * *

BITUTĖS AVILY

- Avily, avily,
Ko per žiemą tu tyli,

Neišleidi skrist bitučių?
- Juk bitutės be skaručių,
Be vilnonių pirštinaičių.
Tai todėl ir neišleidžiu.

* * * * * *

JAU PAVASARIS ARTI

Žemė kužda:
- Ei, kviety,
Jau pavasaris arti.
Jau iš grūdo
Laikas kaltis.
Šit, ir kovas –
Sprogo šaltis.
Upeliukai
Guru guru
Pro ledus
Gyvai sužiuro.
Strykt iš patalo
Kvietys.
- Sveikas! –
Šaukia jam pietys.
Saulė tiesia
Delną šiltą:
- Aš sugrioviau
Kovo tiltą.
O dabar
Greičiau, šaunuoli,
Kelk iš miego
Rugį brolį.

* * * * * *

VASAROS VĖJAS

Vėjas pralėkė gaivus
Per žaliuojančius javus.
Tyliai suošė javai:
- Kur, neklaužada, buvai?

- Aš skridau virš debesų.
Ir dabar dar ten esu.
Ū-ū-ū švilpiau, laksčiau...
Ką turėjau – išbarsčiau.

* * * * * *

VORATINKLIAI

Sunertos voratinklių nytys
Ant krūmų, ražienų ir smilgų.
Tuoj voras aus tinklą plonytį,
Į rasą pirštus pasivilgęs.

Drobulės švelnutės ir baltos
Plevena lyg ištemptos burės.
Ateis rudenėlis – bus šalta...
Tai reikia voriukams kepurių!

* * * * * *

SAULUTĖ

Jau rasos pražydo.
Jau greitai sutems.
Prisėdo saulutė
Lauke ant akmens.

Nustebus prašneko
Pilka aviža:
- Iš kur čia atėjo
Mergytė maža?

Ieškau eilėraštuko apie Lietuvos vėliavą, kuriame butų apie tai ką reiškia jos spalvos, na ką nors apie jos spalvas, gal kas turite ką?

MANO VYTIS IR TRISPALVĖ

Tėvelis nupiešė man Vytį,
Aš vėliavėlę nudažiau,
Ji popierinė ir mažytė,
Bet man už viską švies gražiau.

Geltona, žalia ir raudona
Vėjeliui pučiant mirguliuos.
Viena primins rugelio duoną,
Kita kaip sodai mūs žaliuos.

O ta trečioji tartum kraujas,
Vis neramins ilgai manęs,
Kol švies tėvynei rytas naujas,
Kol Vytis laisvę jai parneš.

/Vytė Nemunėlis/

Eilėraščiai iš Janinos Degutytės knygos „Debesų pilis“, Vilnius – 1970 m.

MŪSŲ ŽEMĖ

Miegokit, mano upės,
Po tiltais krištoliniais,
Sapnuokit, aukštos eglės,
Pilis iš debesų.
Išdidūs briedžiai brenda
Vidužemio pusnynais.
Geltonos zylės čiulba –
Ir man labai šviesu.

Kad niekas nesuteptų
Gimtų baltų berželių,
Mes budim, kad saulutė
Gyventų mūs namuos.
Tegu netrūksta niekam
Nei duonos, nei dainelių,
Tegu vaikai ir paukščiai
Pasaulyje dainuos.

* * * * * *

SAULĖ ŠAUKIA

Supa trys aukšti klevai
Paukštį mažą.
Debesų balti laivai
Saulę veža.

„Kur jūs vežate saulytę?“ –
Pienė klausia.
Bitė kužda: „Pasakyti?
Tik į ausį...“

Boružė žolynu skuba –
Raudonskarė.
„Pasisėsiu vieną pupą“ –
Žvirblis tarė.

Debesų laivai prie klevo
Jau sustojo.
„Saulė, saulė atkeliavo! –
Pienės ploja.

Užu girių mėlynų
Upės plaukia.
Mama, mama, išeinu –
Saulė šaukia!

* * * * * *

VYTURIO GIESMĖ

Čia – gimtųjų laukų pilkume –
Vyturėlis dangų sapnavo.
Ir pakilo sparnais ir giesme
Vyturėlis virš aukšto klevo.

Ir pakilo žydra giesme
Vyturėlis į patį dangų.
Žvelgia saulė – geltona, linksma –
Pro baltąjį debesio langą.

