Autistukai - 4

Nu gal ir negražu taip sakyt bet to jūsų pedantiškumo aš net pavydžiu, nugi jei nedaro vaikas bardako tai ir tvarkyt nereikia ,pas mane taip nebūna, greičiau atvirkščiai įeini į kambarį ir nežinai ar čia grindys ar lubos

labukas, as ir noreciau prie jusu prisijungti

as auginu 6metu autistuka, o dabar laukiuosi antro berniuko, ir lb bijau, kad nebutu, toks kaip pirmasis

Labas, vis paskaitau čia, bet vis nesiryžtu ką nors parašyti...
Ir mano mylimukui įtaria autizmą ir net jau diagnozę nori rašyti - vidutinio sunkumo autizmas
Bet aš vis dar tuo negaliu patikėti... Aš jau kažkiek bandau susitaikyti su šia diegnoze, o va vyras, tėvai ir kiti artimieji sako, kad be reikalo darau vaiką ligoniu JUK JIS DAR MAŽIUKAS! Daug kas taip sako...
Na, mažiukas, tai mažiukas, bet jam jau 2,5 metukų. O susikalbėti negalime, daug ko nesupranta, labai jautrus permainoms, hiperaktyvus, pastovūs "ožiai ir ožiai", verksmai, klyksmai...
Tačiau vaikas būna ir linksmas, ir labai meilus, ir paprašius "duok bučiuką" - pabučiuoja man į lūpas, taip saldžiai saldžiai, suspaudęs lūpytes Ir į akutes pasižiūri, ir į šypseną savo šypsena atsako Tik va nešaukia "MAMA" kartais sako "mama, mama", bet be joko tikslo, lyg nesąmoningai...

Ar jūsų vaikučiai kalba savo kalba? Maniškis ja kalba nuo maždaug 1,5 metų. Pastoviai kažką aiškina, gestikuliuoja, mojuoja rankytėmis...Iš pradžių galvojau - na, puiku, pagaliau vaikas kalbės. Bet jau va metai praėjo ir jokio progreso... Taip ir tebešneka "leliukiškai", jokio prasmingo žodžio neįmanoma toje "šnektoje" įsiklausyti
Kartais paprašo "gelti" ir rodo į Neptūno butelį. Tada jau man džiaugsmo pilna širdis Kartais atsineša batus, sako "bati, bati". Tada irgi širdis pilna laimės Bet tai būna nekasdien. Ir dar pora žodelių: kaka, lelia, tete. Viskas Blogiausia, kad ne tik, kad nepasako, bet ir nesupranta mano kalbos.

Mes lankomės Lopšelio g. Kaune raidos centre vieną mėnesį. Negaliu sau atleisti, kad nenuvežiau jo ten prieš metus, nors negerų įtarimų buvo labai daug. Ech, vis tas aplinkinių pasakymas, "jis dar mažiukas"...Na, bet yra taip, kaip yra.

Bandom griebti nors dabar jautį už ragų ir skiriu vaikui dėmesio kuo daugiau. Vienas iš pasiekimų per mėnesį - pradėjo dėlioti dėliones, mažiau isterijos priepuolių, kai paduodu kokį lavinamąjį žaisliuką (jis jų nemėgsta, bet pratinamės). Pradėjo klausyti, ką sakau: va dėl kačiuką čia, va dėk tigriuką čia ir pan. Seniau tik susinervindavo ir visos dėlionės detalės pasklisdavo po kambarį

Prisiskaičiau apie tą begliutenę-bekazeininę dietą. Kadangi pati esu medikė, yra tekę dar studijų metu lyg biochemiją studijuojant užtikti, kad autuizmui ji gali padėti. Bet atsimenu lyg per miglą, kur apie tai girdėjau. O va internete informacijos apstu. Manau, kad tikrai nieko blogo ją išbandyti. Mes jau bandom. Tik būtinai reikia duoti Ca-Mg preparatų. Aš saviškiui duodu Osteocare skystį (mums jį ir ortopedė rekomenduoja gerti). Dar žuvų taukai būtini. Būtinai dar ir geležies ir vitaminų kokį preparatą paieškosiu. Tiesa, mano vaikiui kuo toliau tuo labiau pradėjo berti pilvuką, krūtinę, kojytes, rankytes. Tad dar ir alergija pradeda ryškėti. Todėl ši dieta tik į naudą bus. Greit eisim pas pediatrę-alergologę. Pasiklausiu, kokia jos nuomonė, apie šią dietą.

