Galutinio taško nėra, ką manote?

Esu jaunas vyrukas. Dažnai pagalvoju apie santuoką, nors daugelis sako, kad per anksti, tačiau jaučiuosi tam subrendęs ir to noriu. Mano tikriausiai pagrindinis tikslas yra vesti mylimą žmogų ir sukurti šeimą.
Pabandysiu trumpai ir glaustai aprašyti esmę.

Išdraugavau su mergina 9 mėn. Ir viskas atrodė yra idealu. Maniau, kad tai mano žmogus ir nė kiek tuom neabejojau. Apie vedybas labai dažnai nepagalvodavau, nes norėjosi dar pagyventi metus ar keletą po vienu stogu.
Aš iš Kauno, o ji iš Vilniaus. Susitikinėdavom savaitgaliais (kiekvieną), budavom kartu per atostogas. Visos istorijos negaliu atpasakoti, tikriausiai eilučių neužteks... Mes esam vienmečiai, tačiau aš gyvenime daugiau matęs, turėjau ir meilės patirties ir skaudžių išgyvenimų. Tuo tarpu mano mergina tokios patirties neturėjo, keista tiesa? Tačiau tuomet aš maniau, kad galbūt netgi pliusas yra, nes visada apie tai svajojau. Problemų kildavo dėl atstumo, tačiau visada susilaukdavau jos palaikymo. Kai susitikdavaom ir praleisdavom po porą savaičių drauge - jokių nesklandumų išvis nebūdavo. Žinoma, buitiški dalykai, tačiau vėliau iš to galėdavom saldžiai pasijuokti. Visai neseniai mergina man pasakė, kad nebemato mūsų laimingų t.y. nebemano, kad mes galime būti laimingi, kad mums reikia skirtis... Tikriausiai esmė ta, kad aš jai buvau pirmasis, pirmoji meilė - ji labai idealizavo meilę, santykius, todėl bendraudama su manimi visada užguidavo save, nepasakydavo savo nuomonės ir kantriai elgdavosi taip kaip aš pasakydavau ar norėdavau. Ji nesupranta, kad meilėje būna visko ir, kad tai nėra kažkoks filmas... Iš mano pusės atrodė viskas gerai, su iškilusiomis vidinėmis problemomis tvarkydavausi puikiai... O ji tikriausiai kas kartą nusivildavo, bet kantriai laukdavo, nes aš jai buvau svarbus. Aš apskritai nesitikėjau tokios dienos (čia tikriausiai per daug užtikrintai ir ramiai jutausi), kada ji man pasakys tokius žodžius. Nekaltinu nei jos, nei savęs. Atrodo, kad aš esu idealistas, o ji realiste. Aš per daug viską idealizuoju, tačiau iškilus problemomis, tas tikėjimas pas mane nedingsta. Aš įsitikinu, kad einu teisingu keliu ir niekada nepasiduodu, nes tai mano kelis ir aš nueisiu jį... Pamenu, kai ją pamilau ir dėl jos galvą pamečiau, tai pasakiau jai: būsim amžinai kartu. O ji atsakė: nežinia, kaip bus, taip bus... Po tokių žodžių aš labai supykdavau. Čia tik vienas pavyzdys toks. Tačiau budavo daugybė kitų situacijų, kurių nepastebėdavu, jog mūsų supratimai skiriasi ir kad tai gali pakenkti. Atrodo, kad ji tikėjo ta meilė. Nors kaskart kažko nusivildama turėdavo labai daug pergyventi... Taip ir pribrendo viskas. Tačiau dabar pagalvoju, kad ji dar nežino kas yra. Ji dar yra pasimetusi. Ji dar tik ieško savo kelio. Jei jai skaudu, jog ją draugės išstumdavo iš savo rato nes susitikinėdavo su manim, tai aš nežinau... Juk visi augam, laikai keičiasi - su draugėm negyvensi, tačiau ji dar to nesupranta. Aš galiu jai tai sakyti, tačiau nemanau, kad verta - ji to nesupranta, nes dar nežino ko nori iš gyvenimo. Galbūt ji pasiilgo kažkokios laisvės, senosios "savęs", tačiau būdama su manim ji juk vistiek pasikeitė, ir nebebus tokia kaip ankščiau. Ji vėl gi to nsupranta. Juk laikas tai bėga. Pakalbėjom abu, kad taško nededam. Kad susitinkam rečiau, kaip draugai - mažiau tu santykinių dalykų ir t.t. Buvau pasiryžęs sugriauti savo įsitikinimus, galbūt net sulaužyti ir pakoreguoti planus, kad tik ji laiminga būtų, nes jei ji laiminga, tai ir aš laimingas. Ankščiau būdavau nesukalbamas ir griežtai laikydavausi savo nuomonės, bet tą dieną kai ji man viską pasakė... Aš dėl jos viską būčiau padaręs, pakeitęs ir jei būtų kaltos kokios aplinkybės pvz: neištikimybė ir t.t. aš net tai jai būčiau atleidęs. Tiesiog siūliau pabandyti viską iš naujo, tačiau ji nei noro nerodė, nei ką. O jei to nėra, juk mano pastangų neužteks. Turi būti abipusis noras. Bet ji net nenutuokia, jog mes jau taip nutarėm (draugiškai) susitikinėti. Mano manymu, tai ir yra antrasis bandymas Kitaip jai širdis neleidžia tik ji to dar pati nesupranta. Kai pakalbam ir ji manęs pasiilgsta ir nori pamatyti mane... Tik dar nežinau, galiu ir klysti. Galbūt, ji tik susitikinės su manim iš gailesščio, kad man ne taip skaudu būtų, gal išvis yra išsękus ir nori paiilsėti, bet nemoka to paaiškinti, nes papraščiausiai to jausmo niekada nejautė. Greitu metu ji atvažiuos pas mane, nežinau ką daryti, kaip ją priimti, kokį bendravimą palaikyti? Dar kolkas ir man reikia susivokti. Kad ir kaip tai nebūtų kritiška, tačiau tai yra vistiek skaudus dalykas, išgyvenimas. Dažnai pagalvoju, kad galbūt ji mane bando pamiršti, nes į SMS ir skambučiu praktiškai neatsako. Ką manot žmones? Jei kažkas domina, klauskit, padiskutuosim.

