negali, nes jie išmoksta ne empatijos, bet kovojimo.
Tikrai per žiauru yra sakyti, kad autistai neturi empatijos, mes juk to negalim žinoti, negalim įlįst į jų vidų. Geriau vietoje to sakyti, kad jie nerodo empatijos, bet ne kad jos nejaučia. Mano mama irgi neparodo man empatijos, bet aš tikiu, kad ji jaučia, tik parodyti negali, nemoka ar bijo.
QUOTE(Pou @ 2009 06 17, 09:16)
Dar kitas pastebėjimas. Pritarčiau Brandt nuomonei, kad autizmo laipsnių yra įvairių. Dauguma čia rašančių mamyčių augina vaikučius su įvairiapusiu sutrikimu, lengvu autizmo laipsniu. Nes tos, kurios augina "tikruosius autistus" dažniausia negali nei dirbti, nei prie kompo sėdėti, nebent tada, kai mažiai miega.
Mes pirmadienį lankėmės pas savo psichologę. Dabar VRC mums rašo įvairiapusį raidos sutrikimą, ir autizmo bruožus. Jinai net pasijuokė, kad autizmo jums net nepripažįsta. Juk jis, sako niekur nedingo, kai pirmą kartą atėjote buvo sunkus laipsnis, o dabar labai lengvas. Tai reikia džiaugtis, kad einam į priekį, na ir toliau žiūrėti ir labai atidžiai, kad nepablogėtų.
Prašome paprastais žodžiais pasakyti kas yra empatija.
Internete:
Empatija tai kito žmogaus būsenos pajutimas, įsijautimas į jo išgyvenimus, poreikius, tarsi persikėlimas į kito jausmus, į jo pasaulio supratimą. Empatiškas žmogus moka suprasti kitą žmogų, domėtis kitais, yra tolerantiškas. Skiriamos trys empatijos formos:
1) emocinė empatija, paremta projekcijos mechanizmu, sugebėjimu pamėgdžioti motorines bei emocines kito žmogaus reakcijas.
2) kognityvinė empatija, pagrista intelektiniais psichikos procesais: analogų ieškojimas, palyginimas ir pan.
3) numatančioji empatija, pasireiškia kaip žmogaus sugebėjimas numatyti kito žmogaus emocines reakcijas konkečiose situacijose.
Pagrindinis empatijos skirtumas nuo kitų tarpusavio būdų yra silpna reflekcija, t.y. silpnas savęs stebėjimas. Visas dėmesys yra koncentruojamas į kito žmogaus išgyvenimus ir betarpišką emocinę patirtį. Empatijos atveju susitelkimas į savo vidinius išgyvenimus, jausmus ir mintis yra minimalus. Empatijos sugebėjimas didėja, didėjant žmogaus gyvenimo patirčiai ir yra susijęs su jo emocionalumu, optimizmu, domėjimusi kitais, socialiniu lankstumu, bendravimu. Empatiškumas yra individuali žmogaus savybė, kuri sąlygoja jo altruistinį elgesį, siekimą padėti kitam. Tikrą empatiškumą derėtų skirti nuo užuojautos kitam žmogui.
Empatija tai kito žmogaus būsenos pajutimas, įsijautimas į jo išgyvenimus, poreikius, tarsi persikėlimas į kito jausmus, į jo pasaulio supratimą. Empatiškas žmogus moka suprasti kitą žmogų, domėtis kitais, yra tolerantiškas. Skiriamos trys empatijos formos:
1) emocinė empatija, paremta projekcijos mechanizmu, sugebėjimu pamėgdžioti motorines bei emocines kito žmogaus reakcijas.
2) kognityvinė empatija, pagrista intelektiniais psichikos procesais: analogų ieškojimas, palyginimas ir pan.
3) numatančioji empatija, pasireiškia kaip žmogaus sugebėjimas numatyti kito žmogaus emocines reakcijas konkečiose situacijose.