Ir žibuoklės šlaitų pilkume
Pirmą mėlyną laišką rašo.
Visą žemę surišęs giesme,
Vyturys ją į saulę neša.

* * * * * *

PAVASARIO UPELIS

Balti patalėliai sniego.
Tik eglė tykiai žaliuoja.
Vai, kas po sniegu nemiega?
Vai, kas po sniegu dainuoja?

Kur šilo mėlyna juosta,
Saulutė ugnį įskėlė.
Saulutė upelį prikėlė.

Ir teka per aukštą šlaitą –
Per miško snieginį skruostą
Upelis – žalia ašarėlė.

* * * * * *

AŠ IEŠKAU ŽIBUOKLĖS

Upeliukas uždainavo.
Linksmas vėjas nušuoliavo.
O saulutė taip šviesi.
Žibuoklėle, kur esi?

Ar aukštam kalnely?
Ar kiškio namely?
Ar po paukščio sparneliu,
Ar po sniego kąsneliu?

* * * * * *

RASA

Eina per lauką saulė basa,
O ant žolyno – žvilga rasa!

Stiklo širdelė sumirgėjo,
Stiklo sparneliai suplazdėjo.

Dairos žolynas – dingo rasa.
Eina per lauką saulė basa.

Ar mano lapas – tai ne namai?
Čirpė žiogeliai – ar ne linksmai?

Kur nuskridai tu? Labai toli?
Ko pasiilgai – kokioj šaly?

* * * * * *

RYTAS

Saulė tarė: šildau ir šviečiu
Tavo kaktą spinduliu skaisčiu.

Tarė šaltinėlis: gerk mane.
Žvaigždės – mano šaltame dugne.

Kriaušė tarė: aš visa tava.
Mano vaisiuj – vasaros gaiva.

Tarė žiemkentys: aš tau nešu
Duonos kąsnį su rasos lašu.

Žemė taria: aš tave laikau.
Žaisk ir juokis. Ir dainuok. Ir auk.

* * * * * *

ŽYDI OBELIS

Aš esu pilna žiedų
Kaip naktis pilna žvaigždžių.
Aukso bitėm aš skambu –
Ir pavasarį švenčiu.

Rinksiu spindulius žiedais.
Mano lapuos saulė žais.
Vėjas žiedlapius nupūs.
Obuoliai maži nubus.

Juos penėsiu saulele,
Gaubsiu vakaro migla.
Obuoliukai paūgės,
Rūgštumėlis – pasaldės.

Obuoliai kris dideli
Tau prie kojų – dovana.
Tau prie kojų kris tyli
Mano vasaros daina.

* * * * * *

BĖGA SMILGOS

Baltos smilgos pakeliais –
Nešukuotos.
Jei pagaus – nebepaleis
Vėjas juodas.
Iš eglynų tik iššaus
Tartum vilkas.
Smilgų vėjas nepagaus.
Bėga smilgos!

* * * * * *

VAKARE

Kas ten pievoj šoka
Tylios ir nubalę?
Vakarinės miglos
Su baltom suknelėm.

Kas ten gailiai ūkia?
Kam galvelę sopa?
Tai senojoj tuopoj
Verkia pelėdžiukai.

Kas ten girioj šaukia?
Ar neranda kelio?
Tai karalius briedis
Vis užmigt negali.

* * * * * *

NORIU MEDAUS

Žydi alksnynas.
Kvepia medum.
Noriu medučio,
O nerandu.

Laiko alksnynas
Medų aukštai.
Dūzgia spurgeliais
Bičių šimtai.

Lekia bitelė
Pilna medaus.
Duok man lašelį,
Duok man saldaus!

* * * * * *

PIENĖS PŪKAS

Pienės pūkas – debesėlis,
Ant kojytės pasikėlęs.
Užsimerksi ir papūsi –
Debesų pily nubusi.

Klaus žvaigždė nuo aukšto bokšto:
„Kas per pokštas? Kas per pokštas?
Kaip tu čia atsiradai?
Kas užkėlė taip aukštai?“

O paskui – atslinks toks senis,
Jo barzda ilga – lig žemės.
Sidabrinė ir šalta –
Tai lietus, o ne barzda!

Tūps ant delno spinduliai –
Trys auksiniai vyturiai.
Žydras vėjas užliūliuos
Žydro šilko pataluos.

O pagalvis toks glaudus...
Lūpos tyliai atsidus...
Uždainuos žvaigždė sapne...
Kur nubusi – nežinia.

