Neisivaizduoju Rita kaip tu tai ištvėriai, net man širdį spaudė kai skaičiau, užjaučiu begalo, kaip matau tu labai stipri moteris. Juk ne veltui sako, kas nepalaužia, tas sustiprina.
QUOTE(amcia @ 2009 06 09, 22:51)
Rita, o kokio amziaus pasireiske ta 'nemeile' tau? Pas mus kazkas panasaus, tik ne taip stipriai isreiksta...prasidejo kazkur pries antra gimtadieni. vaiko meile kas kelis men pereina tai teciui
jam tada buvo tik sukakę trys metai, kai atsitiko mano aprašyta istorija. Bet tie "meilės-nemeilės" periodai jam taip pat būdingi, kaip kad ir jūs sakot, kad tai tėčiui, tai man. Pas mus tas pats. Va, dabar, kažkodėl man patikėta labai daug pareigų - turiu gulėti vakarais kartu, prausti turiu tik aš, leisti, kad žaistų su broliuko varteliais - galiu tik aš
Labai smagu, kai užplaukia šitas periodas, tada jaučiuosi labai svarbi vaiko gyvenime. Bet kai būna "meilė" tėčiui, tada man darbo mažiau tenka, nes jis neleidžia daug ko daryti, galiu pailsėti Juokauju čia aišku. Bet va mūsų vaikai šituo bruožu panašūs. Įdomu kaip kiti? Ar yra pas juos nepastovus prisirišimas prie vieno iš tėvų?QUOTE(cezi @ 2009 06 09, 23:09)
Neisivaizduoju Rita kaip tu tai ištvėriai, net man širdį spaudė kai skaičiau, užjaučiu begalo, kaip matau tu labai stipri moteris. Juk ne veltui sako, kas nepalaužia, tas sustiprina.
oj ne, jau ko ko, o manęs tai tikrai gailėt nereikia. Aš visada save labai drausminu ir neleidžiu sau verkšlenti dėl vaiko, nes esu tam tikrą laiką daug bendravusi su vėžiu sergančių vaikų tėveliais, be to, savo bendravimo rate turiu pažystamų su itin stiprios negalės vaikais, tai man tikrai nejauku būna bėdavotis dėl savo menkniekių. Aš va tik šituo pavyzdžiu norėjau, kad Ice nesikrimstų labai stipriai - norėjau papasakoti, kad ir iš beviltiškiausios padėties yra išeinama. Kartais tik reikia nemažai pastangų. Bet esam juk stiprios!
QUOTE(*Rita* @ 2009 06 09, 22:34)
ne, pas mus nuolatinis prisirisimas prie manes
- gali zaist su teciu, mociute, ale kai nori miegucio - reikia tik mamos 
QUOTE(*Rita* @ 2009 06 09, 22:34)
Įdomu kaip kiti? Ar yra pas juos nepastovus prisirišimas prie vieno iš tėvų?
Kartais tik reikia nemažai pastangų. Bet esam juk stiprios!
Kartais tik reikia nemažai pastangų. Bet esam juk stiprios!
Nu Rita skaitau pastoviai jusu postus ir taip sugraudina iki pat sirdies gelmiu. Neisivaizduoju is kur pas jus tiek stiprybes. Pries jus jauciuosi kaip nuolat verkslenantis vista.
vos tik vaikui isterijos man ir asaros byra. Kazkaip dar nepersilauziu tuo klausimu.O va del tos nemeiles ir prisirisimo su manim tai nieko viskas normaliai kartais nakti kai uzeina verkimai tai stumti gali bet labai retai. O va su teciu tai visko buna, dazniausiai kai grizta pietum namo pyksta ir stumia pro duris. Kazkaip stengiames nenusileisti nes isvis uzliptu ant galvos su savo reikalavimais. Uztat per tai atsirado motyvacija atia padaryti. Anksciau kiek bemokintum nieko, o tik tetis grizta jis su rekimais ir ji pro duris stumia, o as jam sakau reikia teciui atia padaryti, tai ka jus galvojat ir atia moka tada kai reikia ir pora kartu net pasake atia. Dabar jau dazniausiai visur padaro.
