Atsisveikinę su Brasovu ir nusprendę, kad vis tik Rumunija mums paliko tikrai gerą įspūdį, gal tikėjomės visko blogiau, ir kad gal visai nieko prieš kada nors dar ją aplankyti, traukiame toliau. Važiuojame link Bukarešto, apvažiuojame jį aplinkeliu (žemėlapy būtų kairiuoju), patenkame į autostradą. Ir čia pamatom, kad padarėm klaidą neprisipylę dujų, nes jau visoj autostadoj dujų nerasta. daug tokių miniukių degalinių, aikštelių su tulikais, bet dujų nėr. Pavažiavus benzinu, tenka sukti nuo autostrados į miestuką, kur pasiklausę surandam ir dujų degalinę. Toliau į autostradą, kuri tęsiasi iki pat tilto per Dunojų. Čia mus ištinka šiokia tokia avarija, grynai prie tilto sprogsta priekinė padanga. Taip kad keleiviai išlaipinami ir per tiltą eina pėsčiomis, jausmas nekoks, pro šalį švilpia visokie kroviniai automobiliai, tai baisu, kad oro gūsis nenupūstų. O ir pats tiltas turbūt pėstėsiems nepritaikytas, einam už atitvaro, o ten dalimis skylės, dangos nėra, tenka žingsnelį kitą perkelti per atitvarą. O aukštis virš Dunojaus irgi neblogas. Matom, mašina su vairuotoju sustojo iškart už tilto, ten toks kelio praplatėjimas padarytas, kaip ir mašinom sustoti.
Tiltas:

Prasideda linksmoji dalis - pasirodo ten Rumunijos "plaštakių" darbo vieta. Tai jau iš tolo matom, kaip mūsų vairuotojas mojuoja rankom ir purto galvą. Žmogui nelaimė, o jos: "Sex, sex". Bet nieko, porą valandų stebėjom jų kasdienio darbo subtilybes, nebuvo kur dingti, mašina ant donkrato, padanga suplyšusi šalia. Sėkmingai ranką pakėlus pravažiuojančiai mašinai ir jai sustojus, lengviau atsipučia, pasirodo tinkamą mašiną sustabdžiau - autostrados priežiūra ar tai apsauga. Susikalbam, kokia mūsų problema, tai paima padangą ir su mūsų vairuotoju išvažiuoja. O jau vakaras. Grįžta, niekas vairuotojo su pinigine nepagrobė (jau buvom prigalvoję ko gali būti ir ko ne), su permontuota padanga, atsiskaitom ir susimontavę ratą, traukiam toliau.