PS. Dar vienas dalykas. Ji nežino ką man jaučia... (ji taip sakė prieš tai, kai pasakė, kad ji nebemano, jog mes galime būti laimingi..). Aš asmeniškai galvoju, kad meilė per dieną ar kelias dienas dingti negali paprastai... Jei būtų dingę, būčiau pajautęs tą "atšalimą", tačiau nieko, juolab, kad savaitė iki Šv. Vėlykų buvom kartu ir tai buvo nuostabiausios atostogos nors ir nieko neveikėm, tiesiog užteko būti kartu... Kaip manot, galbūt ji pasiklydus pasimetus?

Dar vienas dalykas, kad aš negaliu jos paleisti. Ji per daug geras žmogus. Nenoriu, kad ja kas nors manipuliuotu, naudotusi. Noriu padėti jai suprasti daugybę dalykų, noriu padėti jai nepasiklysti ir eiti teisingu keliu. Ir tai tikrai nebus taip, kad kaip pasakysiu taip ir bus... Na, supratot tikriausiai ką norėjau pasakyti.

o jus pabandykit kuri laika isvis nebendrauti.. gal bus puiki proga viska permastyti, tiek jai tiek tau
o tas "nenoriu jos paleisti"... santykiai , kaip ir pats sakei, priklauso nuo dvieju zmoniu.. jei jos sprendimas bus toks, nieko nebepakeisi...

