QUOTE(mejja @ 2011 08 06, 10:20)
Išsiskyrusi esu du mėnesius.... Ir stengiuosi namie neužsidaryti..
Bet po kiekvieno išėjimo kažkur, visada sulaukiu kvietimų į pasimatymus... Ką gi su vienu vyriškiu susitikinėjame..
Ir man atrodo, kad gal per greitai čia viskas, bet aš suprantu, kad vyro nepalaidojau, kad mūsų jau gerus metus jokie jausmai iki skyrybų nebesiejo.
Bet jaučiuosi blogai daranti, ir kaltę prieš tėvus. Mano mama prieš betkokius mano naujus santykius, sakė neanksčiau kaip po poros metų ieškotis kito vyro, kad vėl nenudegčiau.
Papasakokit po kiek laiko nuo skyrybų jūs pradėjote eiti vėl į pasimatymus?
Ar tikrai verčiau pirmus metus nesileisti į naujas pažintis...
As i pasimatymus eit pradejau praejus kokiems 3-4 men. po skyrybu. Iki tol megavausi draugu kompanija, vaziavom prie juros, i gamta, jie bande mane prablaskyti, renge ivairius vakarelius, daug laiko praleidau su vaiku, visur ejom kartu. Apie kitus vyrus nenorejau net pagalvot. Nemazai ir dirbau tuo metu. Bet po keliu menesiu pajutau kad truksta man demesio,bendravimo ne draugisko, o tokio kuris buna tarp vyro ir moters, galu gale sexo pradejo trukti. Juk jauna moteris buvau.
Veliau buvo du romanai. Nezinau ar rimti, bet zmones man buvo patrauklus, patikdavo bendrauti, bet jauciau kad dar nebuvau pasiruosusi naujiems rimtiems santykiams. Toks jausmas atejo pries metus lygiai.
Aiskiai suvokiau, kad noriu seimos, svelnumo, atsakomybes uz kita zmogu, noriu kazko rupintis, noriu bendros buities, kad pavargau buti viena. Jaustis vienisa. IR sutikau ji. Mano mylima, nuostabu zmogu. Pries kelias dienas buvo metai kaip esame pazistami. Jau gyvename drauge pora menesiu. Sis sprendimas yra apgalvotas, pasvertas, brandus. Tikiuosi mums viskas pavyks.
O jums noriu patarti neskubeti. Eikit i pasimatymus, bendraukit.Moteriai tikrai to reikia. Bet del rimtu santykiu neskubekit.
ps. man 30, po skyrybu jau praejo 3 metai.