




Norejau pasidalinti patirtimi su tomis, kurios patyre velyvaji persileidima. Jau man kartais atrodo, kad tokiu likimo draugiu visai nera, nes visos temeles tik apie ankstyvuosius vaikelio pabegimus.
Man tai atsitiko pries pat Velykas, o suneliui (jau zinojau lyti) ta diena sukako 20 savaiteliu.

Taip, baisu ir skausminga be galo. Nors mediciniskai tai traktuojama, kaip velyvasis persileidimas, bet man tai buvo pati tikriausia vaikelio mirtis

Pas gydytojus reguliariai lankaiusi, laikiausi visu nurodymu. O ir pati laikau save pakankamai patyrusia mama - vyresniajam suneliui tuoj sukaks 7 metai. Siaip jokiu sveikatos sutrikimu nebuvo, isskyrus pykinima nestumo pradzioj.
Pora dienu pries ta nelemtaji ivyki buvau Santariskese Zmogaus Genetikos Centre, atliko echoskopija, kraujo tyrimus - jokiu genetiniu sutrikimu. Vaikelis sveikaiusias ir netgi idealiai atitinka savo amziu.
Kiek dziaugsmo buvo mano seimynai, ypac suneliui, kai pasakiau, jog turesim broli. Vyras irgi didziavosi savo sunais-azuolais. Pasiskelbem visam pasauliui, kad turesim dar viena sunu, o ir pilvelis mano buvo didelis (pati as esu smulkute). Pasisiuvau sukneliu nesciosioms, prisipirkau ivairiausiu palaidiniu, nestumo dirza ir se tau kad nori ...

O buvo viskas taip:
Isedau pas vyra i masina ir nubego vandenys. Vyras mane po 5 min pristate i ligonine. Priimamajame prasidejo saremiai. Po pusvalandzio jau buvau gimdykloje, o dar po valandos buvau nebenescia... PABAIGA
Dabar nuo to laiko praejo beveik 4 sav, o as vis dar negaliu su tuo susitaikyt. Zinau, mes jauni, turesim dar vaiku, laikas viska uzgydo, gamta pati atsirenka ir t.t. Labai daug tokiu zodziu prisiklausiau pastaruoju metu. Taciau tai neguodzia. Kasdien saves klausiu KODEL, kodel taip atsitiko, kodel man, kodel dabar, kodel ne tada, kai tas nestumas buvo kokiu 2-3 sav, gal apskritai nebuciau apie savo nestuma net zinojusi...
Suneli, kodel pabegai???
