Globėju paplepėjimai 3

Sveikinimai Velutei ir jos mažylei






Ačiū Šelmai už gražius namučius

Tai va kad aš žinočiau kas jos galvelėje dedasi, tai padet geriau galėčiau. O dabar jei jai to klausimo ir atsakymo reikia, tai aš ir ,,žaidžiu,, kol jai nereiks, kol viskas pereis. Dabar dar naktį kažką neseniai baisiaus susapnavo, tai verkė, glosčiau, raminau, tai dabar ji nutarė, kad aš vakare turiu jai būtinai pasakyti ką sapnuot, kad baubų nesapnuotų, tai vis pasakau sapnuok gėlytę, saulytę, katytę ir t.t.

Šiandian per BTV 19,10 rodys tęsinį apie tuos privačius vaikų globos namus, pažiūrėkit, kas praeitą kartą norėjot, bet nespėjot.

tai ir ką gi ten rodė, papasakoit kas nors?

Vėlutė gal jau namučiuose, ar jau planuoja greitu laiku parsirasti? Bet koks gražus pavasaris

Nu labukos
Tikrai,kazi kaip musu Velute,ar jau namuciuose?
Pas mus su antroku visokiu problemeliu,kaip ir anksciau rasiau turim adaptuota mokymosi programa,labai sunkiai sekasi,kai pradedame ruosti pamokas ,musiskiui uzeina isterijos priepuoliai,spiegia lyg butu skerdziamas ir kuo toliau tuo baisiau .Si vakar jau skambinau mokytojai,kad isgirstu kokios pas mus nuotaikos bandant spresti lengvas uzduoteles,klausiau gal dar kur nors yra koks rimtas specialistas galintis padeti ,nes psichologus jau isbandeme beveik visus,atsakymas vienas,nera jokios pagalbos...auga vis didesnis, lauzo viska kas po ranka papuola,prasidejo suktos melagystes,atsiranda agresija,nors namuose jos visiskai nera.Galvoju ar cia koks psichologinis luzis prasidejo, paauglystei lyg ir ankstoka,nu bet nebepazystu vaiko,manau,kad cia jau reikalinga ne tik psichologo ,bet ir psichiatro pagalba.Kaip jus manote merginos?,mestelkit kokia minti ,reikia gelbet vaika.

Ta pacia problema turiu as namie Tik ne su savo mergaitem, o su vyro sunumis. Daejom iki to, kad paprasiau, kad jie daugiau neatvaziuotu. Nes dauzymosi namie, spygavimo, gincu, pykcio priepoliu, mystyniu as nepasirengusi matyti, o juolab mano mergaites. Nuvaziavome i restorana, tai maista i lekstes kai pradejo krauti... ir nevalgo. Gavo perspejima restorane vyras del sunaus elgesio . As nekalbu parduotuvese apie ju elgesi... Lietuvaite netoliese dirba, tai pamaciusi, kaip elgiasi pakraupo Kaimynai nebepriima ju i kiema. Susimuse. Mokykla del ju elgesio, be vaistu ju nepriima i mokykla. Tai vat, tie vaistai padeda jiems buti ramesniems, tuomet nereikia po kiemus lakstyti, spygauti, zviegti, mustis. Ir visiskai jie nepikti. Net nepasakysi, kad jie tokie yra. Tik berniukams jau yra priklausomybe nuo vaistu. Jie be ju neuzmiega. Vaistai vartojami istisa para. Kaip ilgai vartos tuos vaistus, net nezinau. Bet be ju kitaip neimanoma. Manau ir Taviskiam berniukui neprosal vaistus pavartoti... Nedelsk ir kreipkis pas psichiatra.

Aš vaikų gelbėjimo idėjos bandau atsisakyti, o gal suvokiu, kad ji yra klaidinga pirmiausia sau pačiai Ko vaikui reikia - gal tik tu pati gali numanyti. Jokiu būdu ne kiti iš pašalies.

Kad skambini mokytojai - tai yra ir gerai, ir nelabai. Tą "nelabai" gal dabar neišsakysiu, nes ir aš, kai tik kartkartėm pasikalbu su mokytojom, susivokiu, jog geriau būčiau to nedariusi... O dėl ko tu skambinai? Kam mokytojai reikėjo išgirsti rėkimą? Kam tas padės? Tau? Vaikui? Mokytojai? Juk su savo problema liksi tik tu. Mokytoja (priklausomai nuo jos vidinio potencialo) arba atkreips dėmesį į vaiką, arba labiau atkreips dėmesį į jo mamą. Aš kartais jausdavaus išdavusi vaikus kai pakalbėdavau su mokytojom... Pvz, nenorėčiau, kad mano rėkimą kas nors išgirstų...

