Globėju paplepėjimai 3

Pas mane buvo tie atplėšinėjimai nuo manęs, jie užeidavo , praeidavo, vėl užeidavo, dabar kažkaip ramu, nes berniuką turi grupėje, dailę lanko.
Yra kita problema, vaikas nei minutės be manęs, tuoj eis septinti metai, o be manęs negali, jei sėdim ant lovos ir žiūrim teliką, jaučiu kad gulėdama nors koja mane liečia, sakau, kam mane lieti, myliu tave atsakymas, arba su tais apkabinimais visur ir visada, skalbinius džiaustau, valgyt gaminu, persirengt po darbo irgi reikia su pasimylavimų pertrauka, net valgo valgo ir eina manęs apkabint, tai dabar griežtai sakau, baik valgyt ir tada apsikabinsim, tai nelaiminga.
Ir dar , bandau pasakyt, kad ne aš ją gimdžiau, reakcija bloga, prašau mamyte nesakyk, taip , būk gera, tu mane gimdei, iš širdelės aš pas tave, bandau aiškint tiesą, bet ji net neklauso, tu tu tik mano, nesakyk daugiau , kad ne tu gimdei, bandau sakyt visą istoriją, kad na ją pagimdė kita moteris, bet negalėjo augint, kad man labai jos reikėjo, kad ji dabar mano dukrytė, bet oi ji puola iš kart prašyt, kad taip nesakyčiau, kad visai apie tai nekalbėčiau, maldauja tiesiog. Suprantat ji mane tiesiog taip įsigarbinus, ji taip džiaugiasi dabartine šeima ir kad ji jos dalis, kad jai pasakymas, kad aš jos negimdžiau sukelia didelį skausmą. Ji tiesog neleidžia net kalbėti tuo klausimu. Jei prakalbu apie tai, tai paskui būna nerami, tada dar labiau nenulipa nuo manęs, tiesiog įsikabina į mane ir nepaleidžia. Nežinau ką daryt. Suprantat aiškindama tą vadinamąją tiesą, kad ir kokias gražiais ir suprantamais žodžiais, aš jaučiuosi labai ją skaudinanti.

Dar, žinai skaitant tavo postą kilo tik viena mintis-kaip nuostabu, kad tokį didelį artumo poreikį turintis vaikas auga ne valdiškuose namuose Ir kaip jai dėl to pasisekė Paguodai-mano 9 metė duktė kasvakar iki 10 kartų ateina pasibučiuot su manim ir tėčiu Gal sakau vieno karto užteks, bet ne, jei nulėkė į tuliką, ar vandens pagerti, ar knygą paskaičius padėjo reikia ateiti ir iš naujo pasibučiuot, nes kitaip negelės užmigt Arba vakare sulaukus manęs iš darbo beveik ašaroja-kai kalbėjom telefonu pamiršo "myliu" pasakyt ir visą dieną ėjo iš proto Mergos....

O dėl tiesos sakymo atidėk tą temą-bandei pasakyt, išgirdo, suprato ir žino faktą,paūgės ir ateis laikas kai pati norės apie tai kalbėt, svarbu tam laikui atėjus ji jau žinos, nebebus šoko ir jausmo, kad jai melavo

Manau ji sudžiūtų valdiškuose manuose, dėmesys, artumas, glostymas, jos sureikšminimas, jai svarbus kaip oras, ji be to gyvent negali, kaip ir be manęs.
Šelma, va čia tipiškas mano dukros elgesys, kaip tavo dukra elgiasi. Ir kiekvieną vakarą klausimas tas pats kaip malda,,ar ateisi naktį paglostyt,,. Kievieną vakarą. Vakar sakau, kodėl klausi vis, sako, na kad nepamirštum, sakau taigi nepamiršiu, o jei pamirši, sakau tikrai ne, na bet jei pamirši, na tai sakau būsiu pamiršus argi tai labai jau blogai. Tyla, po kiek laiko-tik nepamiršk mamyte, prižadi. Sakau , prižadu.
Aš irgi galvoju dabar apie tai nekalbėt, paliksiu tai laikui.

