galiu pasakyt, kad ištikro tyrinėt savo astro yra didžiausias įmanomas mazochizmas, iš pradžių atkakliai matai tik privalumus, vėliau įsidrąsini ir žvilgteli į savo trūkumus, bet tik akimirką ir iškart pamiršti, nes taip tiesiog negali būti. karta ateina diena, kai atsiverti savo astro kažką pasitikslint ir žvilgsnis pats sustoja ties kokia bjaurastim, tada jauti kaip visą tave pamažu užlieja karštis ir intensyviai imi galvot, kad neteisingai suvedei duomenis, kaip taip gali būt, juk būtum tai pastebėjęs anksčiau. po to kelios paros gilių apmąstymų, galiausiai susitaikymas su rūsčia realybe ir trūkumo pripažinimas, iki kito karto, kai rašydamas kitiems apie kažką labai nekokio, vis pagalvoji, kad ačiū dievui, jog šio aspekto pas mane nėra, tačiau po kažkurio laiko vėl atsivertęs savo astro pamatai, jog 100 proc jį turi ir vėl
niekaip negali atsistebėt savo aklumu.
tai vat aš sau dar ir nesu susidarius horoskopo, matyt polinkis į mazochizmą pas mane labai mažas, asmeniškai aš galvoju, kaip kad mykolaitis kažkada dainavo: geriau nežinot kas už durų, privertus pirštus vis pūti pūti pūti....
Čia - su atvejais sau- galioja kitas dėsnis: každyj doktor imejet svojego doktora arba u každogo deda moroza svoj ded moroz. Dar-u každogo učitelia svoj učitel. Faktas