Mano vaikas hiperaktyvus 6

Sveikos mamytės, aš atsiprašau kad be didelių įžangų įsiterpsiu, dažnai paskaitau jūsų skyrelį, tik dėl laiko trūkumo vis nebūdavo kada parašyti. O dabar kažkaip nesusilaikiau. Laima.q, galiu parašyti tik labai subjektyvią nuomonę iš šalies, su kur kas mažesne hiperiuko mamystės patirtimi, bet tikrai iš šio posto, žiūrint iš šalies atrodo, kad jūsų šeimoje pagalbos reikia ne tik vaikui, o ir Jums. Nežinau, ar bandėte jos ieškoti, bet nuoširdžiai manau, kad reiktų, ir kuo griečiau. Ne dėl to, kad kažką gyvenime blogai darėte, bet tiek jūsų asmeninės būsenos aprašymas, tiek santykiai su vaiku ("visada akcentuoja kad viską daro kad tik man būtų blogiau") rodo, kad situacija tikrai labai bloga. Ir mano įsivaizdavimu, reikia kažko stipresnio, negu Raidos centras. Reikia kažkaip grįžti prei santykių, kur Jūs būsite pakankamai pailsėjusi ir stipri, kad galėtumėte negalvoti, kaip jaučiatės Jūs, o galvotumėte primiausia kaip jaučiasi vaikas, ir atvirkščiai, kad vaikas būtų priimamas pakankamai toks, koks yra, ir nereiktų savo viršaus įrodinėti tyčia skaudinant mamą.
Atsiprašau už atvirumą, nepretenduoju būti patarėjas, tiesiog parašiau, kaip pasirodė iš šalies.

Tuo pačiu trumpai prisistatysiu: mano sūneliui irgi nustatytas (gulėjome Raidos centre) hiperaktyvumas, aikšku ta diagnozė dar turės būti iš naujo žiūrima prieš mokyklą, nes dabar jam tik 4. Namų aplinkoje gana puikiai susitvarkome su visais sunkumais, laikui einant daug kas lengvėja, nes ir aš, ir viakas, daug ko išmokstam. Sunkiausia yra viešose vietose, ir kol kas visiškai neįsivaizduojamas dalykas man yra mokykla, net laikant asmeniškai už rankos, yra visiškai be šansų sutelkti nors kokį jo dėmesį kai aplink yra kitų žmonių, vaikų ar tirkdžių. Dažnai juokauju: musm reikėtų gyventi 19 amžiaus anglijoje ir mokymuisi samdytis gyvernantę, tada tikiu, kad ir mokslai visai neblogai eitųsi. Bet kas bus su ėjimu į mokyklą čia... Mes net iš savo amžiaus darželio grupės buvom išprašyti kai jis buvo 3-ų, nes auklėtoja nesusitvarkė (po metų pertraukos pavyko grįžti). Mintis paie viasuts irgi labai gąsdina, na labai nenorėčiau duoti chemijos vaikui, kurio liga didžiąja dalimi yra buvimas kitokiu nei dauguma, ir kuris, jei ne griežtos visuomenės normos, privalmso jau 7-mečiams, tikiu kad su laiku ir be vaistų prisitaikytų prie tos visuomenės.
Na bet dar turim pora metelių, labai daug nespėlioju iš anksto kas bus, matysis, kaip per tuos metus keisis vaikas. O kol kas iš visų jėgų stengiuosi stiprinti mūsų ryšį, ir visus man, jam ar mums abiems sunkius momentus ir ašaras atsverti daugybe bendro juoko ir džiaugsmo. Kažkaip ir didžiausia mano svajonė būtent tokia - kad ir kokie sunkumai belauktų, kad visada būtų kažkas aukščiau už juos - būtent bendras juokas ir džiaugsmas, stiprus ryšys. Jie negali panaikinti sunkumų, bet gali padėti juos pamatyti visai kitoje šviesoje...

