Vaiko ožiukai

is vis nesupratau, kam isdestet savo gyvenimo biografija. Manau daugelis cia raso savo greitas , gal ir kiek padrikas mintis(pvz:mano sunus reguliariai prieina ir timpteli uz rankoves, na tipo jau baik,eime ir kartais isblasko mintis ka norejau pasakyt, lietuvisko Raidyno nejungiu, nes tai paiilgintu man raidziu medziokle ir isvis manau ,kad cia mamos susirenka pabendraut, o ne lietuviu kalbos diktanto rasyt). Pati esu socialine pedagoge ir ne vieneri metai dirbu si darba, bet buna , kad atrodo jog tuoj mazius isves is kantrybes, bet susilaikau, nukreipiu mintis. Vaikas jaucia, kad jus nervinates, tai dar labiau groja savo dudele. Mano taktika, kol kas mane visad gelbsti ramiai su juo kalbu, o jei ir toliau saukia apsimetu , kad negirdziu. Buna tokiu situaciju ir parduotuveje, ir lauke, ir namie, bet max 5 min ir jos nugesinamos. Mazius nesulaukia demesio jo kaprizams. Tad mamos nesipykit , kartais perdetai knygiskai nerasykit apie auklejima. Gyvenimas, tai ne knyga, pagal ja vaiko neuzauginsi.Nors pati ju begalia perskaiciau, tai duoda isminties , bet recepta , kaip auginti. Kiekvienas atvejas kitoks ir situacija kita. Man karta anyta patare: jei oziuosis, ar uzeis zliumbemoji(taip ji sako) niekada nemusk, bet palik kitam kambary, veikia kaip vaistai. O ji keturis vaikus ir du anukus uzaugino. Ir nepulkit ant tos mamytes , kuri sudave. As netikiu, kad ji nieko neveikia tik vaika musa. Negi visos jau gelezine kantrybe turit , kaip rasot.

O as norejau paklausti, kaip palikimas kitam kambary veikia vaika? ar jis ateityje nebijos aplamai pasilikti vienas kambaryje?
Pas mus kadangi tik vienas kambarys ir yra , tai i vonia juk vaikucio neuzdarysi, tai pati iseidavau keliom sekundem. Bet paskui pamaniau, kad atsiras baime, kad mamyte iseis

kaip tik sia knygute siandien varciau knigyne
Papildyta:



girdeta, kad uzdaro mamos ir i vonia kol vaikas nusiramins, bet cia gal jau didesnius

aš pati kelis kartus esu užsidarius nuo vaiko į vonią kol išeis ožys nors nelabai teisingas veiksmas buvo
o išvestas į savo kambarį dar truputį parėkaudavo, patrepsėdavo, o paskui prisimindavo žaislus ir užsižaisdavo.

nezinau kaip kitiems vaikuciams, bet kai as isejau is kambario, dukryte pasijuto (kaip cia pasakyti) iskaudinta, atstumta ir taip graudziai uzsiverke, kad as , tad as nebeiseinu ir nepalieku. Esu isbandziusi daug varijantu ir pasilikdavau stebedavau kaip oziuojasi ( o ji stebedavo pro akies kampa ar as neziuriu) ir nusisukdavau nekreipdavau demesio ir isejau is kambario - bandziau atrinkti geresni varianta kaip elgtis. Dabar tai bandau kuom nors sudominti tuo momentu, kolkas mums taip geriausia.

Nukreipti demesi ir mums yra geriausias budas , nes jei palieku kitam kambaryje, mano mergyte atkeliauja pas mane ir tesia isterijas.

JUMS gėda. Čia jau jūsų problema, o ne vaiko.



* Man irgi buvo toks momentas anksčiau. Nes nuo gimimo buvo pakankamai rami mergytė, o paskui ir prasidėjo Mokėmės bendrauti iš naujo
** Aplinkinių žodžiai tikrai kartais veikia. Kartą laukėm pas gydytoją, eilė ilgoka buvo, vaikui nuobodu, pamatė šviesos jungiklį ir pradėjo junginėt Atėjo dėdė ir pasakė, kad negalima. O kiek kartų buvo, kad krenta ant žemės, prieina kokia babulė, užkalbina, vaikui praeina ožiai, klauso, ką ta babulė šneka. Bet būna, kad išsigąsta svetimo, tokių dalykų stengiuosi vengti Na, vaikas atsistoja ir ateina pas mamą ramus. Ir kam tas diržas čia?
O ir dabar labai veiksminga, kai pasakau, kad ko negalima, nes teta/dėdė bars, o ne mama (bet čia ne namie, o parduotuvėj, pas gydytoją ar kt. viešoj vietoj).