Man neteko su tokia nemeile susidurti, greičiau atvirkščiai, pas jį perdėta meilė buvo (dabar jau apmažėjo), psichologai sako kad ir tai nelebai gerai, jis kol nemokėjo kalbėt tai šimtus kartų atbėgdavo myluotis, o kai tik išmoko kalbėt, tai n kartų per valandą sakydavo "mama aš tave myliu", tėčiui to nesakydavo, na bent jau taip nenormaliai daug, bet labai visus mylėjo, net ir visiškai nepažystamus žmones, o jei dar kas gražiai pakalbindavo, tai...
Na pas mus yra prisirišimas prie manęs. Daug kartų gali sakyti, "mama, aš myliu tave". O tėčiui gali ramiai pasakyti "nemyliu". Tai mane skaudina, nes žinau, kad tėtis dėl jo padarytų, bet ką. Tarpais tas prisirišimas būna pernelyg didelis, kad žingsnio negaliu be jo eiti. Užmigti be manęs vis dar negali.
Šiandien išleidau vyruką į mokyklos stovyklą. Mat ją organizuoja jo būsima mokytoja, tai nori geriau su juos susipažinti. Dar sesė kartu eina į tą stovyklą. Na pasižiūrėsim kaip bus. Aišku jisai tai nenorėjo. Aš ir daug dvejojau, nes yra daug vaikų ne iš jo klasės, kurie pasak sesės jį užkabinėja ir "dunduku" vadina. Tai va palikau, o širdyje taip neramu.
Su mokytoja pakalbėjom, palikau savo mobilų, jeigu ką.
Šiandien išleidau vyruką į mokyklos stovyklą. Mat ją organizuoja jo būsima mokytoja, tai nori geriau su juos susipažinti. Dar sesė kartu eina į tą stovyklą. Na pasižiūrėsim kaip bus. Aišku jisai tai nenorėjo. Aš ir daug dvejojau, nes yra daug vaikų ne iš jo klasės, kurie pasak sesės jį užkabinėja ir "dunduku" vadina. Tai va palikau, o širdyje taip neramu.
Su mokytoja pakalbėjom, palikau savo mobilų, jeigu ką.
QUOTE(*Rita* @ 2009 06 09, 22:34)
... Įdomu kaip kiti? Ar yra pas juos nepastovus prisirišimas prie vieno iš tėvų?
...
...
Pas mane tai jauciu simbiotines meiles atvejis.
Daznai atrodo, kad vaikas mane suvokia saves dalimi. Visur mane kartu vedasi dalyvauti. Pvz multikus ziuret. Psichologe sako, kad jam dabar toks amzius kai mama - geriausias draugas. Tai gal normalu tai... kai tetis miegot guldydavo anksciau tai verkdavo kai tekdavo su manim skirtis(po to greit nusiramindavo). Dabar tevelis uzsienyje tai is vis pas mus idilija - neissiskiriam niekad. Nieko gero zodziu.Jokiu seneliu ir t.t. nepripazista kai miegot reik eit, kai valgyt reikia (maitinti ji) ir pan..
Sita meile visada pastovi buvo. Bent iki siol. ttt. Nors paskaicius jusu postus sunerimau.
QUOTE(maliukas @ 2009 06 10, 09:14)
Na pas mus yra prisirišimas prie manęs. Daug kartų gali sakyti, "mama, aš myliu tave". O tėčiui gali ramiai pasakyti "nemyliu". Tai mane skaudina, nes žinau, kad tėtis dėl jo padarytų, bet ką. Tarpais tas prisirišimas būna pernelyg didelis, kad žingsnio negaliu be jo eiti. Užmigti be manęs vis dar negali.