* * * * * *

PASAKA APIE DEBESĮ

Debesėli, debesėli,
Baltavilni avinėli,
Ką tu valgai, ką geri
Žydro lauko vidury?

Vėjas barė debesėlį –
Baltą meškiną pakėlė.
Debesėli, debesy,
Ar tu meškinas esi?

Baltas meškinas mauroja
Ir per dangų nusvyruoja.
Ar miegelis ten saldus?
Ar ten mėlynas medus?

Saulė meškiną užmigdė,
Gulbę baltąją pravirkdė.
Du sparnai – balti balti.
Gulbe, gulbe – kur skrendi?

Ežeraitis – veidrodėlis,
Gulbę baltąją iškėlęs.
Veidrodėly gulbė ta
Ar seselė jos balta?

Aukštos eglės sulingavo,
Aukštos eglės pamosavo.
Nei danguj, nei ežere
Mano gulbės nebėra.

* * * * * *

ŽUVĖDROS LAIŠKAS

Ant smėlio, ant balto
Žuvėdrų pėdytės.
Vai, laiškas tas ilgas
Žuvėdrų rašytas.

Tos pėdos kaip raidės –
Ir juokias, ir verkia.
Jos kalba, kaip žvaigždės
Naktim atsimerkia.

Kaip debesys lekia
Padangėm audriom,
Kaip miega stirniukės
Po eglių skarom,

Ką voverės linksmos
Po šokių sapnuoja,
Kas pulką kiškučių
Lopšely sūpuoja,

Ko verkia per naktį
Maži pelėdžiukai,
Kaip siuvas beržai
Marškinėlius iš rūko,

Kaip spindi Aušrinė
Prie šilo peties,
Kaip vėjas prityla
Ant jūros širdies.

* * * * * *

BERNIUKAS IR PASKUTINĖ GĖLĖ

- Aš labai prašau: nevysk,
Pažydėk dar vieną dieną.
Vaikšto saulė vogčiomis –
Po nuplikusią ražieną.

Tau suversiu karolius
Iš raudono putinėlio,
Žydro rytmečio rasų
Tau pririnksiu ąsotėlį.

Na, labai prašau, pabūk,
Pagyvenk dar vieną dieną.

- Neliūdėk. Tu man toks geras,
Bet nereikia dovanų.
Aš turiu tave palikti.
Jau šią naktį išeinu.

Mėnuo lieptą sidabrinį
Man per ežerą nuties.
Liks čia žiedlapiai sudžiūvę,
Senas rūbas – be širdies.

Išeinu, kad šauktum tyliai
Rudenio lietuj mane.
Kad speiguos manęs tu lauktum
Ir pūgos baltam delne.

Aš sugrįšiu, kai saulutė
Juodą žemę pabučiuos.
Kai mane vardu pašauksi
Vidury dienos skaisčios.

* * * * * *

RAUDONA

Aš vadinuosi lauko aguona,
Turiu mažutę dainą raudoną.

Esu ugnelė tų laukų.
Eikš, jeigu nori – būk draugu.

Esu saulutės pašaukta
Ir šalto vėjo išbarta.

Stoviu prie ilgo dulkino kelio,
Imk mano mažą raudoną dainelę.

* * * * * *

ŽYDRA

Prie šaltinio mano guolis.
Neužmiršk neužmirštuolės!

Tai dainelė žydra,
Kaip šaltinis tyra.

Kur bebūtum toli,
Jos pamest negali.

Kur nubėgai, kur prapuolei?
Prisimink neužmirštuolę!

* * * * * *

GELTONA

Aš – vėdrynas,
Tavo kaimynas.
Per pievą žalią
Nešu dainelę –
Tokią geltoną,
Tokią geltoną!

Šoka drugeliai
Po pievą žalią.
Aš ne drugelis,
Šokti nemoku.
Tiriu tik dainą,
Geltoną tokią,
Kad saulė juokias,
Kad saulė juokias!

Aš ne drugelis,
Aš tik vėdrynas –
Tavo kaimynas.

* * * * * *

VILKAS IR VOVERYTĖ

Užsimanė pasivyti
Vilkas rudą voverytę.

Vilkas tekinas mišku.
Voveryt, ar nebaugu?

Nuo šakelės ant šakelės
Voverytės mirga kelias.

