Mano nuomone , svarbiausia, kad ta priesaika, kurią tarsite santuokos ceremonijos metu, būtų nuoširdi ir labai gerai apgalvota. Nes santuokos tvirtumą lemią tikrai ne tai, kokioje vietoje ( bažnyčioje, metrikacijoje, kurnors gamtoje ir tt) tai padarėte ir koks asmuo ceremonijai vadovavo. esmė slypi pačių jaunavedžių širdelėse. Jei jau tuokiamės - tai reikia tikėti, kad tai santuoka iki grabo lentos. Jei labai abejojame - gal dar reikėtų palaukti, apgalvoti viską, patirti daugiau bendrų dalykų?.. Juk įžadai duodami ne kunigui ir ne metrikacijoje dirbančiam pareigūnui. Priesaika duodama vienas kitam.
O ceremonijų gausa ir iškilmingumas grynai asmeninis pasirinkimas. Gal yra porų, kurie nori ištarti "taip" ir bažnyčioje ir kitur ne tik dėl to, kad taip įprasta. Gal tai įsirėžia jų širdyse kaip dvigubas priminimas. Kitiems pakanka vieno iš šių variantų. Kiti galbūt sugalvoja tuoktis gamtoje, santuokai vadovaujant kunigui ar kitam asmeniui . Visi šie būdai yra sveikintini ir aš džiaugiuosi už juos


santuokoje turi gimti nauja šeima, atsiskyrusi nų ankstesniųjų kaip atskiras darinys, nepriklausantis nuo tėvų, kaimynų, draugų ir tt spaudimo ar pritarimo.
uij...labai jau daug prikalbėjau