Ačiū, alfija
pabandysiu jai paskambint

Dar, taip kaip tau atrodo tu jos neskaudini, tiesiog jai reikia su kai ku pačiai susidoroti. Su tuo, kad tu negimdei, kad ji na mylima ir negimdyta ir t.t, viską tu darai labai gerai ir labai protingai, ateis laikas ir pati paprašys su tavim pasikalbėti. Tiesiog tas procesas kartais netrumpas ir reikia laiko susigulėt galvelėj. Kad fantazuot neleidi- šaunuolė. Tai labai padės ateityje, kada už fantazijos ji jau nebegalės slėptis. Viskas bus gerai

Na ji norėtų ,kad fantazuočiau, aš jai mažiukei buvau pasakius, kad ji iš mano širdelės, tai dabar pasisodino ir sako, pasakok kaip mane iš jos išėmė, reikėjo į ligoninę ar ne, tai va negaliu burti nesamonių,pradedu sakyt tiesą, o ji apsiniaukia kaip debesis, ir visai prašo apie tai nekalbet.

taip, ji gimė tavo širdutėj, kas ginčytųsi, ir ji suaugus, protinga mergaitė kad puikiai suprastų jog taip nebūna, teisinigiau ji tai žino. Tą gimimo š širdutės kelią gali pasakoti labai paprastai- kaip tau trūko dukrytės, kaip ją radai, kaip ją parsivežei, va taip ji toj širdutėj ir gimė ir gyvena. O pagimdė kita teta. Mes ėjom nuo tetos, pirma savo bi mamą Duksis priėmė kaip tetą, ir palaipsniui , pagal žinias , biologines žinias iš bendro išprusimo, vadina ją mama.

Oi žinok bandau visaip ir apie tą širdį aiškinti, kol prieinu prie tos vietos, kad ne aš ją gimdžiau ir viskas, mano vaikas pasikeičia. Kad gimdė kita teta jai tai blogis. Visai nesvarbu, kad paskui seka aiškinimai, kad myliu, kad ji mano dukra ir t.t. Ji klausia labai aiškiai, ar reikėjo pjaut širdį kad ji išlystų, ar operavo, ar aš gulėjau ligoninėje

mes tas apie gimimą pradėjom labai seniai, jam gal du su puse buvo, ir pradžią davė jis pats. Grįžom iš maxima bazės apsipirkę visko, nu kaip visada ir džiaugiausi kad to, ano gavau pigiau ir gi nieko ypatinga. Ir čia priėjo Duksis ir sako, o mane iš kur gavai irgi maximoj pirkai, nu jam pasakiau, kad ne kkad jis gimė, kad jį tet pagimdė ir dabar jis mano mylimiausias ir t.t. ir viskas, ir ta tema jam nerūpėjo galima buvo pagalvot jog nei suprato nei girdėjo ką sakiau- pyplys gi mažas- logiška. Nu ir maždaug ketvirtam gimtadieniui beveeik atėjus jis man sako- o tu labai greit važiavai manęs iš globos manų paimti, ar labai skubėjai. Na mes aptarėm kaip aš skubėjau, kaip ruošiausi jį parsivežti, kaip visą dieną visur laksčiau , viską pirkau- o paskui jau anksti ryte lėkiau jo. Kad labai labai skubėjau. apie tą skubėjimą paskui dažnai reikėjo pasakoti, dabar dar irgi reikia papasakoti, ir viskas buv taip- teta pagimdė paliko. Paskui jis vieną dieną sako, bet ta teta nu šiaip mama, nes mamos vaikus gimdo. Nu mama. Ir vėl ilgam buvo tyla, o paskui jau jo visas šnekas ir veiksmus esu daug kartų aprašius. Tragedijos nebuvo jokios. Ir žinant maniškį ir charakterio ypatumus, sakykim pasakyas kiek vėliau- būtų turėjęs problemų.
Tavo zuikis, gi viską puikiai mena, manau , kaip jis pas tave atsirado. Čia gal reiktų jos paklausinėt kažkaip per aplink, ar jai nėra gėda būti netikrai tavo dukrytei, na kažkas panašaus, manau taip būna. Nes čia ta operacija širdies, tai toks fantazijos šiaudo griebimasis ir laiymasis. Čia matyt ta tema, kad ji neprastesnė, kad globotinė apie tai. Matai, mieste su globotiniu yra vienaip- jis ištirpsta toj masėj ir niekaip neišsisiria, o pas jus , kaip suprantu pagrindinė gyvenamoji vieta užmiestis ir jau vėl kitaip. O gal kada ir auklėtojos darželyje per pietų miegą vaikams "miegant" pakalbėjusios ką yra,nugirdo, sunku pasakyt. Bet dabar yra geriau tai aiškintis, nei paauglystėj, tai tas tikrai

Dėl darželio - mes buvome tie, kurie turėjome problemą. Dukrytę auginau nuo metų su trupučių. Į darželį bandžiau išleisti nuo trijų. Apie ašaras, prastą savijautą ir t.t. jau nebepaskosiu. Tiesiog jaučiau, kad kažkur giliai viduje jai tas darželis sukelia asocijacijas su vaikų namais. Ir jos ašaros buvo tikros - tai buvo tikra baimė, tikra neviltis, tikras išgyvenimas.