Šiandien išleidau vyruką į mokyklos stovyklą. Mat ją organizuoja jo būsima mokytoja, tai nori geriau su juos susipažinti. Dar sesė kartu eina į tą stovyklą. Na pasižiūrėsim kaip bus. Aišku jisai tai nenorėjo. Aš ir daug dvejojau, nes yra daug vaikų ne iš jo klasės, kurie pasak sesės jį užkabinėja ir "dunduku" vadina. Tai va palikau, o širdyje taip neramu.
Su mokytoja pakalbėjom, palikau savo mobilų, jeigu ką.
Šiandien išleidau vyruką į mokyklos stovyklą. Mat ją organizuoja jo būsima mokytoja, tai nori geriau su juos susipažinti. Dar sesė kartu eina į tą stovyklą. Na pasižiūrėsim kaip bus. Aišku jisai tai nenorėjo. Aš ir daug dvejojau, nes yra daug vaikų ne iš jo klasės, kurie pasak sesės jį užkabinėja ir "dunduku" vadina. Tai va palikau, o širdyje taip neramu.
Su mokytoja pakalbėjom, palikau savo mobilų, jeigu ką.
O Jus i paparasta mokykla leisit?
Taip leisim į paprastą. Kol kas visi specialistai primygtinai rekomenduoja paprastą mokyklą. Na ir "mokslo" žiniomis jis tikrai nenusileidžia kitiems šešiamešiams. pažįsta visas raides, paskaito, sudėtis, atimtis 10 ribose. Eilėraštuką pasako. Be to mokykloje lankė paruošiamąją klasę, dabar pasikeis tik mokytoja, vaikai bus tie patys. Kaip seksis nežinau, tiesą sakant kraustausi kasdien dėl to iš proto. Raminu save, kad jis dabar susipažins su savo pirmąja mokytoja ir ji su juo. Be to turiu savo "informatorių" sesę, kuri tikrai viską iki smulkmenų atraportuos kaip jam ten seksis.
Maliukas, tai super. Jis pas jus 
Šiandien paskambino sūnaus mokytoja ir aš vos iš padų neiškritau, ką ji man pasakė.Ji paprašė, kad aš atšviesčiau vaiko neįgalumo pažymą,nueičiau į padagoginę-psichologinę tarnybą ir tada ji gautų rekomendacijas, kaip mokyti mano vaiką ir 1 apmokamą valandą darbui su juo.Apie tai aš jai kalbėjau visus 3 metus, ir apie tą apmokamą valandą kalbėjau,o ji turbūt nenorėjo lydinčio mokytojo ar dar kažko, visada sakė, kad su mano vaiku viskas tvarkoj. Netikėtai atsiminė (sūnus baigė 3 klases) ,kad jis neįgalus ir,kad jį reikia ugdyti kitaip.
QUOTE(Atėnė V @ 2009 06 10, 17:20)
Šiandien paskambino sūnaus mokytoja ir aš vos iš padų neiškritau, ką ji man pasakė.Ji paprašė, kad aš atšviesčiau vaiko neįgalumo pažymą,nueičiau į padagoginę-psichologinę tarnybą ir tada ji gautų rekomendacijas, kaip mokyti mano vaiką ir 1 apmokamą valandą darbui su juo.Apie tai aš jai kalbėjau visus 3 metus, ir apie tą apmokamą valandą kalbėjau,o ji turbūt nenorėjo lydinčio mokytojo ar dar kažko, visada sakė, kad su mano vaiku viskas tvarkoj. Netikėtai atsiminė (sūnus baigė 3 klases) ,kad jis neįgalus ir,kad jį reikia ugdyti kitaip.
Na mes iš karto tvarkomės tuos formalumus. Grįžo iš stovyklos šiaip suirzęs. Vis prie kompo vaikinas veržėsi, kai neleido pasirodė visame gražume.
Atėne, kaip jums tie mokslai sekasi? Kaip jis sutaria su klasiokais?
