Vaiko ožiukai

na maniske atvirksiciai nei jusu neissukuojamu veltiniu neturi O kirpt nesiruosiu, jai tiesiog netinka grifka ir tiek. O jus ka ir nagus kerpate mieganciai




o kodel as turiu vaikui kirpti plaukus del 1-2 oziuko i menesi? jai NETINKA grifka, todel jokiu kirpimu kaip iseities negali buti

superinis ir kol kas veiksmingiausias būdas
tik man jį tiek daug ir kasdien prireikia naudoti, kad vakarui atėjus jaučiuosi visiškai išsikrovusi ne nuo veiklos, o nuo pastovaus kalbėjimo ir dėmesio nukreipinėjimo... labiausiai tenka kovoti su apsirengimais-nusirengimais: ryte pižamos nenusirengsiu, vakare neapsirengsiu, šukuoti neleisiu, naujo rūbo pradžioj nepripažįsta, batų nesimauna, apie pasimatavimą išvis nešneku ir t.t. ir pan... ir tai prasidėjo net ne dabar (maniškei 1,6), bet nuo ankstyvos kūdikystės su rengimusi problema
plius visokie individualūs nenorai ir keistenybės

svarbus dalykas tai, kad yra vaikų, kuriems gali netikti net ir psichologų pripažinti bei daugelio patikrinti ir pasitvirtinę auklėjimo būdai
tarkim Ferberio metodas arba tas palikimas vaiko vieno besiožiuojančio, kad nusiramintų, gali netikti hiperaktyviems, nervingiems, jautresniems vaikams, nes galima sulaukti priešingo varianto - užsiverkimo iki traukulių ar alpimų (vėlgi, sunku suprasti to nepatyrus, bet patyrus daugiau nesinori)

todėl ir aš pritarčiau, kad šitoj temoj per daug moralizavimų ir per mažai tikro noro patarti, nes kiekvienai mamai atrodo, kad ir jos vaikas pasiožiuoja "kaip ir visi kiti", tačiau vaikai yra skirtingi, ir tie "ožiai" skirtingi, o svarbiausia skirtingo dydžio...

Ir as turiu problema su sunaus auklejimu, visiskai nenori klausyti ka sakau, megstamiausias zodis - nenoriu!

viskas teisinga, isskyrus viena "bet" - vaikas nera mazas suauges ir nemasto taip, kaip mastai tu... tavo veiksmai, zodziai bendraujant su vaiku, vaikui gali tureti kita reiksme, negu tu manai, ir atvirksciai - vaiko elgesiui gali priskirti tokius motyvus, kuriu jis neturi...


jei tai ne problema, tai neproblema ir tiek.

o stai del tikimo... manau, kad JAI dabar vienodai rodo, kokia bus sukuosena, svarbiausia, kad butu patogu. cia ne vaikui kirpciukai netinka, cia MAMAI taip atrodo...

daug kartu kartojam - vaikai nera musu nuosavybe, jie atskiri zmones, bet kartais, kad ir paciose keisciausiose detalese buna sunku tai pripazinti. tarkim, man irgi kartais reikia perlipti per save, kad ryzciausi i gatve issivesti savo dvimetinuka tokiais rubeliais, kuriuos jis pats issirinko ir apsirenge... smulkmena, bet pamokoma - kai pradedi stebeti savo ir vaiko santykius, savo reakcijas i vaiko elgesi ir pasirinkimus, labai greitai supranti, kad dar daug erdves augti - ne tik vaikui, bet ir man paciai.


ferberio metodas ir vaiko palikinejimas, jo jausmu ir noru ignoravimas, mano akimis, yra toks pat smurtas pries vaika, kaip ir lupimas rykstele. psichologinis smurtas ne maziau zaloja uz fizini...

