Kaip su ta meile?

Esu šiek tiek pasimetusi, ir noriu Jūsų pagalba įnešti sau truputį aiškumo... Gal Jūsų patirtis man padės
Situacija tokia. Bendrauju su puikiu vyru - susipažinau prieš gerus porą mėnesių. Gražiai draugaujame, tik man, žinoma, per mažai. Susitinkame vieną - porą kartų per darbo savaitę. Ir plius savaitgalį praleidžiame kartu - einam vakarieniauti, pasivaikščioti, į klubus, po to aš pas jį lieku nakvoti, arba važiuojame kur nors už miesto - į sodybą, į Druskininkus... Savaitės eigoje susirašome emailais, sms, kartais telefonu pasikalbame... Viskas atrodo visai neblogai Man jis labai patinka. Matau, kad ir aš jam... Tik kažkaip aš jam pasakiau, kad man norėtųsi susitikti dažniau... Jis nieko neatsakė. Paskui kažkaip pradėjo kalbėti, kad supranta, kaip mane erzina jo neapsisprendimas, bet jis nieko negali su savim padaryti. Žodžiu, diskusija išsirutuliavo į tai, kad jis negali man nieko pažadėti, o jis supranta, kad aš to tikiuosi, jam reikia laiko ir t.t... Sunku perpasakoti, bet esmė ta, kad aš supratau, jog jis nejaučia man meilės (nors tai garsiai pasakyta nebuvo, bet suprasti reikia taip). Įdomiausia, kad aš irgi nedrįsčiau pasakyti, kad jį myliu - taip, jis man labai patinka, taip, norėčiau būti su juo ir kad jis būtų TAS. Bet kažkaip nesijaudinu dėl to, kad meilės dar nėra ir nedarau iš to problemos. Man patinka tas jausmas, kad kasdien jam jaučiu vis šiltesnius jausmus. O tai, kad jis pergyvena, kad meilės man nėra, mane nervina. Bijau, kad jis pasidarys išvadas - tipo, jei jau nepajutau meilės, tai jos ir nebus, reikia viską baigti...

Klausimas būtų toks - kiek laiko turi praeiti, kad pajaustum, kad tą žmogų myli? O gal jei iškart to nepajauti, tai jau ir viskas???? Nors jis jau brandus ir suaugęs vyras, bijau, kad nebūtų fatalistas, nepajutau iškart, tai ir nepajusiu...

Esu pasimetusi...

Na pora menesiu jau yra tas laiko tarpas kai zmogus turetu suvokt ko jis nori is jusu bendravimo, o gal tiesiog patogu?
Su ta meile reikalas sudetingas, ji gali ateit iskart gali ir po puses metu.Na bet netikiu kad galima but su zmogumi ir tiketis kad kazkada as ji pamilsiu, tu tiesiog pajauti ar jo tau reikia ar ne, o jausmai jie auga kasdien ir isauga i kazka.

O, aš labai panašioj situacijoj. Bet apie meilę dar nei galvoju, nei šneku, anksti dar juk. Vat man irgi norėtųsi dažniau susitikt nei kartą per savaitę. Bet jis nesako nieko. Ir lygiai taip pat nežino, kaip čia viskas bus, jo jausmai nesusiformavę, lialialia. Aš tai manau, jog užtenka žinot, kad nori toliau su žmogum bendraut, ir bendrauji. Na jis nori bendraut. Bet ničnieko negali pažadėt. Šioks toks nervų gadinimas. Ir sakė, kad reikia laiko. Nu, bandau aš jam to laiko duoti, kiek tik kantrybė leidžia. Pabandyk ir tu. Bet žiūriu, kad visgi daugumą vyrų kalbos apie jausmus ir santykius jūsų nervina labiau, nei turėtų. Stenkis to vengt. Jei jis jausis blogai su tavim, nepatogiai, spaudžiamas, tai kažin, ar taip prieisi iki meilės.

Tai nera ko cia skubet su ta meile. Jei tai tikra meile, nemanau, kad ja pajausi po menesio ar dvieju. Atsiranda kazkokios simpatijos, meiles uzuomazgos, bet ne daugiau.. O vyru ir nereikia stumti i kampa siuo klausimu. Kaip sakoma, ateis laikas, bus ir vaikas Jei pajus ta meile, tai ir pasakys apie savo tokius jausmus.

Va butent, man su MB taip buvo, is pradziu buvom draugai, bet pamazu jausmai silo ir silo, kol suvokem, kad mylim vienas kita O kad noriu su juo buti (tik tada galvojau, kad tik kaip su draugu), pajutau vos susipazinusi.