Ginte sutinku, kad mamai reikia poilsio pagalbod. Vilniuje yra toks pagalbos centras tevams ir vaikams "Viltis"..kituose miestuose nezinau..kiek jis veikia irgi nezinau bet esme tokia, akd metodai ir budai, net vaistai, kurie veikia 7meciui, paaugliui nebeveikia ir, kad didesne problema yra paauglyste kuria suvaldyti ner vaistu..
Maniskis vaiks ne hiperiukas, ale va kol atostogos, vaikas praktiskai auksinis, ale net bijau pagalvoti, kad man reiks jam priminti, jog jis tures pabaigti ruosti pamokas treciadieniui as zinau, akd galiu susitarti..bet labai pavargau, akd kiekviena syki pasakius zodi "pamokos" ar "uzduotis" girdziu rekima, priestaravima ir t.t. pasipriesinima, nors is tikro daznai tai uzima tik 30 min pabaigti, bet pasipriesinimas mane tiesiog varo is namu..norisi sniege uzsikasti..ka jau kalbeti, apie hipeiruku mamas

vat tas liūdniausia ir pas mus vien tas rėkimas ir prieš sakymas, kad nieko nėra, kad nedarys o vietoj to, kad per 15 minučių viska padarytų kartais kaip tu sakais norisi eiti eiti ir nieko nebegalvoti, mes jau baiginėjame ketvirta, kas bus vidurinėje, kai bus tiek mokytojų ir visi su savo metodika, kaip mano vaikis adaptuosis vėl viskas iš pradžių


o kaip tavo mažytė auga, kaip tu pati jautiesi?


kažin kaip vario laikosi?


o mes diena geriau diena labai prastai, pavasaris artėja

Roga, na man dabar atgaiva 9tfu x3) nes klaseje jis sedi su pedagogo padejeja, tai pvz. lietuviu viskas padaryta klaseje as meldziuosi, akd jis ismoktu sedeti ir netrukdyti kalseje darbo..tempas letas jo, nors protas astrus..ale..pareiske jis man, akd nebesimokys lietuviu, nes ilgai jau mokosi, o be to angliskai ji daugiau saliu supranta, nei lietuviskai nu tai dabar sakau Dekui Die, kad as savo pavyzdziu vaikui galiu parodyti, kad moketi daug kalbu reikia su pamoku ruosimu vis dar tas pats..plius nenoras eiti meigoti..rekia, kodel naktis, nekenciu nakties, lyg as ka pakeisti galeciau..o agresija eina ant manes, nes as sakau eiti miegoti
bandysiu siustis vitaminus su omega 3 ir omega 6 rugstimis..omega 3 tai labai apdeda..kazkaip sulygeja jo elgesys..ale vis tiek...kartasi taip graudu darosi, kai palygini su bendraamziais
Maze i svori neauga, i ugi biski, ale siaip sustra mergina, miega mazai, valgo gerai, nakti miega ir valgo..bet matosi, akd charakteris toks ramus, nors jei reikia, tai tiksla pasieks
As nieko..neblogai..maze dziugina, be to ja labai brolis myli, ji - didysis jo pasididziavimas, visa klase susizavejusi jo sese, o jis vaiksto kaip povas zodziu..taip ir gyvenam

Ačiū už kiekvieną nuomonę, tikrai vertinu visas pastabas iš šalies, bet pas mus mieste nėra jokių centrų, kur galėtų ir mama pailsėti, yra tik psichologijos tarnyba, ir tai tik vaikų o ne suaugusių... baisu man pačiai su tokiu vaiku, aš tikrai nesu stipri ir jau nebegaliu daugiau taip gyventi... Naktimis sapnuojasi košmarai, vis girdžiu jo balsą- vis ką nors nenormalaus sako kartais visą naktį nemiegu, o tik bandau rasti atsakymą į klausimą- kodėl būtent man dievas davė tokį gyvenimą... Nežinau kiek kartų dar galiu kalbėt gražiai ir aiškint po tris valandas per dieną, kad jam reikia tų vaistų, bet va užplaukia ir jis vėl jų negeria, o tada iš karto skambina mokytojai, nes mokykloj nesusitvarko, provokuoja visų pyktį... pas močiutę irgi tas pats... o namie tai jau nekalbu...
Dabar pildau abiem vaikam tokias lenteles dėl elgesio ir darbų vykdymo. Surašiau visas jų pareigas, kasdienines užduotis ir visus nusižengimus... ir už kiekvieną elgesį rašau arba žvaigždutę, arba varną, arba kryžiuką. Žodžiu, ten tokia sistema, reikia per dieną surinti ne mažiau 7 * ir ne daugiau 5 varnas tada gauna litą asmeninėms išlaidoms. Iš pradžių labai džiaugėsi, sakė bus paprasta laikytis tokių taisyklių, bet pasirodo labai sudėtinga, tai dabar mane visaip nervina, tipo nereikia mums jokių taisyklių, nesąmonė ir t.t. O dar mažasis pastoviai be vargo surenka tas *, o jam vis sunkiai sekasi, per savaitę kokia viena diena gera būna... Žodžiu, jau nebežinau ko dar imtis, mokslai visišaki nusivažiavo...
Papildyta:
[quote=Psichologe,2010 02 04, 16:47]
Pagrindines taisykles buvo dvi: duodama per mazai savarankiskumo arba mamos silumos stoka. Siandien as pridedu dar viena taisykle: tai itampos namuose pasekme. Ji nera mano isgalvota, tai zinios.

