Vaiko ožiukai

hm kritiškai pažvelgiate praktiškai į visus mamų pasisakymus apie jų auklėjimą, tai iš tikrųjų smalsu pasidarė, kokiems auklėjimo metodams Jūs pritariate, nes auginant tris vaikinukus tikrai sunkiai įsivaizduojama, kad jie visi būtų ramūs kaip angeliukai, net neabejoju, kad ir pas jus pasitaiko įvairiausių kapriziukų, tad kaip reaguojate (ar išvis nereaguojate)?

mielosios ir mielieji, turiu labai svarbu klausima, turiu mazai laiko... ar galetumet parasyti, ar turit pazistamu, draugiu, kurios netekejusios krikstijo mergaite ir veliau istekejo? prasau, lauksiu atsakymu

mielosios ir mielieji, turiu labai svarbu klausima, turiu mazai laiko... ar galetumet parasyti, ar turit pazistamu, draugiu, kurios netekejusios krikstijo mergaite ir veliau istekejo? prasau, lauksiu atsakymu

Mano aukselis jei kazko negauna ko tikrai labai nori, pradeda oziukus rodyti, bet zinot jei tie oziukai yra tokie, kad tik mamytes demesi atistraukti ir gauti ko nori, tai as nekreipiu demesio. Tai veiksminga

zinoma, kad visko buna. jie ne angeliukai - normalu normaliausi judrus smalsus sveiki berniukai. keliuose postuose sioje temoje jau esu gana issamiai aprasiusi, kaip reaguoju i garsiai reiskiamas vaiku emocijas, kaprizus.

negaliu kalbeti apie "metoda", nes mano akimis, auginant vaikus svarbiausia poziuris, vidine nuostata, o ne metodas. suniukus galima dresuoti naudojantis metodais, o vaikai - ne suniukai. kurdama santykius su vaikais, kalbedama ir kalbedamasi, klausdama ir klausydamasi, savo veiksmus, zodzius bet kurioje situacijoje matuoju pagal kelis pagrindinius principus ir tikslus.

mano svarbiausias principas - vaikas turi jaustis mylimas bet kokiomis aplinkybemis. vaikus myliu tiesiog todel, kad jie yra, o ne uz tai, kad jie ka nors daro, ar nedaro. kitas principas - pagarba, suvokimas, kad vaikas nera mano nuosavybe ar mano dalis, o atskiras zmogus, su savo jausmais, norais ir poreikiais. trecia, suprantu, kad vaikai nera sumazintos suaugusiuju kopijos, kad auga ir vystosi tam tikrais etapais, kad skirtingo amziaus vaiku pasaulio ir kitu zmoniu matymas skiriasi, ir i tai atsizvelgiu su jais bendraudama.

mano svarbiausias tikslas - padeti vaikams tapti zmonemis, bet kokiomis aplinkybemis jauciantiems savo zmogiskaja verte, sugebantiems savarankiskai mastyti ir laikytis morales principu, jautriais ir atvirais kitiems zmonems, dristanciais uzmegsti ir islaikyti artimus santykius.

visa tai, ka parasiau, jokiu budu nereiskia, kad esu mis tobulybe. bunu ir pavargusi, ir nuliudusi, kartais ir laiko nerandu, kiek jie noretu - ir vis del to, dazniausiai (jokiu budu nesakau, kad visada!), mintyse islaikydama pagrindines gaires, randu buda, kaip padeti vaikui (ir sau) oriai iseiti is keblios situacijos.

http://vaikopasaulis...-vaikus-84.html

Įdomus pasiūlymas mamytėms ir tėveliams, kurie kartais pasimeta...

O ar normalu, kai vaikas save pagiria už tai, už ką žino, kad pagirs mama? Pvz. padarė ant puoduko ar sudėjo pirkinius į reikiamas vietas? Žinoma, jeigu ji to nepadaro, nebaru, bet padarius pagiriu visada.


Eina per visus forumus ir temas ir klausinėja. Žinai ką, visos, kiek pažįstu, kurios krikštijo, tai paskui neištekėjo Patenkinta?



