Turiu tris dukras.Visos buvo maitinamos skirtingai.
Su pirmąja vargau daugiausiai.Aišku tos patirties nebuvo, dar medikų klausiau ..
Su trim rimtais uždegimais išmaitinau tik mėnesį .Pieno buvo -jūros, tik jis strigdavo krūtyse ir darydavosi uždegimai. Tais laikais liepdavo nutraukinėt pieno likutį po maitinimo, manau kad tai ir suardė visą harmoniją.Gamindavosi tiek, kad nei vaikelis , nei aš negalėjom susitvarkyti su jo gausa.Man pasiūlė išgert tabletę...,kad gaigtūsi pieno gamyba...Dėl to poelgio gailėsiuosi visą gyvenimą.

Antra dukrytė jau lengviau augo.Išmaitinau 10 mėn.
Na , o trečioji (gimė po ilgo tarpo), gauna iki šiol.Jai 2,5 metukų.
Ne viskas paprasta ir nelengva.Ir pavargsti ir susinervini, tačiau po tiekos metų jau žinai kas turi tikrąją vertę...Vaikui nėra nieko brangesnio už mamos pienelį , jos kūno šilumą , akių kontaktą ir visa kita kas vyksta to proceso metu.
Jei kas būtų mane palaikęs moraliai ir fiziškai tada, kai buvau jauna , be patirties, manau klaidų būčiau mažiau pridariusi.
Puikiai suprantu mamytes, kurios turi pirmagimius. Stiprybės ir kantrybės jums.

Beje žmonės susikūrę tiek daug sau patogumų, tame tarpe ir mišinukus kūdikiams, save padarė lepiais ir neištvermingais.Todėl labai greit pavargstama, suirztama(žinome , kad yra pakaitalas) -ir einama prie lengvesnio gyvenimo t.y. pilno sintetinių gaminių ....ir po to nejučia mūsų vaikus apgaubia puokštė įvairiausių ligų, o mes stebimės -kodėl serga mūsų vaikai?...
Gaila. kad nelabai čia ką pakeisi.
Kiekvienas renkamės pagal savo išmanymą ir žinias-motinos pienas ar mišinukai.
P.S. skaitinėjau čia apie mamytes, kurios laiko krūtį po valandą ir vistiek pieno nėra, vaikas neramus.Gali būt, kad neramumas ne nuo pieno trūkumo, o nuo stresinės būsenos , kuri persiduoda iš mamytės.Čia gaunasi užburtas ratas.
Ramybės jums kuo dideliausios.Kaip nors pavalgykit, maitinkit pačios būdamos sočios.Nors šiltos arbatos išgerkit.Labai gerai būt , nors kartais kokia pagalba.
Būkit laimingos