Tad namie prabuvome iki 4,5 metų nuo 3 metų kas kelis mėn. vis pabandydami išleisti. Ir apie 4,5 jau pajutau, kad tos ašaros kitokios, t.y. nebe kažkokia vidinė baimė o daugiau "just in case - o gal padės ir mama neišeis". Tai jau tada (aišku pradėjome nuo kelių valandų per dieną) jau pripratinome ir jau viskas buvo sėkmingai.

Šiuo metu ji labai svarankiška, ir labai puikiai lanko visus būrelius, susidraugauja su naujais vaikais. Žiemą net į stovyklą važiavo visai nepažinodama vaikų (visi buvo tarpusavyje pažįstami tik ji - ne). Labai drąsiai prisijungė prie grupės, rado savo vietą.

Tad mums konkrečiai reikėjo išlaukti ir tai padėjo jai paskui normaliai įsijungti į bendravimą su grupe, klase ir kt. Aišku, kiekvienam vaikui yra individualu ir negali kopijuoti ir sakyti "imkit taip ir darykite".

Mūsų vaikui to reikėjo ir tas ilgas buvimas namuose davė labai teigiamą efektą.

Žinai, Dar, nepamenu kiek man buvo metų, bet buvau jau gerokai didesnė už tavo dukrą, ir kas vakarą klausdavau savo mamos: "ar tikrai mane rytoj pažadinsi?" Tarsi nekaltas klausimas, tipo kad pažadintų, jog nepramiegočiau, bet tai buvo tuo etapu, kai man buvo užėjusi baimė numirti miegant. Ir šventai tikėjau, kad kai mano mama pasako "taip, tikrai pažadinsiu", tai tada man jokiu būdu nieko nenutiks, nes mama juk negali meluoti, ir jos žodis juk stipresnis net už mirtį, ir ji po duoto pažado mokėtų pažadinti, net jei numirčiau
To patikinimo man reikėdavio kas vakarą iš naujo gana ilgą laiką, dabar nebeprisiminsiu kaip ilgai...
Mamai po šiai dienai nepasakojau kodėl jos taip klausinėjau, ir nežinau ar jai kėlė kokių įtarimų tas mano klausinėjimas. Bet tai vienas pavyzdžių, kaip niekad negali žinoti, kas vaikų galvelėse dedasi, ir kodėl jiems kažkas yra labai svarbu. Gal tavo dukrytei tikrai atrodo, kad įvyks kažkas labai blogo, jei to paglostymo nebus...

Savaitė gal dar tikrai trumpokas laikas daryti išvadas. Nes pvz. maniškis, nors šiaip prie darželio priprato labai greitai, bet po ilgesnės pertraukos (liga, atostogos ir pan.) dar ir dabar būna, kad pirmąją savaitę nenoriai eina į darželį. Jei būtų galimybė, galbūt padėtų, jei pirmąjį mėnesį mergytė lankytų ne visą dieną, o pvz. iki pietų, nes vaikams visa diena yra ištisa amžinybė. Mes pradžioje būtent taip darėme, pradėjom nuo 2-ų valandų, per kurias nespėdavo labai pavargti ar nusibosti, paskui vis po truputį ilginom laiką iki beveik pilnos dienos. Bet aišku jeigu riekai dirbti ir t.t., tia toks pratinimas palaipsniui gali būti sunkiai įmanomas.
Taip pat sutinku, kad vaikui daug rieškia vieta kolektyve. Maniškis irgi buvo didžiulis "vadovas" savo amžiaus grupėje, kol už per didelį "vadovavimą" buvo išprašytas dėl netinkamo elgesio ir perėjom į grupę, kur visai vaikai vidutiniškai 2,5 metų vyresni. Tai nors ir tas pats darželis ir t.t., reikėjo laiko priprasti prie naujos grupės, kur jau nebe jis, o jam kai kas nurodinėjo... Bet priprato.
Dabar dar lauks kažkoks naujas pripratimas nuo kito rudens, nes tie dideli viakai išeis į parengiamąją grupę, tai dar nežinau kur mums reikės dėtis.