Nesutinku su šitu teiginiu, visiškai. Jis tik įvaro mamoms dar didesnį kaltės jausmą, nors ir šiaip jis nemažas. Bandot sulyginti du dalykus- nevykusi auklėjimą sunkaus, judraus vaiko ir genetinę ligą. Ar vėžį, cukraligę, akių spalvą, gali nulemti mamos nemeilė? Įtampa namuose?
Žinoma, čia pas mus visokių vaikučių yra, bet... liga yra liga. O mamoms po medalį reikia kabinti. Kaip mūsų gydytoja sakė, tokia vaiko negalia yra sunkesnė, nei akivaizdžiai matoma, todėl mums dar sunkiau. Jei serga vaikas- serga visa šeima. Ir pasakymas, kad vaikui trūksta mamos šilumos- dar pasunkina viską.
[/quote]
Ačiū kad tu pas mus visada nors truputį pakeli nuotaiką. Nes jau ir taip stogas važiuoja vis galvojant kad pati kalta dėl tokio vaiko elgesio, bet kažkaip gi auga du vaikai tokioje pačioje aplinkoje, ir tik vienas toks... Men tai krizė nervinė tikriausiai, nes jau nenoriu gyventi, mes visiškai nesusikalbam, jis specialiai nebegeria vaistų, erzina mane kaip tik galėdamas, baigia išlaužyt visus mano dekoratyvinius augalus, kuriuos rudenį susodinau Duris jau antrą kartą išlaužė, nes raktų nepasiima. Taip jam atrodo kad reikia daryt, ir visada akcentuoja kad viską daro kad tik man būtų logiau, juokiasi, šaiposi tiesiai į veidą... jau nebegaliu... Pvz. šiandien išėjo į lauką, tai jam išeinant priminiau kad ne tais batais apsiavė, tai jis vėl iš piktumo man į koridorių prinešė sniego, o grindys šildomos tai nespėjau net iškasti... Merginos, ar pas mus visai blogai ar man jau reikia į durnyną... Skambinsiu vėl į VRS tegu stato į eilę, gal nors mėnesį pailsėsiu... Ir ko gero net lankyt nevažiuočiau, nes NEBEGALIU MATYT JAU SAVO VAIKO...
Papildyta:
Jam užplaukia tada jis sako, kad tik ligoniai vaistus geria, o jis ne ligonis. O jei man blogai, tai aš ir turėčiau gerti vaistus. Jam tipo viskas gerai. Vėl išėjo 2 dvejetai...
[/quote]

Kazkada seniau rasiau sioje temoje. Dar norejau parasyti, kad del vaiku hiperaktyvumo vien mamu kaltinti nereikia, nes vis del to hiperakyvuma didele dalimi lemia vaiko prigimtis. Net kudikysteje jau galima isskirti temperamento tipus, pagrindiniai tipai yra "lengvi" vaikai, "letai apsylantys" ir "sunkus" kudikiai. Butent "sunkus" kudikiai man primena busimus heperaktyvius vaikus, nes jiems budingas didelis fizinis aktyvumas, daug neigiamu emociju, jie yra dirglesni negu kiti kudikiai. Toks kudikis yra tikras issukis tevams. Mamai ir kitiems sunkiau priimti, reaguoti pozityviai i toki kudiki, kuris nuolat viskuo nepatenkintas ir kelia rupesciu. Sia prasme gal ir galima "kaltinti" mama, kad ji neisspaudzia is saves daugiau negu imanoma. Sunkaus temperamento vaikai yra labai jautrus auklejimo klaidoms, labiau negu kiti.

