QUOTE(Laima.g @ 2009 12 08, 19:16)
Oi mergaitės, manau kad dėl tų vaistų, tai tikrai niekas jų nekompensuos, ypač krizės metu. Jau kažkaip nebematau šansų tam. Gal reikėtų pasidomėti, kaip ten pas kaimynus Lenkijoj... Gal ten jie pigesni, kaip ir visi kiti vaistai... Jei tik būtų įmanoma su mūsų receptais pirkti...
O dėl treniruočių tai mano vaikis neina niekur dabar, nes jau visas sporto šakas išbandė, niekur nepritapo, nereikalinga jam joks sportas, taip jis mano... Todėl kai tik grįžtu namo, "užlipa" man ant sprando, net kvėpuoti sunku... Manau, kad man tikrai trūksta vienatvės, taip norisi pabūti vienai, bet... Buvo čia tokia viena dienelė, oi kaip pailsėjau

Bet taip būna per metus kokia viena ar dvi dienos, o šiaip tai visur su vaikais ir ryte, ir vakare ir naktį...

Kažkaip nejaučiu kad mane jie mokytų, tik visada pamačius ir pradėjus kalbėtis jaučiu kad noriu būti viena...
dėja ir aš jau taip manau jau niekas nekompensuos tų vaistų

o kaip sužinoti ar jie kitur pigesni, nežinau
aš betkokia kaina ištrūkstu, nes negaliu kitaip, jei negalėčiau nors kas dvi savaites ištrūkti iš namų jautu kaip vario sako nušokčiau nuo proto. man kartais reikia nors kelių valandų pabūti vienai ar su draugėmis.
QUOTE(vario @ 2009 12 08, 19:30)
Mes gavom pagalbą- vieną savaitgalį per mėnesį mūsiškis praleidžia kitoj šeimoj (vyras ir žmona soc. darbuotojai, dabar pensininkai, visą gyvenimą dirbę su hiperiukais, autistukais ir kitais sunkiais vaikais).Valstybė jiems moka. Ir kiekvieną savaitgaį tokiu būdu jų šeimoj buną vienas sunkus vaikas. Čia pagalba mums. Kartą per mėnesį į parduotuves nuvažiuojam. Išsimiegu. Vyrą su mažiuku laukan išleidžiu ir būnu VIENA.
kaip svajoju apie tokį dalyką, kad ir mes paiilsėtumėme ir vaikas pailsėtu nuo mūsų, taip būtų gera
QUOTE(aukseklaipeda @ 2009 12 09, 00:22)
Mes taip pat seneliu neturim. Auklem, kaip ir per dideli. Kai visai pavaziuodavo stogas, tai paimdavau ir pabegdavau viena i soda parai. Sia vasara net du kartus.
Matomai as nebepatempiau ir Dievas man istiese ranka. Dabar jis su dviem labai gerais, atsakingais draugais draugauja. Vienas yra buves mano aukletinis (jis dabar globos namose), tai fantastiskas, atsakingas, pareigingas vaikas, labai gerai mokosi. Kitas yra mano vyresniojo sunaus lietuviu kalbos mokytojos anukas, jie kartu su mano sunum patarnavo baznycioje. Jis ji ir ikalbino eiti i boksa. Iki tol jokie bureliai mano vaikino neistemdavo. Siandien visi trys ejo i kina (buvusiam globotiniui teko duoti pinigu, bet verta). Tai ne "cacos" vaikai, juos gerbia mokykloje. Tik, kai tas berniukas pas mus gyveno, kartais taip suspausdavo man sirdi, kodel nors laseli mano nera toks. O likimas nuleme taip, kad jie be manes susipazino mokykloje.
Manajam skaitymo sutrikimas, na dabar jau neblogai skaito tyliai. Kai reikedavo mokyklai perskaityti knygas, tai puslapi skaitydavo jis, o 10 garsiai as. Dabar ruosiasi skaityti "saulelydi", nes kiti abu yra perskaite, nebera kaip manajam bendrauti. Netinka i hebra. Sakau, kad nueitu i filma, draugai sake, kad ne tas, net nesulyginsi su knyga ... Dar nezinau kiek ji kainuoja, bet ryt pirksiu. Matysim, kaip cia mums seksis.
Labai svarbu draugai. Sianakt rasau taip ir dziaugiuosi, o ryt gal ir verksiu. Toks tas hipermamu likimas. Cia dabar pafilosofuosiu

Tik kazkaip vis tiek reikia matyti savo vaike ir gera. Pasidziaugti juo. Taip lengviau gyventi. Juk jam taip sunku vis girdeti, kad jis blogas. Kai jis gime, dar nemokejo kalbeti,nulaikyti galvytes, bet jau sypsojosi.
Kazkur skaiciau, kad mintys yra malda. Ka galvoji, tas ir ivyksta.
va šiandiena ir aš galiu pasigirti ir džiugina širdi, kai vaiku mano pasko šokiu vadovė, kad pasitiki ir jį viena paleis šokti mokyklos eglutėje. kaip mano vaikas laimingas skraido padebesiais. bet su anglų mokytoja nu į na, vien galvoja kaip ajia atkeršyti, nes ji taip daro. ir niekas nepadade, kaip besakau ir aišku, nežinau kaip baigsis viskas