O autorei pasiulyciau kiek reciau su juo matytis - gal jis tada pajus, kad jam jos truksta? Ir tikrai turetu laiko apsispresti

Ačiū, merginos. Aš irgi negaliu sakyti, kad myliu, bet noriu, kad taip būtų ir žinau, kad jam tuos jausmus anksčiau ar vėliau pajusiu...



Mes abu norim, kad tie santykiai į ką nors išaugtų. Tai apkalbėjome jau ne vieną kartą ir gana atvirai. Kad bandom ir žiūrim, kas iš to išeis...
O dėl jausmų - tai ir aš taip manau. Ką jis mano, nežinau - kai būnam kartu, tikrai gaunu daug dėmesio, švelnumo... Jis jau susipažinęs su mano draugais, aš su juo vaikais...


Šiaip apie jausmus jis pats pirmas prabilo... Protingas jis žmogus, mato, kad skaudina mane tas atstumas. Bandžiau aš pasakyti jam, kad aš nesitikiu meilės taip greitai, bet turbūt nuskambėjo kitaip..



Šiaip labai teisingai pasakyta Tik kad mums, moterims, baisiai norisi visko greitai, čia ir dabar




Siandien jis man parašė, kad jaučiasi emocinėj duobėj, kai nieko nenori. Kad kartais jam tai būna ir kad tada tiesiog reikia pabūti vienam, pailsėti ir susidėlioti... Ir man tada jau pasidarė baisu - nors ir viską suprantu, kad taip gali būti. Jis turi verslą, atsakingas už krūvą žmonių, visi žiūri į jį ir laukia sprendimų, o situacija dabar - nereikia ir pasakoti. Tokie žmonės patiria didžiulę įtampą... Tik kai man sunku darbe, man kaip atgaiva sielai - artimas žmogus, kurį gali apkabinti ir prisiglausti.

Nusprendžiau sutelkti visą valią ir su juo nebendrauti, kol jis pats neparodys noro bendrauti...

Na butent taip ir padaryk!Kantrybes tau ir laikas viska parodys

Cia gal tik pas mus taip? Siryt vel ivyko pokalbis - "as matau, kad tu pazengusi toliau musu santykiuose, man baisu, kad as tave skaudinu... "

O as nezinau, ka galvoti. Gal tikrai, as pazengusi daugiau? Nors paskutine savaite praktiskai kasdien buvom kartu, prabusdavom vienoje lovoje ir man pradejo atrodyti, kad jau mezgasi kazkas daugiau. O vakar vel kazkoks saltukas. O ryta sitas "tu toliau pazengusi"...

Nusprendem, kad bandom buti kartu toliau - "tu man labai patinki, man gera su tavim, idomu bendrauti..."

Ar gali kas nors is to iseiti????? Nebesusigaudau, tiesa sakant

ar teisingai supratau, kad jis jau buvo vedes? jei taip, tai gal atsargumas ir neskubejimas su jumis yra buvusiu santykiu pasekme

as tai amnau, kad pora menesiu tai labai mazai ir tikrai ne tas laikotarpis kada mastai ar tai tas vienintelis ar ne. pora men tai susizavejimas, pazinimas vienas kito. ner ko skubet. plius vyrai nesako is kart kad esi vienintele...
pusmeti ar metus reiketu palakt ir tada jau sprest. na aisku jei turi tiek laiko ir niekur neskubi:) jei gali savi dienas ir sypsenas dovanoti be noro prispausti vyra prie sienos ar gauti atsakyma, ar tai Tu ta veinintele.

Jis galbut yra pasimetes lygiai taip pat kaip tu ir nezino ar gali kasnors iseiti, gal todel nenori tau suteikti tusciu vilciu, gal net nenori kad tu ji aklai pamiltum, nes jei nieko neiseis bus labai sunku... Tiesiog manau jum reik laiko ir ne keletos menesiu o bent ouses metu kad viskas savaime atsistotu i savo vezes, beje jei jis jau buvo vedes db yra labai atsargus ir galbut nebenori padaryti tos pacios klaidos... Sekmes jums ir kantrybes, viskas susitvarkys savaime, tik lauk....

Man prieš dvejus metus buvo taip pat. Įsimylėjau jį per pirmą pažinties mėnesį ir prilipau kaip lapas, o jis vis laikė atstumą. Ir yra pasakęs tą pačią frazę apie pažangą Bet po penkių mėnesių jau buvo visiškai mane įsimylėjęs, deja, man kaip tik tuo metu jausmai pradėjo blėsti, bet tai jau kita tema. Žodžiu, manau, kad yra vyrų, kuriems jausmai ateina vėliau, palaipsniui ir vis stiprėja.