Jeigu Jusu sunus taip su Jumis elgiasi, manau, kad Jums reiketu nuolat galvoti, kaip jam leisti paciam patirti savo elgesio pasekmes. Nera lengva tai sugalvoti kiekvienoje situacijoje. Kai pastebejote, kad isejo ne su tais batais- nereikia nieko sakyti- nors ir kaip tai Jums sunku, (nes gi susals kojas), bet kitos iseities nera. Del jo blogo elgesio taip pat atsakingas jis, ir jam tiesiai galima pasakyti, kad jis tures vaziuoti i ligonine, nes kol kas tevai atsakingi uz ji kol suaugs. Tokio blogo elgesio ir vaistu negerimo pasekme- siuntimas i ligonine ir Jus nezinote ar noresite/galesite ji ligonineje aplankyti. Del islauzytu augalu, reikia pagalvoti, galbut uz kiekviena augala Jus is jo paimate po viena jo megstama kompakta (ar kazka kitka, kas jam teikia malonumo) ir neduodate jam- pries tai apie toki Jusu ketinima reikia perspeti, kad pats rinktusi, ar lauzyti augalus ar nelauzyti (manau, kad pradzioje lauzys, kad patikrintu, ar Jus elgiates taip, kaip sakote). Galite sakyti, kad kitos iseities neturite, kaip issaugoti augalus.
Jeigu Jums pavyks priimti tokia pozicija, kad Jis pats atsako uz savo elgesi, jis nustos blogai elgtis, nes savo bloga elgesi patirs savo kailiu. Uz sulauzyta spyna/duris turi buti isskaiciuota is jo arbatpinigiu.
Kol kas manau jis jaucia kad jus norite gero jam, kazka del jo gera darote, ir ta geruma priima kaip kontrole ir protestuoja pries Jus ir "kontroliavima". Kuri laika Jus galite sugerti jo agresija, bet jau pavargote.
[/quote]
Viską šitą jau žinau skaičiau, išbandžiau, tai gavosi taip, kad vaikas negali žaisti kompu beveik niekada nes visada už kiekvieną blogą elgesį negalėdavo 1 val žaisti, tai priėjom iki visiško nežaidimo, savo kambaryje jam būti kančia- prilygsta kajėjimui, į lauką jei uždraudžiu- tai jis pakankamai jau turi jėgo ir kai viena būnu namie- neklauso, po to dar seka kažkokia bausmė ir taip be galo, o dabar jis visada sako, kad nieko brangaus jis neturi ir jam nioekas nėra svarbu- nerenka jis jokių diskų, neina į jokias treniruotes ( nors ir kaip stengėmės, įkalbinėjom), kartais paskaito knygas ( fantastines), jo vienintelis tikslas- erzinti mane kiek tik įmanoma. Man kartais jau atrodo, kad geriau jau nebegyvent, nebepajėgiu jau negaliu skirti jam daugiau kišenpinigių( tada jis pasiunta), nes ir taip labai stipriai sumažino algą, dar tie vaistai, žodžiu, jau kartais būna taip kad tik bulves tenka valgyt, o dar jo pastoviai kokios nors iškrečiamos išdaigos, kurios baigiasi taip, kad kažkam turiu nupirkti naują megztinį, ar kuprinę...

