Pabandysiu trumpai ir glaustai aprašyti esmę.
Išdraugavau su mergina 9 mėn. Ir viskas atrodė yra idealu. Maniau, kad tai mano žmogus ir nė kiek tuom neabejojau. Apie vedybas labai dažnai nepagalvodavau, nes norėjosi dar pagyventi metus ar keletą po vienu stogu.
Aš iš Kauno, o ji iš Vilniaus. Susitikinėdavom savaitgaliais (kiekvieną), budavom kartu per atostogas. Visos istorijos negaliu atpasakoti, tikriausiai eilučių neužteks... Mes esam vienmečiai, tačiau aš gyvenime daugiau matęs, turėjau ir meilės patirties ir skaudžių išgyvenimų. Tuo tarpu mano mergina tokios patirties neturėjo, keista tiesa? Tačiau tuomet aš maniau, kad galbūt netgi pliusas yra, nes visada apie tai svajojau. Problemų kildavo dėl atstumo, tačiau visada susilaukdavau jos palaikymo. Kai susitikdavaom ir praleisdavom po porą savaičių drauge - jokių nesklandumų išvis nebūdavo. Žinoma, buitiški dalykai, tačiau vėliau iš to galėdavom saldžiai pasijuokti. Visai neseniai mergina man pasakė, kad nebemato mūsų laimingų t.y. nebemano, kad mes galime būti laimingi, kad mums reikia skirtis... Tikriausiai esmė ta, kad aš jai buvau pirmasis, pirmoji meilė - ji labai idealizavo meilę, santykius, todėl bendraudama su manimi visada užguidavo save, nepasakydavo savo nuomonės ir kantriai elgdavosi taip kaip aš pasakydavau ar norėdavau. Ji nesupranta, kad meilėje būna visko ir, kad tai nėra kažkoks filmas... Iš mano pusės atrodė viskas gerai, su iškilusiomis vidinėmis problemomis tvarkydavausi puikiai... O ji tikriausiai kas kartą nusivildavo, bet kantriai laukdavo, nes aš jai buvau svarbus. Aš apskritai nesitikėjau tokios dienos (čia tikriausiai per daug užtikrintai ir ramiai jutausi), kada ji man pasakys tokius žodžius. Nekaltinu nei jos, nei savęs. Atrodo, kad aš esu idealistas, o ji realiste. Aš per daug viską idealizuoju, tačiau iškilus problemomis, tas tikėjimas pas mane nedingsta. Aš įsitikinu, kad einu teisingu keliu ir niekada nepasiduodu, nes tai mano kelis ir aš nueisiu jį... Pamenu, kai ją pamilau ir dėl jos galvą pamečiau, tai pasakiau jai: būsim amžinai kartu. O ji atsakė: nežinia, kaip bus, taip bus... Po tokių žodžių aš labai supykdavau. Čia tik vienas pavyzdys toks. Tačiau budavo daugybė kitų situacijų, kurių nepastebėdavu, jog mūsų supratimai skiriasi ir kad tai gali pakenkti. Atrodo, kad ji tikėjo ta meilė. Nors kaskart kažko nusivildama turėdavo labai daug pergyventi... Taip ir pribrendo viskas. Tačiau dabar pagalvoju, kad ji dar nežino kas yra. Ji dar yra pasimetusi. Ji dar tik ieško savo kelio. Jei jai skaudu, jog ją draugės išstumdavo iš savo rato nes susitikinėdavo su manim, tai aš nežinau... Juk visi augam, laikai keičiasi - su draugėm negyvensi, tačiau ji dar to nesupranta. Aš galiu jai tai sakyti, tačiau nemanau, kad verta - ji to nesupranta, nes dar nežino ko nori iš gyvenimo. Galbūt ji pasiilgo kažkokios laisvės, senosios "savęs", tačiau būdama su manim ji juk vistiek pasikeitė, ir nebebus tokia kaip ankščiau. Ji vėl gi to nsupranta. Juk laikas tai bėga. Pakalbėjom abu, kad taško nededam. Kad susitinkam rečiau, kaip draugai - mažiau tu santykinių dalykų ir t.t. Buvau pasiryžęs sugriauti savo įsitikinimus, galbūt net sulaužyti ir pakoreguoti planus, kad tik ji laiminga būtų, nes jei ji laiminga, tai ir aš laimingas. Ankščiau būdavau nesukalbamas ir griežtai laikydavausi savo nuomonės, bet tą dieną kai ji man viską pasakė... Aš dėl jos viską būčiau padaręs, pakeitęs ir jei būtų kaltos kokios aplinkybės pvz: neištikimybė ir t.t. aš net tai jai būčiau atleidęs. Tiesiog siūliau pabandyti viską iš naujo, tačiau ji nei noro nerodė, nei ką. O jei to nėra, juk mano pastangų neužteks. Turi būti abipusis noras. Bet ji net nenutuokia, jog mes jau taip nutarėm (draugiškai) susitikinėti. Mano manymu, tai ir yra antrasis bandymas

PS. Dar vienas dalykas. Ji nežino ką man jaučia... (ji taip sakė prieš tai, kai pasakė, kad ji nebemano, jog mes galime būti laimingi..). Aš asmeniškai galvoju, kad meilė per dieną ar kelias dienas dingti negali paprastai... Jei būtų dingę, būčiau pajautęs tą "atšalimą", tačiau nieko, juolab, kad savaitė iki Šv. Vėlykų buvom kartu ir tai buvo nuostabiausios atostogos nors ir nieko neveikėm, tiesiog užteko būti kartu... Kaip manot, galbūt ji pasiklydus pasimetus?
Dar vienas dalykas, kad aš negaliu jos paleisti. Ji per daug geras žmogus. Nenoriu, kad ja kas nors manipuliuotu, naudotusi. Noriu padėti jai suprasti daugybę dalykų, noriu padėti jai nepasiklysti ir eiti teisingu keliu. Ir tai tikrai nebus taip, kad kaip pasakysiu taip ir bus... Na, supratot tikriausiai ką norėjau pasakyti.