Vaiko ožiukai

maza ji dar.

Aš tik nesuprantu, kodėl mamos, kurios mušimo nelaiko gėriu, nenori domėtis kitais auklėjimo būdais, o kaip užsuktos kartoja, kad nėra kitos išeities? Išeitis visada yra, tik ne visada ji mums žinoma. Kuo ilgiau blogu keliu eisite, tuo sunkiau bus sugrįžti (tuo sunkesnį vaiką turėsit).
Papildyta:

Jau man jūsų pradeda darytis gaila. Panašu, kad esat akla ir kurčia viskam išskyrus diržą.
Dar sakot, kad metų vaikas per mažas suprast net ir diržą. O juk jūsų dukrai tik pusantrų. Ką jau tas pusmetis keičia? Metinuko mušti negalima, nes nesupras, o po pusmečio jau galima? Jūsų dukra dar labai mažytė ir jeigu pasidomėsit ir turėsit kantrybės taikyt civilizuotus bendravimo su vaikus būdus, galbūt neteks turėti "sunkaus" vaiko. Jie tokie nepasidaro dėl neauklėjimo, tai dėl netinkamo auklėjimo. Sakot, kad įtaka ne tik iš tėvų? Aha, aplinka, blogi draugai- ar tik ne dėl to paties auklėjimo vaikams didesnis autoritetas pasidaro aplinka ir draugai, o ne tėvai?

Dar klausimėlis- kaip manot, kuo skiriasi tėvai, kurių vaikai buvo mušami, bet jie užaugo "padorūs ir geri" ir už tai dėkojo tėvams ir diržui, ir tie, kurių vaikai lygiai taip pat mušami dabar su tėvais nenori turėti nieko bendro?



Jeigu norit vaikams gero, tai ir rodykit GERĄ pavyzdį

suprantu visu pasysakymus pries vaiku smurta ir ju skriaudima ir as pati tai suprantu bet kitaip elgtis nesugebu visa tai jau man gaunasi spontaniskai nesitvardau ir tai zinau jau senai negaliu kitaip elgtis nes sunku nugaleti save ir pykti kai jis uzvaldo tuo labiau kai vaiko ragiukai pasirodo.

visi mes savo vaikams gero linkim, bet kaip sakoma, vien gerais norias kelias i pragara gristas..

dorais zmonemis isauga ir nepatyre musimo vaikai....

as taip pat manau, kad iseitis visada yra. ir pirmiausia vaiko isterijos ar oziu, kaip cia mes vadinam, priepuolio metu svarbiausia paciai mamai islaikyti sveika prota bei emociju pusiausvyra...jauti, kad isveda is kantrybes tai geriau trumpam pasisalinti, kad nepasiektum tos kritines ribos...
arba jei viskas vyksta viesoj vietoj - griebi vaika po pazastim ir nesiesi ten kur vaiko rekimas neerzins kitu bei paciai mamai sukels mazesni nepatoguma.

Vakar buvo namnie toks "koncertas" . Buvo sudziauti katik skalbiniai ant dziovyklos ( jis stovi kambari nes kitur tesiog nera vietos ) Vaikas priejo ir nutrauke viena drabuzi, as jam sakau kad Eimantai taip daryti negalima nes slapi dar ir mama su mociute dirbo skalbe dziove, o tu nutraukineji, jis priejes vel nutrauke ir numete ant grindu ir atsistojo kojom ant jo. tada mociute pasake kad taip negalima, griestu tonu. Jis pradejo klykti ir metyti visus skalbinius ant grindu, as bandau nukreipti demesi rodidama knygute, bandau barti neriaguoja, dar vis drasko skalbinius. Bandau pajimti ji uz rankos ir nuvesti i sali, jis man kanda, bandau pajimti ji ant ranku ir nunesti i virtuve, jis mane stvere uz plauku ir pesa. Tada paleidziu. ir nebekreipiu demesu ( galvoju kad pades ) bet jis nulekes prie dziovykles ja numeta visa ir tempe i kolidoriu.