Ne, nu man įdomu, kaip ji gali suprast, kad negalima, tuo labiau, kad jeigu jai net neskauda? Išvis koks tikslas tada tokio "mušimo"?
ir ar manot, kad labai jau gerai, kad vaikas visada klauso, neverkia ir neisterikuoja? Ar jūs pati visada jaučiate ir išreiškiate TIK GERAS emocijas? Nemanau.
Ir toks pasakymas "oi, baik mano mažuti" tėra sugėdintų prieš aplinkinius tėvų bandymas nuraminti vaiką. Kuo labiau vaikas "draskosi", tuo labiau tėvams gėda, tuo daugiau jie į jį dėmesio kreipia (bent jau tuo momentu parduotuvėj).
Nesupratau jūsų pasakymo, mama jūs ar senelė? Auklėti vaiką tėvų reikalas, o ne senelių ar tetų.
"Kas iš to" - pasakymas rodo jūsų nusivylimą ir nepasitikėjimą tuo, ką darot. Ir tai nereiškia, kad aiškinimas nėra veiksmingas, gal jūs nepakankamai turit kantrybės, gal ne taip aiškinat, gal ne tą laiko momentą ištaikot (kalbėt vaikui isterijos metu tas pats kaip sienai).
O kas kiek laiko vaiką mušat? Smalsumo dėlei klausiu, kad neįsivaizduočiau, jog kasdien.



Juokingi man tokie pasakymai. Kaip ir gavus gerą darbo vietą- "tai jau per pažintis prasisukai?" Pavydas, nepasitikėjimas savim, savo sugebėjimais ir aišku savo elgesio pateisinimas- va, aš tokio gero ir ramaus vaiko nepagimdžiau, todėl mušu, nes kitaip neįmanoma.


Mes taip ir darom. Nors mūsiškė nesikeikia. Gal yra porą kartų pasakius ****, ***** Tiesą sakant, ne pyktis ima, o sunku sulaikyt juoką, kad tokia mažikė taip šneka.



Nesuprantu, kokį ryšį turi vaiko auklėjimas su rašymo stilium?
Nemokėjimas rašyt man siejasi su nemokšiškumu, o ne su sugebėjimu auklėti.


Jau esu minėjus, kad vietoj išvedimo į kitą kambarį galima pasodint ant kėdutės ir pasakyt, kad pasėdėtų, kol nusiramins. Nereiks nei vaiko išvesti, nei pačiai išeiti.

o kam uzdaryt? palieki ir duris palieki. vaikas apsiramina ir ateina. Pas mus jau veikia taip, kad uztenka pasakyti, eik oziuku isivaryt, tada pati nueina i kita kambari ir grizta jau be oziu.

A, man dar labai įdomu, kodėl visos mamos bando sušvelninti išsireiškimus iš mušti, tvoti, smurtauti į pliaukštelėti, suduoti? Manot, kad jeigu ne taip baisiai skambės, tai ir realiai blogai neatrodys? Ar čia pagal smūgių stiprumą skirtingus žodžius taikot?

As is savo ir aplinkiniu patirties galiu pasakyti taip-kuo tevai kantresni ir kuo daugiau aukleja kalbejimu ir tt, tuo ir vaikai 'geresni'. O ne atvirksciai-vaikai geri, todel tevai kantrus
Mamytems, kurios suduoda savo vaikams linkeciau padaryti eksperimenta ir apsisarvuoti kantrybe bent keleta dienu, ir kalbeti kalbeti, pacioms nesinervinti, jei vaikas neklauso ir paziureti, ar su vaiku eina labiau susitarti nei pliaukstelejus.....Na jus bent pabandykit.
Vakar kaimyne dukrai pliaukstelejo, kad si namo nenorejo eiti is kiemo. Dukrai, kuri net 2 m neturi, kuri dziaugiasi vaikyste , smeliu ir kiemo draugais.....Cia normalu?

Brangioji isiskaityk i mano posta. Ten nera parasyta, kad buvo mustas, kai mete skamlbinius. Ten buvo klausta ka daryt tokioje situacijoje. O del skalbiniu dziovynimo kartu su mociute ir vaiko velimo salin net kalbos nebuvo. Buvo is ryto mociute padziovus skambinius, o as vakare dazioviau. As bandziau nukreipti jo demesi, aiskinau. Bandziau nesti ji i virtuve, o jis mane talze kandziojosi. O kad as ji musiau Jam demesio skirta daug daugiau negu kam kitam. Nes mano vaikas buvo lauktas net 7 metus. Net i mano sunku dabartini nestuma nekreipiu demesi, nes visa demesi skiriu Eimantui ( gal ir blogai darau )

anoli, suprask, kad tai toks vaiko raidos etapas: pykcio rodymas nereiskia, kad tu nesugebi aukleti vaiko. tau svarbiausia islaikyti ramybe ir uzuojauta mazyliui - savo nevaldomo pykcio Eimantas bijo ne maziau negu tu.
ir pasirupink savimi, butinai