Daug kas taip sako. Bet lengviau pasakyti nei padaryti... Na, pripažinkim, kad sunku su tokiais dalykais susitaikyti, nes vis gi ją myliu. Tačiau neatmetu galimybės, kad reikės nutraukti bendravimus. Ir paskui tiesiog žiūrėti kaip bus taip. Nieko nepridarysi ir nieko neįsakysi. Gal ji supras, kad vis dėl to jos vieta yra šalia manęs.

Man atrodo, kad labai daug tavojo ''aš'', tavo norai, lūkesčiai, ir, atrodo, turi būtinai būti, kaip tu nori. Kitas žmogus gali turėti ir kitą nuomonę, nei tavo ir ji nebūtinai bus neteisinga. Gal per aštriai nuskambėjo, bet man toks įspūdis

Nepriversi jos būti kartu, mylėti ir tuo labiau tuoktis, nes kaip pats rašai, nelabai jaučiasi, kad ji to norėtų ir mano akim, jai yra gerai su tavim kol nesutiko dar geresnio, na kaip atsarginis variantas, laiko leidimui, neįsižeisk, čia tik nuomonė O kiek jums metų?

Man susidare toks ispudis, kad jusu mergina, kaip asmenybe dar nesubrendusi rimtiems santykiams ir seimai. Jauciasi nelaiminga, nes gyvena ne taip, kaip is ties noretu, blaskosi, nes yra prisirisusi prie jusu. Abejoju ar tokie santykiai turi perspektyva, duok Dieve, kad klysciau, bet man atrodo, kad turetumet ja paleisti- jai reikia atrasti save ir susigyventi su pacia savimi, o tik tada isileisti kita zmogu i savo gyvenima.

Atleiskite, bet nesusilaikysiu...

Gal mano nuomone nuskambes ziaurokai, bet kazkaip berods buvau pakliuvusi i panasia situacija...kai vaikinas susikure savo plana apie meile,seima ir vaikus...susirado gera, padoru ir truputi silpnesi objekta TAVE ir pradejo savo misija vykdyti nematydamas, kad salia esantis zmogus nesijaucia lygiai taip pat, kaip jis, kad ...visi tie is merginos paziuresim,pamatysim, kas zino kaip cia bus...rodo, kad ne tiek, kad ji nesubrendusi santykiams, bet kad ji nera vaikinu tikra, o netikra gali buti del daugelio priezasciu...gal jaucia, kad yra tik jo plano vykdytoja, gal atsirado kazkas, kuri gali matyti kasdiena? o gal mato, kad vaikinas jos nejaucia...nes sako savo frazes: amzinai busim kartu! nematydamas,kad ji negali jam duoti tokio pat atsakymo...o cia dar jo pyktis del to, kad jam nuspaudus mygtuka, ji kaip automatas nekartoja...tai zinoma busim kartu, mano meile...
Man meile cia nekvepia nei is tolo, nei is arti...ir koks save gerbiantis vyras galetu atleisti neistikimybe lygioj vietoje...? sakysite cia absolucios meiles irodymas? tam tikrose situacijose, kai namie 2 mazameciai vaikai, o zmona, negavusi sexo 6menesius is vyro, permiega su kolega...gal ir galima apie tai kalbeti...bet cia?
Mano nuomone, jei jau, kaip sakote, mylite ta mergina,paleiskite ja, nevaidinkite draugu (cia ji matyt geros sirdies...ir nemoka grieztai pasakyti ne, nieko ismoks su laiku), nes taip tik gaisite laika ir bereikalingai tampysites, bus tik blogiau jos akyse visai isnyksite kaip vyras. Pasakykite, kad nors ir labai gaila, buvo grazus laikas kartu, bet jeigu ji taip nusprende, tai jus ja paleidziate...ir jokiu skambuciu, jokiu zinuciu....niekas ten jos nenuskriaus ir nesinaudos....nebandykite sau iteigt, kad esate jai jau toks reikalingas... Ir aisku visa tai kerta per vyriska isdiduma ir ambicijas, bet manau, kad laikas islisti is savo AS pasaulio, AS zinau,ko jai reikia ir kaip ji jauciasi...ir truputi subresti santykiams... sekmes!