Pagrindinis empatijos skirtumas nuo kitų tarpusavio būdų yra silpna reflekcija, t.y. silpnas savęs stebėjimas. Visas dėmesys yra koncentruojamas į kito žmogaus išgyvenimus ir betarpišką emocinę patirtį. Empatijos atveju susitelkimas į savo vidinius išgyvenimus, jausmus ir mintis yra minimalus. Empatijos sugebėjimas didėja, didėjant žmogaus gyvenimo patirčiai ir yra susijęs su jo emocionalumu, optimizmu, domėjimusi kitais, socialiniu lankstumu, bendravimu. Empatiškumas yra individuali žmogaus savybė, kuri sąlygoja jo altruistinį elgesį, siekimą padėti kitam. Tikrą empatiškumą derėtų skirti nuo užuojautos kitam žmogui.
QUOTE(F @ 2009 06 17, 10:38)
negali, nes jie išmoksta ne empatijos, bet kovojimo.
Tikrai per žiauru yra sakyti, kad autistai neturi empatijos, mes juk to negalim žinoti, negalim įlįst į jų vidų. Geriau vietoje to sakyti, kad jie nerodo empatijos, bet ne kad jos nejaučia. Mano mama irgi neparodo man empatijos, bet aš tikiu, kad ji jaučia, tik parodyti negali, nemoka ar bijo.
Tikrai per žiauru yra sakyti, kad autistai neturi empatijos, mes juk to negalim žinoti, negalim įlįst į jų vidų. Geriau vietoje to sakyti, kad jie nerodo empatijos, bet ne kad jos nejaučia. Mano mama irgi neparodo man empatijos, bet aš tikiu, kad ji jaučia, tik parodyti negali, nemoka ar bijo.
F, nesiginčysiu, gal tu ir teisi, kad jie tiesiog neparodo empatijos.
Man tik šiaip klausimukas kyla, ar daugelis jūsų matėt autistuką sunkaus laipsnio? Vyresnio amžiaus?
Va čia ir kyla klausimas ar jis empatiškas, ar tiesiog jis nemoka išreikšti, parodyti.
Bent jau man tokia asociacija, kad jų gyvenimas vyksta kažkur šalia, kituose išmatavimuose. Blogiausiai, kad mes, NT, neturim gebėjimu persikelti į tą kitą pasaulį.
Juk kad normaliai galėtu mūsų vaikai egzistuoti sociame, mes turim juos "pritempti" iki bendru sutarimu nustatytų normų.
QUOTE(maugle @ 2009 06 17, 08:33)
Noriu paklausti: gal kam nors is jusu teko daryti genetinius tyrimus del medziagu apytakos sutrikimu, kurie gali lemti autizmo pozymius? Kadangi mums visos problemos prasidejo beveik 5 metu, gydytoja rekomenduoja juos pasidaryti. Nelabai zinau, nuo ko pradeti 
Mes esam pasidarę. Keletas tyrimų buvo dėl genetinių sutrikimų ir mano prašymu padaryta amino rūgščių analizė.
Genetiniai dalykai visi atkrito.
O va su amino rūgštim labai įdomūs dalykai. Paprastai autistukai stokoja tokio gliutamino (geroji amino rūgštis smegenims), pas maniškę gi, jo gerokai virš normos. Dar virš normos turim ornitino. Genetiko patarimu eisim tikrint amonį serume ir kepenų funkciją.
Dar laukiam eilės magnetiniam rezonansui, paskui vėl pas tą patį genetiką.
Be viso to noriu išsiaiškinti kaip mano vaikas sugebėjo 4 kartus persirgti skarlatina ( kas teoriškai net antrą kartą neįmanoma).
QUOTE(F @ 2009 06 17, 09:38)
negali, nes jie išmoksta ne empatijos, bet kovojimo.
Tikrai per žiauru yra sakyti, kad autistai neturi empatijos, mes juk to negalim žinoti, negalim įlįst į jų vidų. Geriau vietoje to sakyti, kad jie nerodo empatijos, bet ne kad jos nejaučia. Mano mama irgi neparodo man empatijos, bet aš tikiu, kad ji jaučia, tik parodyti negali, nemoka ar bijo.
Tikrai per žiauru yra sakyti, kad autistai neturi empatijos, mes juk to negalim žinoti, negalim įlįst į jų vidų. Geriau vietoje to sakyti, kad jie nerodo empatijos, bet ne kad jos nejaučia. Mano mama irgi neparodo man empatijos, bet aš tikiu, kad ji jaučia, tik parodyti negali, nemoka ar bijo.