Sveika atvykus,

Gaila, kad mūsų ratas didėja, reiškia, kad autistukų daugėja. Bet yra kaip yra. O dėl antro taip baisiai nepergyvenk, nes nuo tavo nervų dar kokia "kvaraba" jam prikibs net neabejok, kad mes visos laikysim už tavo mažių kumščius, kad jam viskas gerai būtų
Papildyta:

Labas ir tau,

Bereikalo grauži save, jei būtum prieš metus sužinojus diagnozę nieks nebūtų pasikeitę juk autizmas ne vėžys, per metus neišgydydsi

Sveikutės naujai prisijungusios

Vaikystėj tai jau tikrai nesupratau ir net nežinojau, kad nesuprantu. Kažkur 14m pradėjau įtarti, kad kažko nesuprantu, o 18-19 m jau žinojau, kad nesuprantu. Dabar kartais suprantu, o kartais nesuprantu. Kai nesuprantu, tai susinervinu, galvoju, nu kodėl gi kiti taip lengvai supranta, o aš ne. Dar kažkada kolektyvas rengė bendrą vakarėlį, aš pasakiau, kad irgi noriu eiti, tai paklausė manęs, ar aš žinosiu, ką ten veikti.
Humoras yra labai įvairus, dažniausiai tai jį suprantu, bet pvz būna susibendravę žmonės, tai jie turi savo juokų, kuriuos tik patys supranta. Dar egzistuoja toks aspergeriškas humoras, kuriam būdinga juoktis iš žodžių, iš ekvivokacijos, iš tiesioginio supratimo ignoruojant perkeltinę prasmę, iš absurdiškų dalykų. Šitoj temoj kartą rašė mama apie savo vaiką, koks jis vargšas, kad juokų nesupranta, ir pateikė pavyzdį, kaip jis reagavo į jam papasakotą anekdotą. Ten buvo lygiai tokia pat reakcija, kaip kad reaguotų mano vyras ar jo brolis, ir tai yra juokinga. Vadinasi, tas vaikas ne nesuprato humoro, kaip galvojo jo mama, bet suprato savaip. Ką tik mano vyras papasakojo, kaip jis kabinete kažko ieškojo spintelėje, tada atėjo du NT ir paklausė "Ką čia vagi?" Jis suprato, kad jie juokauja, bet jam tai buvo nejuokinga ir nežinojo, ką atsakyti, todėl pasakė "nevagiu". Jie pagalvojo, kad jis nesupranta, ir paaiškino jam, kad čia tik juokavo. Tai va tokio tipo humoras yra ir man nejuokingas. Jeigu norit, galiu privačiai atsiųsti mūsų juokavimo pavyzdžių, tai galėsit pažiūrėti, ar suprasit, o mums tai labai juokinga.

o cia negali parasyt? manau cia visoms bus idomu, visos norim geriau suprasti savo vaikus

ten tik mūsų juokeliai, tai nemanau, kad jie turi kokią nors vertę šitai temai. jūsų vaikų nepadės suprasti, juk visi autistai skirtingi. Pasakiau tik kaip pavyzdį, kad nebūtinai tas, kuris nesupranta vienokio humoro, jo nesupranta išvis.