Laima, o neiseitu ji i kokia skautu ar karine stovykla issiusti? Manau, kad greitai ivertintu, ka turi namie..nera toks kvailas

man džiugu, kad jūs judate vis į priekį ir kas svarbiausia, kad jau nors kiek išsėdi klasėja ir pamokas daro.
o mergytė priaugs to svorio kiek reikia, nes ir pati esi tokia plonutė tai ir dukrytė į tave
o kas per omega6? aš stengiuosi benui duoti omega3, bet kad kiek žiūrėjau lietuvoje arba su modifikuotais produktais pagaminti arba kainos tokios nuo kurių nukrenti.

o Benui kai užsiiminiau, kad gali būti mažiukas tai šokas man nutiko pasakė, kad nebenori, ant kiek ankščiau kalbėdavo apie brolį ar sese dabar nei į kalbas neina
nu jo tavo vyresnėliui dabar tik pavyzdį rodyti reikia ir gerai kad patinka






žinai tavo žodžiai taip veria širdį man, jei nors kiek arčiau pasiimčiau nors trumpam tavo vaikį pas save ir nors kiek tu pailsėtumei.
patarimų jau nebeturiu nes žinau, kaip ir kiekviena mama viska išbandai ir čia netik medalį reikia kabinti, o reikia jas palaikyti ir padėti.
laikykis

Visgi kito budo, kaip padeti nera- jeigu nuosekliai pavyksta sudelioti- paskatinimu, bausmiu sistema vaikui- problemos issisprendzia visada. Tas elgesio kontroliavimo budas su zvaigzdutemis, kuri cia aprasete, yra labai geras, tik reikia bent puse metu prisilaikyti sudarytos sistemos, nuolat konsultuotis su psichologu, ka keisti, kas vyksta su vaikais. Svarbu pradzioje neuzkelti karteles, kad vaikas pajaustu sekme, pradetu noreti gerai elgtis. Psichoterapeuto konsultacija mamai galetu padeti pakeisti emocini nusiteikima, nes dabar, kai yra neapykanta vaikui, sunku ka nors keisti.
Is Jusu zinutes skamba labai daug beviltiskumo, pykcio, ne karta perskaiciau apie nenora gyventi, del to kyla mintis, ar Jus nesergate depresija (mano speliojimai gali buti ir neteisingi). Jeigu taip yra , gali padeti ne tik konsultacijos, bet ir vaistai, nes pirmiausia Jums reiktu savo sveikatos ziureti.

o tavo minti gera, jau net pagal amžių tinka
http://senas.kam.lt/...x.php/lt/75044/
http://www.policija....dex.php?id=1718
http://senas.kam.lt/...x.php/lt/73806/
http://www.sekunde.l...=read&tid=16622
http://www.aikidocen...ikido-stovykla/
http://www.aikidocen...ikido-stovykla/
http://www.alytausgi...vaiku-stovykla/



tarp visų nurodymų yra ir numeris, tik kai tiksliai rasiu ir įmesiu, kažkur lyg rašiau

va užpernai jau buvau išsiuntus į šaulių karinę stovyklą, tai jam super buvo, tik kad savaitę vieną, tai labai trumpai, o pernai niekaip neįkalbėjau, iš pradžių lyg ir norėjo, o paskui pasakė ne, ir viskas, o buvau rezervavus vietą... Ačiū mergaitės, jūs tikrai man daug padedat, kai jaučiuosi beviltiškai, kartais gal aš ir per daug emocionaliai išsireiškiu... šiaip tikrai dar nebesergu aš depresija, nes neturiu kada, ir tų dienų būna kartais ir gerų ( jei pastebėjot, tai rašau tik tada dažniausiai, kai beviltiškai jaučiuosi, o kai viskas lyg ir nieko, neturiu kada prie kompo prisėst). Vis kalbamės, diskutuojam mes su juo, dirbam iš peties, nes būdavo visko, ir miegodavo su peiliu po pagalve ir gąsdino kad nusižudys... Aš tik kartais neturiu žmogaus, su kuriuo galėčiau savo emocijas išlieti, tai kai viskas susikaupia,... Kažkaip savaime taip išeina, o dar kai namuose kažkas baisaus įvyksta, tai tada kažkokia apatija užpuola. Kartais pagalvoju, kad turėčiau mesti darbą, nes jau tokio krūvio nebepakeliu, gerklę kasdien skauda, nuo tų visų kalbų po kelias valandas... O su vaikų ir paauglių psichologe tai bendrauju kartais, bet kad daugiau nieko ir negirdžiu, tik va viską čia neblogai tvarkausi... Iš tikro tai nedaug pritarimo sulaukiu iš tėvų pusės, visi kaip susitarę dėsto, kad kaip ten galima su vaiku nesusitvarkyt, kodėl tu jo taip ar kitaip nebaudi... ir t.t. tai su vyru tenka dviem viską iškęsti, tai va kai visi pradeda važiuoti, tai ir būna sunkios dienos. Atrodo viską stengiesi daryti, o visi gi su tokiais pamokslais, tipo supranta kaip vaikus auklėti, bet nė VIENAS NETURI TOKIO VAIKO...