Tai va ka daryti tokiu atveju?

Ir cia tik gelytes. Nes buna ir baisiau. Pvz metymas daiktu i televizoriu, na ir taip toliau....

Pati tai suprantat, pripažįstat, kad veikia jūsų pačios emocijos, tai kodėl tada neieškot pagalbos, kad kas jums padėtų susitvarkyti, jeigu pati nesugebate?
Papildyta:

Kodėl jums nepabandžius vaiko įtraukti į buities darbus? Kadangi jūs su močiute buvot užsiėmę, vaikas tokiu būdu pareikalavo dėmesio, nes pasakyti, ko jis nori, tikriausiai dar nemoka. Negavęs to, ko nori, toliau tampė skalbinius, kol supyko dar labiau ir viskas baigėsi isterija.

Jis irgi padejo tuos kalbiniu dziauti. Ir grindis mes kartu sluojam ir plauna.... Bet jeigu ko uzsimano jis pasieks ben kokiu budu. As supratau ko jis norejo, jis norejo ta drabuzi atsirenkti, bet jis slapes. Vaikas su sloga namie salta. Tai ka reikejo leisti apsirenkti ? Cia as parasiau tik viena is " koncertu" nes ju buna po kelis i diena ir dar baisesniu.

As manau kad jau darosi si diskusija nuobodi ir nuvalkiota. Mes manom vienaip,jus manot kitaip.Valio!!! Yra daug zmoniu ir daug skirtingu nuomoniu. Nesmerkiu nei vieno ir nei vieno neaukstinu. Jus manot vienaip - puiku, mes manom kitaip. Svarbiausia, kad nei vienas vaikas neisaugtu vagimi ar pan. Sekmes visoms mamoms!!!!!Aukit sveiki ir laimingi!!!!

nu griuk negyvas. jus galvojate, tokio amziaus vaikas sugeba ivertinti jusu darba ir pastangas? Dar pasakykit: Eimantai, nelauzyk sito DVD grotuvo, cia juk SONY, jis man kainavo 836lt be nuolaidos!

elementarus demesio reikalavimas ir tiek...

zinoma, kad sunku
vienas is variantu - jei esate saugioje aplinkoje (savo namuose, arba siaip tokioje vietoje, kur vaikas saugus), pajutusi, kad kyla pyktis tiesiog balsu sau ivardyk, ka jauti ("as pykstu, nes....") ir ka noretum daryti ("galeciau dabar prilupti ta vaika...". didele tikimybe, kad balsu ivardijus, kas vyksta, noras mustis praeis. jei suvaldyti savo pykcio vis tiek nepavyksta - galima pasakius "as pykstu, man reikia nusiraminti" iseiti i kita kambari ar pan. situ veiksmu tikslas - ne nubausti ir sutramdyti mergyte, o paciai mamai suvaldyti savo emocijas.
jei esate tokioje aplinkoje, kur vaika palikti ir iseiti butu nesaugu, gali mintyse pradeti skaiciuoti, daug kartu niuniuoti dainele ar kartoti kokia nors viena fraze - tai irgi padeda susivaldyti.

beje, man idomus pasirode ir budas kokiu nors vaikams suprantamu ivaizdziu pasakyti, kiek mama dar turi kantrybes - pvz., "mano kantrybe dabar didele kaip arbuzas" arba "mano kantrybe dabar maza kaip pupa" ir rankomis parodyti, kokio dydzio kantrybe. tiesa, toks pasakymas netinka, kai vaika yra istikusi isterija (vaikas to tiesiog negirdes), bet tinka, kai pvz., vaikai zyzia ar siaucia ar ka nors ikyriai kartoja, as jau tikrai tuo klausimu pasakiau viska, ka norejau, ir nebeturiu, ko pridurti.