Tai vadinasi vaikas gali elgtis kaip tinkamas bet kokioje situacijoje, nes yra tikimybė, kad jis gali situaciją suprasti ne taip? Čia jau yra pažinimo reikalas. Na jau gal bent kažkiek pažįstat savo vaikus ar visai ne? Kiekviena elgiames ir ieškom tų būdų individualiai. Ir kiekvieną kartą, manau, pirnmiausia bandai kalbinti gražiai, tik kada jau situacija yra netinkama tenka imtis drąstiškesnių priemonių. Tam ir esi suaugęs, kad koreguotum vaiko elgesį. Aš manau, kad iš bendraujančių čia nėra labai daug mamų, kurios ramia sąžine gali suduoti savo vaikui ar ji bausti, tuomet kai jis verkia. Mes mylim savo vaikus, bet tai nereiškia, kad jie gali elgtis kaip tinkami.

jeigu isterija vienkartinė, aišku nebūtina pult kirptis. bet jeigu šukavimas virsta į kasdieninį vaiko rėkinimo, kankinimo, paskui dar ir baudimo ritualą, tai gal reiktų paieškot patogesnės šukuosenos

vadinasi, turetume buti atidus vaikams ir sau, suprasti savo jausmus ir motyvus ir nepripaisyti vaikui tokiu minciu ir ketinimu, kokiu jis greiciausiai neturi. jei vaikas verkia, ji turetumem uzjausti ir paguosti, o ne bausti... net jei ir neketiname pirkti to surelio ar isleisti i darzeli suveltais plaukuciais, galime vaikui pripazinti teise tureti ir reiksti jausmus - ir savo pavyzdziu mokyti juos reiksti priimtinais budais.

nu atsiprasau matau manes visai nesupranti.visu pirma as oziuku neturiu ir ant zemes nekrentu.jei taip daryciau tai nieko pries buciau kad mano vyras ar tevai su gera rykste suduotu.ir cia snekam ne apie zmonu ir vyru santykius, o apie vaiko oziukus.ar as ne ten pataikiau?

moterys ir vyrai savo ožiukus kitaip rodo

Su neiššukuojamais gal hiperbolizavau, iškirpti dar neteko Man nėra reikalo užsispirt ir padaryt būtent tokią šukuoseną, kokios aš noriu, nors vaikas ir verkia. Nagus kirpti leidžia, nors yra buvęs momentas, kai kirpdavau miegančiai. Vis dažniau pavyksta susitarti dėl įvairių dalykų.


Būna visko- nesirengsiu, nenusirengsiu, nesišukuosiu, nesiprausiu ir t.t. Norai-nenorai ateina ir praeina. Įsivaizduokit, gi nebus taip, kad iki paauglystės nesileis šukuotis ar rengtis Vaikas, kaip ir mes visi, yra asmenybė, jis turi teisę turėti "individualių nenorų ir keistenybių", mes visi jų turim Beje, dėl rengimosi, galit pasiūlyti pačiai rengtis, šukuotis ar praustis- jai bus įdomu.
Aš irgi kartais jaučiuosi pavargus nuo lakstymo paskui, bet kalbėti tai man patinka Eidamos iš darželio aptariam kiekvieną pakely pamatytą smulkmeną. Man nesunku pakartot viską po n kartų, kad geriau įsimintų, mokytųsi naujų žodžių, pritaikytų reikiamas galūnes. Juk po to kilus konfliktui daug lengviau susikalbėt, vaikas lengviau išreiškia savo jausmus, lengviau ir greičiau nuramint.



Ne pačiuose ožiuose esmė. O jų sprendime ir žmonių susikalbėjime (juk principas toks pat). O vyras tai tik pavyzdys. Visi žmonės kartais išgyvena tarpusavio konfliktų, visi padaro tai, kas nepatinka kitam. Bet visi nori, kad su juo būtų elgiamasi civilizuotai, būtų kalbamasi, ieškoma kompromisų. Ir jeigu manot, kad vyras negali smurtauti prieš žmoną, tai mama negali smurtauti prieš vaiką vien dėl to, kad jis mažesnis, silpnesnis ir dar nemoka kaip suaugęs išspręsti konflikto ar sutramdyti neigiamų jausmų. Juk tėvelių pareiga rodyt pavyzdį ir mokyt. O kokių konfliktų sprendimo būdų jūs mokot?

Aišku, pamirškit viską, ką jums rašiau, jeigu muštynės tarp šeimos narių jums yra kasdienybė. Psichoterapija- ne mano kompetencija.

as to nesakiau.o aplamai ar galima cia savo nuomone isreikst ar ne?