Lūžių psichologinių apmąstau kasdien. Nors kiti gal pasakytų, jog jų pas mus nėra... Melagysčių aš neapčiuopiau, bet keistumų, su kuriais TIK MAN SUNKU SUSITAIKYTI, sutinku kasdien.

Savo rašliava aš skatinu paprasčiau ir lengviau žiūrėti į problemas. Jos didelės tik mūsų akyse. Mano vaikas dažnai į mane pažvelgia didesnėmis, nei galiu suvokti, nesupratingumo akimis... Vaikų akyse galima išskaityti labai daug. Juk tavo mažasis - tik antrokas! Toks dar mažutis... Maniškis dar šiais metais kartkartėm pamiegodavo mūsų lovoj, o ir dabar kas vakarą atveria duris tarp mūsų kambarių, kad mus jaustų.. O jis - jau penktokas!!! Jau brendimas prasidėjęs visu smarkumu...
Papildyta:

Nepyk, laureta, aš esu prieš vaistus antrokui, o ypač šiuo atveju. Vaistus vartoja vaikai, nors jų reiktų jų tėvams, nes jie turi problemą. Ne vaikas. Vaistais tėvai užmigdo budrumą vaiko atžvilgiu. Tiesiog, tėvai tikisi, kad vaistai nudirbs jų darbą...

Esi teisi As irgi esu pries visokius vaistus. Niekada nelygink savo vaiko su kitu vaiku. Jie nepalyginami. Tol kol nesusidurei tiesiogiai su tokia problema, suprasti yra kur kas sunkiau... O tai kad reikia pradeti nuo tevu, kad vaikui butu lengviau tai faktas kaip blynas.

As pati matau spraga vaiku auklejime... Jie ne mano... su vyru ir graziuoju kalbejau... ir gimine jo supranta, kad berniukams jokios disciplinos As prasitariau jo seserim, kad rasysiu laiska vaiku institucijai. Jos atsakymas buvo tiesus, tu nieko viena nenuveiksi, tai gali padaryti tik tevas ir motina... Ji teisi. Bet tai darysiu bent jau jo vaiku labui... nors niekas manes ir nepraso.

KAS LINK NUAKLEJIMO TAI VIENI PAZYSTAMI HIPERIUKA TAIP NUAKLEJO KAD VIenu metu net buvo itikeja kad vaikas nesuvokia zodzio ne ir aplamai yra kvailas kaip cebato aulas.

Carvel, aš neesu vaikų psichiatras, bet kaip psichiatras tau galiu kaip rusiškai sako nastaivat , kad kreiptumeisi į jį. Medikamentinis gydymas jam yra būtinas. Kuo pagalba, ir medikamentinė yra suteikiama laiku, tuo didesnė tiimybė kad teigiamas rezultatas, arba apyteigiamis rezultatas bus pasiektas greičiau ir jis bus efektyvesnis. Čia ne paauglystė, ir net ne jos pradžia.

Pritariu alfijai, kreipkitės į psichiatrą. Mes irgi turime daug panašių problemėlių, isterijos irgi buvo mūsų draugas. Tai psichiatras padėjo, išrašė vaistukų (pradžioje hemeopatinių). Pati matau, kaip vaikas taisosi, pradeda girdėti ir save valdyti. Ir visai nesakyčiau, kad vaistai padaro mūsų darbą (auklėjime), nes paprasičiausiai kartais būdavo nekontroliuojama padėtis, jau joks auklėjimas nepadėdavo, kai vaikas pats paprasčiausiai nesupranta, kas su juo darosi, o tuo labiau valdyti savo elgesį. Mums nustatyti emocijų, adaptaciniai sutrikimai, nežinau ar teisingai suprantu, bet kaip ir polinkis į hiperaktyvumą.
Kaip alfijos ir norėjau kažkada pklausti, kaip yra su tuo hiperaktyvumu, kokios gali būti jo priežastys, ar jis išsivysto, ar čia jau kaip ir įgimtas dalykas? Kiek ieškojo informacijos, bet to nelabai kur ir perskaičiau. Nes šiaip mūsų vaikas lyg ir sukaupia dėmesį, sugeba kažkokius darbelius padaryti. Nu bet kartais jo elgesys stebina, elgiasi visiškai neadekvačiai esamai situacijai, ir svarbiausia pats vaikas negali paaiškinti, kodėl taip elgiasi. Ypatingai tai pastebimą, kai vaiką užvaldo kokios nors emocijos (jaudulys, netgi ir teigiamos emocijos). Tai ir galvoju, kiek man reikia dėl to jaudintis, ar neišsivystis toks elgesys į kažką didesnio
O carvel tai tikrai siūlau ieškoti psichiatro, kiek man žinoma ir mano patirties, tai isterijos yra vienas iš emocijų sutrikimų požymių.