tam mes ir esame čia, kad tu galėtumei išsikalbėti išsilieti. nes kuo geriau tu jautiesi tuo tau lengviau ir tavo vaikams. laikykis

Jeigu galima, vėl pasidalinčiau pastebėjimais iš šalies. Nežinau ar padės, bet rašau iš gerų ketinimų, nes Laimos.q situacija tikrai skamba liūdnai, ir tikiuosi, kad tokiu atveju žmogus rašo ne tik tam, kad pats išsisakytų, bet kad kažkas jį ir išgristų, ir gal kažką atsakytų...
Taigi, be psichologei užkliuvusių dalykų (nenoro gyventi ir pan.) man dar labai užkliuvo šis santykis su vaiku: "jis tyčia daro, jis nori tik blogo ir t.t.". Jei taip ir yra, tai juk yra tik kažko kito pasekmės, o pamatiniai vaiko ir bet kokio žmogaus tikslai niekada nėra erzinti, linkėti kažkam blogo ir t.t. Tai yra rezultatas. Rezultatas to, kad pačiam vaikui yra blogai... Galbūt kerštas, galbūt priemonė kažkam pasiekti, galbūt priemonė nuo kažko pabėgti... Todėl mano nuomone, "kova" vien su rezultatais, kad ir kokiom tobulom priemonėm (taškų ir varnų lentelės yra itkrai geros priemonės) nebus pakankama. Šalia viso to, reikia kažkaip pakeisti ir santykį, matyti pirmiausia ne vaiko elgesį, bet kas slypi už jo, ir kiekvieną kartą, pasielgus jam blogai, galvoti ne apie tai, kad jis linki blogo mamai, bet ir apie elgesį iššaukiančia vaiko savijautą. Jokiu būdu nesakau, kad to nedarote, tiesiog man rodos, kad akcento perkėlimas kitur galėtų padėti.
Nežinau jūsų galimybių ir išbandytų priemonių, bet manau pirmoji užduotis turėtų būti atgaivinti norą gyventi, pabandyti pažiūrėti į viską iš kažkokio kito taško. Gal padėtų (jei yra galimybių) išvažiavimas pabūti kažkurį laiką be šeimos (o gal kaip tik tik dviese su vaiku), gal padėtų psichoterapeutai, gal galėtų padėti įvairi literatūra. Ypač anglų kalba (jeigu skaitote) yra daug literatūros (taip pat ir internete) apie netgi dar sunkesnių vaikų auklėjimą, pvz. įvairius pauglių globos atvejus, kai globėjai pasiima auginti didžiules psichines traumas patyrusius vaikus, ir jų elgesys būna iš viso jokiu protu nesuvokiamas arba net patologiškas. Teko matyti straipsnių, užkabinančių širdį giliai giliai, duodančių užuominų, kaip tokio vaiko sieloje pamatyti ne juodumą ir blogį, o šviesą... O gal padėtų religinė literatūra... Gal joga, gal dar kas nors... Jūsų savijauta ir noras gyventi irgi turės įtakos vaiko elgesiui...



Papildyta:

Kažkaip izoliuotis nuo tokių pamokslų reikia. Lygtai jums ir be tų "važiavimų" maža problemų
Aš irgi turiu vieną kolegą, augina 2 ramutėliausias pasaulyje mergytes ir vis palygina su mano "dinamitiniu užtaisu", kad čia viskas nuo auklėjimo priklauso Nagi tegul galvoja sau taip žmogus, negi gaila