...nu va, ir aš apie tą patį. Manau čia dar "žaidžia" toks dalykas, kaip etika. Labai paprasta pasakyt, kad žmogus neturi empatijos vien dėl to, kad tarkim kai visi laidotuvėse verkia, jis to nedaro.
Kažkiek į temą viena mūsų istorija:
Buvom su dukra delfinų pasirodyme. Plaukėm keltu, pakeliui matėm didžiulį kruizinį laivą, važiavom pramoginiu traukinuku, šventiniai skanumynai, pietūs delfinariume ir pan. Važiuojam namo, klausiu: "Na, ar patiko pas delfinus? Smagu buvo?". O ta: "Nepatiko". Aš net žagteliu iš nuostabos, nes gi žinau, kad ji dievina delfinus. Intuityviai jaučiu, kad šuo ne delfinuose pakastas. Aiškinuosi. Pasirodo, viskas buvo blogai, nes mama koncerto metu plojo ir krykštavo tada, kai visi kiti ramiai sėdėjo ir dažnai neplojo tada, kai visi plojo
Sėdžiu va šį vakarą ir stebiu savo vaiką...Stato ir stato jis į linijas savo žaislus, sugriauna ir vėl liniją kitoje vietoje sustato...prie mašinyčių linijos meškutį, telefoną, kaladėles prijungė.. 
Ir dar tas įkyrus šaldytuvo durų atidarinėjimas, o paskui trankymas uždarant...Ir ciklas po ciklo...Nutrauki šią veiklą - tai pyktis didžiulis
Ir dar tas įkyrus šaldytuvo durų atidarinėjimas, o paskui trankymas uždarant...Ir ciklas po ciklo...Nutrauki šią veiklą - tai pyktis didžiulis
Klausimas:
Atsakymas
Papildyta:
Papildyta:
Sakykit jūs ka norit, bet empatiją jaučiame kiekvienas skirtingai, tarkim aš galiu palyginti save ir savo kolegas, tai arba jie jos nejaučia, arba aš hiperempatiška.
Papildyta:
O kaip Jūsų vaikai reaguoja į skausmą?
Buvo momentas, kai maniau, jog jis apskritai visiškai nejaučia skausmo, vėlaiu maniau, kad neadekvačiai reaguoja į skausmą, dabar nusprendžiau, kad jis jaučia (o gal greičiau supranta) jog jam skauda tik tada, kai mato skausmo šaltinį, jei nemato, žaizda, gali būti didžiausia jis nesiskundžia, būna, kad randu kokioj slaptoj viečikėj jau gerokai supūliavusia, o jis žiūri ir nesupranta kas čia atsitiko
QUOTE(F @ 2009 06 17, 09:35)
Kodėl mokyklose NT vaikai turi visokias pamokėles, kur moko, kad negalima skriausti kitų, nes jie blogai jaučiasi, reikia kitiems padėti, ir tt, jeigu jiems empatija neišmokstamas, o natūralus dalykas?
Atsakymas
Papildyta:
QUOTE(Pou @ 2009 06 17, 11:10)
Empatijos sugebėjimas didėja, didėjant žmogaus gyvenimo patirčiai ir yra susijęs su jo emocionalumu, optimizmu, domėjimusi kitais, socialiniu lankstumu, bendravimu.
Papildyta:
Sakykit jūs ka norit, bet empatiją jaučiame kiekvienas skirtingai, tarkim aš galiu palyginti save ir savo kolegas, tai arba jie jos nejaučia, arba aš hiperempatiška.
Papildyta:
QUOTE(Ice @ 2009 06 17, 01:50)
O kaip Jūsų vaikai reaguoja į skausmą?
Buvo momentas, kai maniau, jog jis apskritai visiškai nejaučia skausmo, vėlaiu maniau, kad neadekvačiai reaguoja į skausmą, dabar nusprendžiau, kad jis jaučia (o gal greičiau supranta) jog jam skauda tik tada, kai mato skausmo šaltinį, jei nemato, žaizda, gali būti didžiausia jis nesiskundžia, būna, kad randu kokioj slaptoj viečikėj jau gerokai supūliavusia, o jis žiūri ir nesupranta kas čia atsitiko
Cute, o kur jus kreipetes del tu genetiniu tyrimu? Kas nors rase siuntima ar patys?