O aš pasigirsiu , mano dukra po to karto niekada man netrukdo kalbėti su žmonėmis, jau daug kartų sutikau aibę pažystamų,bet ji stovi gražiai šalia ir nei žodžio. Pagiriu paskui ją, ir galvoju, per daug nuolaidi buvau, reikėjo ją griežčiau auklėti, ar vistik ta pati diržo ieškojimo procedūra suveikė,ar pamatė mane jau tikrai supykusią rimtai, kame reikalas? Ir dar sako, kad diržas nepadeda , net spintoj stovintis padeda.

labukas, pagalvojau ką gi duoda mūsų internetas panašia tema ir radau labai gerai duodamas rekomendacijas:
http://www.bendraamz...&Vp=315&lang=lt
Gydomas jis aišku psichotrpiniais vaistais, atskiais atvejais būna kompleksinis gydymas kartu su antidepresantais. Paprasčiau ir aiškiau suaugusiam būtų suprasti - tai generalizuotas nerimo sutrikimas.Psichologiniu požiūriu nerimas vertinamas kaip informacijos vertinimo anomalija, atsirandanti dėl atmintyje užfiksuotų anksiogeninių stimulų, kuriuos aktyvina grėsmės jutimas, kartais neturintis realaus pagrindo. Neuropsichologiniu požiūriu nerimo psichopatogenezės esmė yra "viršribinio rūpesčio" buvimas. Psichosocialiniai konfliktai gali sukelti daugelio biologinių sistemų pakitimus. Tokio tipo nerimas dažniau būna kaip somatizacijos pasekmė ir požymis. Vadinasi, kilus nerimui vyksta kognityvinės reakcijos - atmintyje kyla nerami įsiskverbianti mintis dėl išorinio pavojaus. Pagal , tai suvokimo nerimastingumas, kai asmuo vertina aplinką kaip pavojingą ir reaguoja taip, kad apsisaugotų nuo grėsmės. Jei nerimo realumas nesuvokiamas, rūpestis tampa viršribinis. Tokių asmenų nerimastingas rūpestis yra mažai kontroliuojamas, vadinasi, pažeita yra ne tik emocinė atmintis, bet ir savikontrolės sistema bei ilgalaikės atminties nerviniai tinklai. Tokie pakitimai gali išsivystyti kartojantis krizėms, neigiamiems viršribiniams stimulams. Jie galėtų paaiškinti fobinio nerimo mechanizmą.
Nerimo sutrikimų klinika yra labai sudėtinga ir sunkiai aprašoma iš dalies todėl, kad paciento skundai kinta dėl pačių simptomų nepastovumo ir dėl jo pateikimo svarbumo sugrupavimo. Pacientas sunkiai atskiria ir nusako spontaninius ar situacinius nerimo priepuolius, nes kartojantis simptomams, atsiranda jų laukimo nerimas. Kilus laukimo nerimui pacientas yra įsitempęs, jį kamuoja mintys apie priepuolio pasikartojimą ir dirglumas bet kokiam dirgikliui yra perdėtas. Esant tokiai būsenai, reikia pradėti gydyti. Šiuo metu pradėtas gydymas padeda labiau nei gydymas esant užsitęsusiems simptomams.
Nu va maždaug taip su tuo hiperaktyvumu
tai va ir čia tas aukėjimas yra reikalingas, bet visiems šitiems procesams vykstant, vien jis yra bejėgis, kaip meilė ir gerumas ir daug kitų dalykų