O ką darai, kai atrodo, kad tuoj "sprogsi"? Ar nebūna taip?


Dar viena situacija. Kaip elgiatės, jeigu reikia kur nors eiti ar iš kažkur grįžti ir vaikas pusvalandžio kelią eina 2 valandas? T.y. apžiūri kiekvieną š, 2 žingsniai į priekį, 10 atgal... Nepadeda jokie paraginimai ar pasakymai, kad ten, kur nueisim laukia kažkas, kas jai patiks. Pagalvočiau, kad gal pavargsta eiti (dažniausiai prašo panešt būtent tada, kai nesutinku eiti ten, kur nori ji), bet būna, kas kuo puikiausiai nueinam be jokių trukdžių. Aišku, kartais nieko blogo taip pasivaikščiojant eit, bet būna, kad skubam. Taigi, ką darot, jeigu jums taip būna?

buna.
tiesiai sviesiai sakau vaikams, kaip jauciuosi ir kodel. pasakau, kad man reikia laiko pailseti, nusiraminti - vyresnieji kuo puikiausiai supranta ir elgiasi atitinkamai. su maziuku, zinoma, sunkiau - bet paprastai baigiasi tuo, kad arba sedim abu ramiai apsikabine (jis mane moka paguosti!), arba jis eina zaisti pats.



tipine situacija

viskas priklauso nuo to, kaip greitai ir kaip butinai turime atsirasti nustatytoj vietoj
jei laiko yra - leidziu tyrineti aplinka surasdama koki nors idomu objekta judejimo kryptyje. mano berniukams labai gerai veikia masinu ziurejimas - ivardijam kiekvieno salikeleje stovincio automobilio marke, dydi, spalva.

jei laiko nera - sodinu i vezimeli arba ant peciu arba i nesiokle ir sparciu zingsniu zygiuojam ten, kur reikia. aisku, buna, kad gincijasi, bet man padeda kelios strategijos, pvz., i vezimeli pasodinti dar pries iseinant is laiptines arba duoti ka nors idomaus ar skanaus i rankas. vaziuojant ziurineti idomius dalykus - medzius, paukscius, masinas, sunis, kates ir tt.

Mes anksčiau irgi su vežimėliu važiuodavom, darželis už pusvalandžio kelio pėsčiomis, bet paskutiniu metu jau savom kojom ėjom, tuo labiau, kad ir nebenorėjo to vežimo. Turbūt reiks dar panaudot kurį laiką

stai straipsnis apie tai, kaip tinkamai atkreipti demesi i vaiko pasiekimus sia tema inirtinga diskusija vire "Auklejimo" forume, ten daug pridiskutuota uz ir pries. manau ypac demesio verti liutes postai.

O kaip su tais pagyrimais paskatinimo vardan? Ir kada girti gerai, o kada blogai? Aš visada tai darau nuoširdžiai, įvardiju, ką ji padarė (na, kaip neapsidžiaugsi, kai vaikas padaro tai, ko iš jo visai nesitiki- būtent imdamas pavyzdį, o ne genamas reikalavimų ar prašymų )tik nežinau, kiek yra per dažnai. Stengiuos naudotis patarimais iš straipsnio, kaip tinkamai reaguot


* * *
Prisiminiau dar kai ką iš vakar dienos. Ėjau pasiimt dukrytės iš darželio ir štai koks vaizdelis: eina verkšlenanti ~3m mergytė ir šalia mama su vyresniu broliu. Nežinau, dėl ko ji verkė, bet toks mamų bendravimas su vaikais mane šiurpina: "nerėk šlykštyne tu išsižiojus"
Kaip siūlytumėt reaguot? Ar toks mamos "auklėjimas" yra tik jos reikalas ir kištis svetimui nevalia? (Klausiu visų mamų.)

aš nesikiščiau
bet jei jau labai norisi - galima mandagiai pastebėti, kad nieko nuostabaus, jog rėksnė mama augina sau pamainą
juk realiai dukra jau perėmė mamos strategiją - garsu/rėkimu pasiekti savo. Užaugs mažoji ir bus su mama lygiavertės rėkime.