Vilkas prašo miško vėją:
„Pametėk man tą šokėją.“

Vėjas papūtė piktai:
„Savo ausį ir matai?“

Vilkas pušį prašo meiliai:
„Atiduok man rudakailę!“

Suošė pušis aukšta:
„Tau neteks ji niekada!“

O kankorėžiai rudieji
Kaip varpeliai suskambėjo.

Užkvatojo: „Din-din-din!
Prašome pas mus aukštyn!“

Seni vilke pilkaausi,
Voverytės nepagausi!

Aukštos pušys tuos miškuos
Voverytės neišduos.

* * * * * *

KODĖL?

Kodėl baltos gulbės išplaukia dangum,
O šalčiai atjoja ant sniego žirgų?

Kodėl skamba lietūs – pilkieji plaukai
Ir tyliai pravirko geltoni laukai?

Kodėl nebėra mūsų pievoj gėlių?
Kodėl skrenda gulbė, o aš negaliu,

Kodėl piktas vėjas nuplėšo lapus?
Kodėl visą naktį saulutės nebus?

* * * * * *

ŽIOGO PIRKELĖ

Ei žiogeli žaliakoji,
Ko negroji, ko negroji?

Ar smuikelis sudaužytas,
Ar dainelės išbarstytos?

Ar saulutė neskaisti,
Ar rasa tau negardi?

-Smuiko aš nesudaužiau
Ir dainų neišbarsčiau.

Ak, saulutė man skaisti,
O saulelė man saldi.

Tik nupjovė lanką žalią.
Tik išdraskė man pirkelę.

Nei brolelių, nei namų,
Nei gėlelių artimų.

* * * * * *

NAUJIEJI METAI

Spindi žvaigždėm ir snaigėm
Žalios palaukių eglytės.
Sidabro varpeliais aidi
Naujųjų Metų rytas.

Paukščiams parneš dovanų
Saulę – raudoną uogą,
Kiškiams – šiltų kailinių,
Vaikams – saldainių ir juoko.

Spindi ledinis langas,
Briedžio ragais išrašytas.
Sidabro varpeliais skamba
Naujųjų Metų rytas.

* * * * * *

MOTULĖS DELNUOS

Slepiuos nuo šalčio ir nuo tamsos
Motulės delnuos.
Slepiuos nuo šalčio
Motulės delnuos.

Šilta ir linksma –
Kregždutės lydi,
Saulutė žydi
Motulės delnuos.

Šiaurys neužpūs,
Lokys neužklups
Motulės delnuos.

* * * * * *

GRUODŽIO SNIEGAS

Ko linguoji, ką sūpuoji,
Balta obelėle?
Ar ryto miglą,
Ar debesėlį,
Ar baltą paukštį?
Ne ryto miglą,
Ne debesėlį,
Ne baltą paukštį.
Tik gruodžio sniegą,
Tik gruodžio sniegą.

* * * * * *

SNIEGENA

Sniegena, sniegenėle,
Vai, kas tau pasiuvo
Tokią raudoną prijuostėlę?
Kaip šermukšnio uogą,
Kaip rožės lapelį,
Kaip aušros spindulėlį?

* * * * * *

MIEGA

Miega žolės ir paparčiai,
Sniego bokštuos eglės miega.
Padainuosiu, pamigdysiu
Voverytę mielą.

Veidrodinės ir ledinės
Tyliai aidi šaltos pilys.
Ten žuvytės liūdnos miega,
Nepamatę balto sniego.

* * * * * *

PŪGA

Beldžias į langą pūga –
Balta gauruota meška.

Veja pūga per laukus
Pusnynais pilkus vilkus.

Vieškeliai dunda arti,
Vežimai rieda aukšti,

Prunkščia baltieji žirgai,
Gaudžia baltieji laukai.

Vėtra nutyla ūmai,
Ir atsidūsta namai.

Gula prie slenksčio staiga
Baltom avytėm pūga.

* * * * * *

MĖLYNAJAM EŽERE

Mėlynajam ežere
Glūdi miestas sidabrinis.
Neužpusto jo pūga
Po skliautais lediniais.

Mėlynajam ežere,
Po sidabro stogu,
Trys žuvytės – trys sesytės
Linksmos šoka.

Mėlynajam ežere,
Žalio dumblo patale,
Po dryžuota geldele –
Tyliai miega lelija.

Ačiū Pingvinuk Šį jau buvau atradus čia ankstesnėse temelėse sakau gal dar ką pasiūlysit pasirinkimui