Kiek kainavo?
Asiu.
Kiek kainavo?
Asiu.
QUOTE(Nanuk @ 2009 06 17, 22:45)
Cute, o kur jus kreipetes del tu genetiniu tyrimu? Kas nors rase siuntima ar patys?
Kiek kainavo?
Asiu.
Kiek kainavo?
Asiu.
VRC parašė rekomendacijose, tada šeimos gydytojas išrašė siuntimą genetiniam tyrimui. Mes buvom santariškėse, tyrimas nemokamas, bet mum nieko gero (ar blogo) nenustatė, nors pirmi genetikės žodžiai buvo - čia matau, kad mano pacientas (tik po vizualinio patikrinimo, nors jis mano ir aplamai visų kitų nemedikų 0 gal greičiau negenetikų akim, visiškai normalus vaikis)
Papildyta:
Nanuk, kaip ten su ta jūsų celiakija?
Nanuk, maniškiui dabar taip pat atliekami tyrimai. Genetiniai nekainavo, kainavo tik tie, kuriuos galėjo ir paprastoj poliklinikoj pasidaryti - urea, gliukozė, laktamai ir t.t., bet aš nenorėjau, kad badytų papildomai (ir taip stresas begalinis buvo).
Jei nebuvę niekada pas genetikus, tai geneologinį medį braižysis, klausinės apie giminaičius, jų ligas, iš kokio regiono kilę. Darys ir įprastus tyrimus, ir specifinius.
Maniškį siuntė šeimos daktaras.
Ice, maniškis taip tuos ritualinius užsiėmimus/žaidimus žaisdavo. Vėliau tarsi atsibudo ir pradėjo fiksuoti paveiksliukus, žmones - taip mes pradėjom žodžių mokytis. Kai rikiavo, tai tik tuo ir domėjosi, "išeidavo" iš savo pasaulėlio tik tada, kai jam buvo reikalinga.
Atsibudo, pradėjo nuotraukose rodyti artimuosius, juos įvardydamas, knygutėse paveikslėlius rodydavo.
Beje, mamukės, mus superinės knygos buvo "mano pirmoji knyga". Jos dvi, storais lapais. Apie 12 Lt kainavo. Ten ir skaičiau, ir formos, ir spalvos, gyvūnai ir t.t. Ir surasti skirtumus reikia paveiksliukuose.
Pabandykite paieškoti knygynuose. Labai superinis kokybės ir kainos santykis.
Vėliau ir draugių vaikučiams nupirkusi buvau, tai visiems be išimties patiko.
Jei nebuvę niekada pas genetikus, tai geneologinį medį braižysis, klausinės apie giminaičius, jų ligas, iš kokio regiono kilę. Darys ir įprastus tyrimus, ir specifinius.
Maniškį siuntė šeimos daktaras.
Ice, maniškis taip tuos ritualinius užsiėmimus/žaidimus žaisdavo. Vėliau tarsi atsibudo ir pradėjo fiksuoti paveiksliukus, žmones - taip mes pradėjom žodžių mokytis. Kai rikiavo, tai tik tuo ir domėjosi, "išeidavo" iš savo pasaulėlio tik tada, kai jam buvo reikalinga.
Atsibudo, pradėjo nuotraukose rodyti artimuosius, juos įvardydamas, knygutėse paveikslėlius rodydavo.
Beje, mamukės, mus superinės knygos buvo "mano pirmoji knyga". Jos dvi, storais lapais. Apie 12 Lt kainavo. Ten ir skaičiau, ir formos, ir spalvos, gyvūnai ir t.t. Ir surasti skirtumus reikia paveiksliukuose.
Pabandykite paieškoti knygynuose. Labai superinis kokybės ir kainos santykis.
Vėliau ir draugių vaikučiams nupirkusi buvau, tai visiems be išimties patiko.