pritariu

pridurčiau optimistiškiau tik vieną frazę: Jeigu myli paleisk, jeigu tavo-sugrįš..

sita ir as norejau pasakyt

Žinot, su ta optimistiškąją fraze: "Jeigu myli paleisk, jeigu tavo-sugrįš.", tai manęs nepaguodinėkit. Tik filmuose ir pasakose taip būna.


Nežadu aš jos nepaleisti ir per prievarta laikyti prie šniūro. Ji man svarbus žmogus todėl darysiu taip, kaip ji pasakys. Aš jei nerašysiu, neskambinsiu ir t.t. Turi praeiti laiko, kad susivoktume... Tačiau, kada jausiu, kad galiu su ja bendrauti kaip draugas, patarti kaip draugas, aš su ja palaikysiu santykius, nes ji geras ir įdomus žmogus. Ir šioje situacijoje, tikiu, kad jei meilė tikra, tada viskas bus gerai. Nes realiai esu išgyvenęs tokį dalyką, kai atsidūriau tarp dviejų įsimylėjalių, kurių santykiai buvo pašlyję... Pradėjom draugauti su mergina, tačiau nepraėjus nė pusmečiui ji mane paliko ir sugrįžo pas savo buvusį, su kuriuo po šiai dienai gyvena ir labai laimingai.

O tokiais dalykais, tai netikiu, kad palaidoji viską... o paskui tai atgauni...

Pritariu, kad jei nemyli, tai nepriversiu jos būti - faktas to ir nesiekiu. Pirmiausiai tenkinsiu jos norus.

Pritariu minčiai, kad jeigu myli paleisk, jeigu tavo-sugrįš.. O dėl super norų tenkinimo - nepamiršk savęs, kad tik ji neišpuiktų, nes paskui visai pataps išpuikusia

tu taip isitikines,kad ji be taves prapuls,kad ja naudosis,manipuliuos,kad tu ir niekas kitas yra jai reikalingas,esi jos laime,meile ir viskas,ko jai reikia...tuo paciu matai,kad ji nei zodziais,nei elgesiu neisreiskia tokiu tavo isitikinimu patvirtinimo.ji netgi tave gesina.ir ,mano manymu, daro gerai.cia ne ji yra maza mergaite,gyvenime dar nieko nepatyrus ir nemacius,o tu labai i ja isikabines.toks isikabinimas kita zmogu gali dusinti,juo labiau,kai jis tokiu paciu sakyciau perdetu atsidavimu negali atsakyt atgal.
pats sakai,kad meile tai nebutinai vien pasaka is filmo.stai cia ir susiduri su tuo tiesiogiai.dar manau,kad draugais jums but neiseis.ypac tau.tu jau dabar kuri planus,kaip gal budamas jos "draugas"vel galesi priearteti ir ji gris pas tave kaip tavo buvusi mergina grizo pas savo buvusi.manai,kad visada randi teisinga kelia ir juo eini.siuo atveju bent mano nuomone tas teisingas kelias yra duoti zmogui pasirinkti,nedaryti sprendimu uz ji.ir tuos jos sprendimus,kad ir kokie skaudus jie gali buti,priimti,juos isgirsti,o ne kalt i galva sau kazka panasaus kaip kad ji dar nesupranta,kokia cia musu meile,as busiu tas,kuris jai pades suprast gyvenima,busiu tas,kuris atstos net ir drauges,nes juk "su draugem negyvensi..."nebusi tu jai viskas.ir nereikia,kad taip butu.pabandyk ir savo gyvenime atrasti vietos daugiau zmoniu,gal veiklos,kad ji nebutu tau vienintele prasme gyvenime.