Ačiū F, tu gana išsamiai papasakojai. Dėl humoro - taip, jis būna visoks ir suprantamas visaip. Čia ne sutrikimas kažko nesuprasti ar kad nėra juokinga. Man, pvz., nėra juokingas juodasis humoras, nors nesu autistė, bent jau savęs tokia nelaikau (turiu daugybę problemų, bet jų kilmė yra išsiaiškinta, su autizmu vargiai ar siejama, čia daugelis rašėte, kad auditorijos bijot ir t.t., o tai - mano darbas, kabinti makaronus žmonėms, ir kuo jų daugiau, tuo geriau). Taip pat nejuokingos pašaipos iš žmonių, spalvų, rasių, religijų ir t.t.
Mano vyras yra labai ironizuojantis viską žmogus. O aš nekreipiu į tai dėmesio. Nes ironija mane erzina, o jam - tai humoras. Tai nereiškia, kad protelis "nedatempia" iki to lygio, tiesiog vienus dalykus mes priimame, kitų - ne.
Jeigu man būtų pasakę "ką ten vagi?", tai būdama nuotaikoj atšaučiau, kad trintukus, arba jūsų milijonus. Bet būdama be nuotaikos - pykčiau už tokį juoką. Čia vėl gi, labai nuo daug aplinkybių priklauso tas humoras ir noras juokauti

man tai juokingas juodas humoras, ir juokinga paasišaipyti iš pasityčiojimų iš rasių ir religijų

Niekaip nesuprantu, kaip tu taip vargdama su jo maitinimu dar sugalvoji jį ant visokių dietų laikyt, kas beliks jam valgyt?

Mano vaikas iki darželio (iki 3 metukų) turėjo labai sunkius ir keistus valgymo, o gal greičiau - nevalgymo įpročius. Jis nevalgydavo tam tikrų faktūrų maisto - tarkim neskaldytų kruopų, mėsos jeigu ji nesumalta į smulkų faršą, kietų maisto produktų (obuolių, riešutų ir t.t.), raudonų maisto produktų - uogų, padažų, pomidorų ir t.t. (tik burokus), jokių tarškių gaminių (riestainių, vaflių ir t.t.). O taip pat šaltų, tokių, kur keista išvaizda, pvz. salotų ir pan. Jį gasdino ir dominuojančio kvapo produktai, tarkim kiaušiniai, rūkyti mėsos gaminiai, žuvis, citrusiniai. Ką jis valgė? Kaip ir Nanuk sako - košes. Norėdama jam "prakišti" kuo vertingesnės maistinės vertės produktus, turėdavau malti juos į košes. Bet vis tiek dažniausiai tai būdavo kūdikio maistas - mėsa, daržovė (be dominuojančio skonio) sumalta į košę, pertrinta sriuba, sultys. Iki trijų metų jis nėra ragavęs nei saldainio, nei sausainio, nei ledų, nei uogų, nei kitų produktų, dėl kurių vaikai tiesiog tirpsta... Labai bijojau darželio. Žinojau, kad niekas nesicackins su jo nenoru, o tiksliau baime valgyti tam tikrą produktą. Darželio pradžia mane taip gasdino, kad tiesiog ašaros pildavosi tik pagalvojus apie tą artėjantį įvykį. Pirmą mėnesį jis tikrai nieko nevalgė. Gal tik vieną kitą sriubą paragaudavo ir atsigerdavo pieno. Numetė porą kilogramų svorio. Bet, didžiausiai nuostabai, persilaužė. Šiemet vaikui buvo tikri ragavimo atradimo metai! Jis valgo obuolius, bananus. Įvairias košes (tik ne per labai stambias). Žuvį. Mėsytę įvairiau paruoštą. Pagaliau jis paragavo saldumynų, sausainukų, įvairių sulčių. ledų. Tai tikras džiaugsmas mūsų šeimai. Žinoma, jis vis dar vengia raudonų dalykų, nekanda kietesnių produktų. Tačiau jau meniu smarkiai prasiplėtė ir to pakanka. Štai tokia istorija buvo