ir, be abejo, labai svarbu salinti priezastis. pvz., mama juk tik zmogus, jai irgi reikia ir pailseti, jai reikia is kazkur pasisemti teigiamos energijos - ar paplepeti su draugemis prie kavos puodelio, nueiti i koncerta ar spektakli, ramiai paskaityti knyga ar apibegti tris ratus aplink kvartala. galbut kartais reikia ir profesionalo pagalbos...

patikekit, tikrai ne is oro ar protingu knygu viska rasau, o is patirties, ir neduodu patarimu ar pasiulymu, kuriu nesu isbandziusi praktikoje (iskaitant psichologo pagalba asmeninems problemoms spresti).



skalbiniai nemetomi ir taskas.
tiesiog patraukciau vaika nuo dziovykles. kantriai, ramiai, rimtai, bet ne piktai. viena, antra, penkiolikta karta. visada taip pat. jis provokuoja, o mano uzduotis - nepasiduoti provokacijai. jis pyksta ir pykti isreiskia klykimu, daiktu metymu, o mano uzduotis - islikti ramiai. juk as suaugusi, o jis dar mazas vaikas, ir is mano reakciju jis mokysis, kaip oriai iseiti is sunkiu situaciju. ramiai sutvarkyciau, kas ismetyta. pritupusi, kad vaiko ir mano akys butu viename lygyje, galbut suemusi ji rankomis uz peciu, tvirtai ir ramiai pasakyciau, kad skalbiniu metyti negalima. jei nori, gali padeti man sutvarkyti. jei problema buvo ta, kad jis norejo vieno konkretaus drabuzelio - parodyciau jo drabuziu stalciu ar spintele ir leisciau issirinkti koki nori drabuzeli is ten. sitas slapias, turi buti ant dziovykles.

kartu apgalvociau, ar keliu vaikui ne per didelius reikalavimus - ar jis turi pakankamai erdves ir galimybiu nevarzomai islieti energija? ar ne per daznai kartoju "negalima"? ar visi draudimai tikrai pagrysti? ir tt. palikciau tik tuos draudimus ir reikalavimus, kurie tikrai butini ir neisvengiami.

matau, kad laukiesi antrojo vaikelio - ar kalbi su vyresniuoju apie tai?

oj koks fajnas patarimas. aciu

Tai gal ir spjauna, ir trenkia, nes tu jį muši. Kaip tu-taip ir vaikas. Tėvai geriausi pavyzdžiai, būk 100 proc. tikra-kokį pvz. rodysi-taip ir elgsisi.
Aš visiškai tikra-diržas nepadeda. Žiūriu dauguma mušančių mamų nesupranta, kad ožiai, neklausymas ir t.t. yra natūralus vaiko raidos etapas. Negi taip sunku tai suprasti????? Na, įsivaizduok-tu nori skaityti knygą, o kažkas ateina ir dėl to tave muša. Kaip jaustumeis? O vaikai savo ruožtu-neklauso, ožiuojasi, bet tai tik parodo, kad jie auga, formuojasi, ugdosi asmenybė. Taip ir vaikai-jie juk tik vaikai, augantys, su savo atsirandančia nuomone, savarankiškumu. Pamenu-esu gavusi vaikystėje kelis kartus su diržu, ar padėjo? Nežinau. Tik žinau, kad bijojau labai ir buvo skaudu, galvojau, kad nemyli.
Diržas tikrai nepadeda pelnyti nei pagarbos, nei priverčia klausyti. Tik baimę įvaro. O baimė nėra pagarba.
Papildyta:


Na jau mažas vakas tikrai nei sukramtys, nei plaukų nupeš-reikėjo paimti ir išnešti į kitą kambarį. Mtai-vaikas nežino, kaip jam elgtis, nežino ribų, nes tu nenuosekli-iš pradžių draudi, o galų gale nusileidi. Tai vaikas ir nesupranta-galima ar ne. Va kur esmė. Ir kitą kartą dėl tos priežastioes vėl bando ribas.