Vaiko ožiukai

Perskaičiau temą ir, atmetusi tuščias kalbas (ką padarysi,- gi labai svarbu apsispręsti, kaip auklėti savo vaiką, o kitų požiūris gali pasirodyti nepriimtinas..), radau įdomių dalykų Ačiū.

Mano nuomone, svarbu skaityti (kalbėtis) auklėjimo tema kuo daugiau. Tačiau dar svarbiau įsiklausyti į savo vaiką Esu įsitikinusi, kad visi vaikučiai skirtingi. Vieni anksti pripranta prie puoduko, kiti anksti išmoksta kalbėti, vieni paklusnūs, kiti išdykėliai ar hiperaktyvūs..
Kartais (ypač po sunkios darbo dienos ar ginčo su vyru) sunku įsiklausyti į savo motinišką nuojautą ir teisingai nuspręsti, kaip pasielgti su besiožiuojančiu vaikučiu, štai čia man ir padeda teorija Tiesiog prisimenu tai, kas skaitant man užkliuvo, buvo veiksmingai panaudota ir kas tiktų esamoje situacijoje.
Pvz. Paklausti, kas taip nuliūdino? Paaiškinti, kad noriu, jog man gražiai pasakytų, o ne šauktų? .. dažniausiai neveiksminga, jei "ožiuko" priežastis - vaikučio nuovargis arba reakcija į mano blogą nuotaiką. Tokiu atveju geriausias metodas - nukreipti dėmesį (mums visuomet suveikia knygų skaitymas).

Man tikrai labai liūdna, kai matau, kaip kai kurie tėvai šneka ar muša savo vaikus. Per Velykas dukrytė pamatė, kaip viena mama šventoriuje pakratė savo sūnelį (nes jis nenustojo spardęs akmenėlių), tai ji taip apsiverkė, kad teko ilgokai raminti
Kai kuriems vaikams gal tinka beržinė košė, o kitiems galbūt tai bus trauma visam gyvenimui.. Čia labai nuo daug ko priklauso. Nuo vaiko temperamento, charakterio. Nuo priežasties, kodėl gavo lupti. Nuo to, ar tai buvo bausmė, ar tėvo/mamos nesusilaikymas ir nebežinojimas, ko daugiau imtis..

Ta mergaitė nerėkė, ji tyliai verkšleno ir nieko nesakė. Panašu, kad mamai buvo tiesiog gėda prieš aplinkinius, kad dukra elgiasi "nederamai", t.y. verkia.

nemanau kad dabar reiketu spelioti kaip ten buvo, juk nezinom mes tos priesistores kodel ji verksleno, kodel mama supykus ir t.t...beabejones yra tai, kad negrazus tokie zodziai ir taip nederetu kalbeti nei su savo vaiku nei su jokiu kitu zmogumi.

Nežinau priešistorės, bet nemanau, kad yra priežasčių taip kalbėt.
Tiesiog pagalvoju, kad mes pernelyg dažnai matom tokius vaizdelius (ne tik žodinį, bet ir fizinį smurtą), bet nieko nedarom, tiesiog nesikišam ir praeinam. O paskui nutinka kažkas blogo, kaimynai/artimieji tik išpučia akis "o mes nieko ir nežinojom ". Nekalbu konkrečiai apie šį atvejį, tiesiog apskritai.

Sutinku, kad abejingumas nėra geriausias būdas reaguoti į smurtą prieš vaikus. Bėda ta, kad neaišku, kokia reakcija būtų efektyvi.. Pavyzdys nelabai į temą, bet tiesiog pavyzdys: vaikščiojom stadione, o ten tokia mergaitė laipiojo aukščiausiom kopetėlėm (nežinau, kaip jos vadinasi, bet kiekviena mokykla tokias turėjo, kur užlipus net galva susisukdavo, nors tikrosios paskirties tikrai nežinau..), jos šlepkytės buvo suplyšusios, tai lipant vis užkliūdavo.. Viena močiutė bandė "paprotinti", kad pavojinga, kad neliptų. Aišku, rezultatas buvo priešingas. Aš taip ir nesugalvojau, ką geresnio padaryt, kaip tik pasiūlyti tai mergaitei pažaisti ant žolės su kamuoliuku Bet jai, matyt, labai norėjosi parodyt, kad ji kažką sugeba geriau už kitus (mūsų pyplius), tai nieko neklausė. Ir susimąsčiau, o kas jei ji nukristų? Ir kas būtų kaltas?
Taip ir su reakcija į kitų tėvų auklėjimą, turbūt nė vienas tėvas nepadėkotų už patarimą "iš gatvės".. Kažkada bandė vyras parduotuvėj pastebėti, kad negalima taip vaiko tampyt, bet vyrai vos patys iki muštynių nepriėjo
Vaikas - tėvų nuosavybė (?)

Vaikas lygus suaugusiam, laisves prasme

sveikos mamytes,

Vat aš irgi pagalvoju, kad yra ir kita pusė. Jei įsikiši, tai dar labiau sunervinsi mamą, o ši greičiausiai išsilies ant savo vaikų. Tokia kaip ir "meškos paslauga" gaunasi
Vaikas jokiu būdu ne tėvų nuosavybė Jis toks pats žmogus, auganti asmenybė su savo norais, su atskirais jausmais. Nemokėjimas jų išreikšt ar suaugusiųjų akimis atrodantis "nenormalus" dar nereiškia, kad tėvai jį gali valdyti kaip nori. Argi mes savo nukaršusius tėvus senatvėj laikysim savo nuosavybe, kai jie bus tokie seni, kai reiks juos maitinti, prausti ir užpakalius valyti?

labai geras palygimimas su nukarsusiais tevais o jei neklauso ka sakai tai dar su rykste uzdrosti reikia kad zinotu savo vieta

Paskaitykit "Mazylio tramdymas" uzsienio autorius...nereali knyga su n geru patarimu kaip elgtis vaikui oziuojantis ir apskritai kaip sutarti su sunkiais vaikais

O kuri nors esate kreipusis į psichologą? Diržus ir įvairius būdus apkalbėjom, o kaip specialistų įsikišimas sprendžiant problemas? Ar čia tik "psichavotiems" jų reikia?

Autorius - Green, jei neklystu.
Skaičiau, bet man labiausiai įstrigo patarimai susišaldyt maistą ir nesinervint dėl čiulptuko ar puoduko O šiaip patarimai daugelyje knygų panašūs, tik vaikai nepanašūs, tai tenka atsirinkti, kas tinka

Mylimuke, gal žinai, ar būna darželiuose psichologų? Girdėjau, kad prieš kelis metus kiekvienoje mokykloje toks etatas turėjo būt, bet apie ikimokyklinukus nieko nežinau..