Pou, o jusiskis iesko skirtumu paveiksleliuose, kai paprasot? as net neisivaizduoju kaip jam tai isaiskint (jam irgi greit 5). formos, raides-problemu nesudaro, spalvu neklydo dar 2-ju neturedamas, o vat skaiciai nelabai patinka, negaliu ispest net kiek sueis metu, gal nesupranta ,o kiek yra -pasako. siaip iki 4-riu skaiciuoja gerai, pasako kur 2, kur 3. bet ta dare ir pernai, daugiau kazkaip neina siaip as neverciu jo-bijau atgrasyt. o jus kaip uzsiimat, kasdien, turit pastovia rutina tam, ar irgi zaisdami, kai yra nuotaika?
Ice, itariu jam patinka saldytuvo dureliu garsas. pabandykit su juo pazaist-sudomint kitu garsu. beje, ir meto jie daznai tik tam, kad isgirst kaip atsitrenkia vienas ar kitas daiktas.
(jam irgi greit 5). formos, raides-problemu nesudaro, spalvu neklydo dar 2-ju neturedamas, o vat skaiciai nelabai patinka, negaliu ispest net kiek sueis metu, gal nesupranta ,o kiek yra -pasako. siaip iki 4-riu skaiciuoja gerai, pasako kur 2, kur 3. bet ta dare ir pernai, daugiau kazkaip neina siaip as neverciu jo-bijau atgrasyt. o jus kaip uzsiimat, kasdien, turit pastovia rutina tam, ar irgi zaisdami, kai yra nuotaika?Ice, itariu jam patinka saldytuvo dureliu garsas. pabandykit su juo pazaist-sudomint kitu garsu. beje, ir meto jie daznai tik tam, kad isgirst kaip atsitrenkia vienas ar kitas daiktas.
QUOTE(amcia @ 2009 06 18, 09:13)
Pou, o jusiskis iesko skirtumu paveiksleliuose, kai paprasot? as net neisivaizduoju kaip jam tai isaiskint (jam irgi greit 5). formos, raides-problemu nesudaro, spalvu neklydo dar 2-ju neturedamas, o vat skaiciai nelabai patinka, negaliu ispest net kiek sueis metu, gal nesupranta ,o kiek yra -pasako. siaip iki 4-riu skaiciuoja gerai, pasako kur 2, kur 3. bet ta dare ir pernai, daugiau kazkaip neina siaip as neverciu jo-bijau atgrasyt. o jus kaip uzsiimat, kasdien, turit pastovia rutina tam, ar irgi zaisdami, kai yra nuotaika?
(jam irgi greit 5). formos, raides-problemu nesudaro, spalvu neklydo dar 2-ju neturedamas, o vat skaiciai nelabai patinka, negaliu ispest net kiek sueis metu, gal nesupranta ,o kiek yra -pasako. siaip iki 4-riu skaiciuoja gerai, pasako kur 2, kur 3. bet ta dare ir pernai, daugiau kazkaip neina siaip as neverciu jo-bijau atgrasyt. o jus kaip uzsiimat, kasdien, turit pastovia rutina tam, ar irgi zaisdami, kai yra nuotaika?Taip, ieško. Jis labai pastabus. Ir namuose greit skirtumus suranda
, ar atsiranda naujas pirkinys, ar kažkas pakeičia vietą. Tai būdinga autistukams. Tik kiti labai priešinasi pokyčiams, maniškis dar sukalbamas. Aš nuo mažens tendencingai, kai dar nesipriešino, specialiai vedžiojau skirtingais keliasi į parduotuvę, pas senelius, į darželį vis kitais keliais, kad nepripratų prie vieno. Dabar jis pasako, kokiu nori eiti, tempia mane už rankos, bet pavyksta susitarti.Su skaičiais draugauja, tik dar jokių veiksmų nemoka atlikti. Spalvos, formos nuo 2 m. su puse.
Maniškis 2x savitėje su spec. pedagoge dirba. Namuose žaidimo forma bandom įsisavinti. Jei nuotaikoje, tai ir šiaip mokinamės tendencingai kažkokią sritį.
Pašnekėjus su keletu vaikų psichologu, bandau per buitį padėti jam viską įsisavinti.
