O itariau dar ir delto,jog pirmakart gyvenime susapnavau savo leliuka,jis jau mezgesi isciose..Ir kad ir kaip lauktas vaikelis,vistiek buvo sumisimo (sunku isivaizduot,ka pacioj pradzioj isgyvena tie,kuriuos aplanko netyciukas). Pradzia nebuvo lengva,keliskart apsirgau,niekur is namu list nesinorejo, per atostogas tesugebejom iki juros nuvaziuot ir tos keliones man buvo per akis...dar su Aurytes ir Arturo seimyna po brangia salele pavazinejau vasara, o su savo brangiausiuoju i infobalt'o stovykla,kur buvau tiesiog hopeless, nes sportuot visai negalejau,saugojau musu zirniuka ir save bet buvo laaaabai smagu! Taip pat rugpjuti skridau su savo pilvelio mazaja gyventoja pas Indre ir Julian'a i Birmingham'a ir ten nupirkau pirmuosius drabuzelius Taip pat sudalyvavom net trijose vestuvese,o vienose net sokom iki antros nakties su 25 savaiciu pilvelio gyventoja!Ypac gerai pradejau jaustis nuo 7-to nestumo menesio,tada vaziavom ir i Talina,ir i kursus vaiksciojau,ir sventems ruostis upas buvo nerealus! Po svenciu kibau i sesija,kurios vidury,kai buvo 37 savaites, suzinojau,jog mazulyte pasiruosusi jau visiskai ir bet kada gali atkeliauti ir kad zadeto termino vasario 2d.tikrai nesulauksim ir suzinojau,jog pilvely gyvena mergyte. O man dar buvo trys egzai priesaky. Aciu Dievui, juos iveikem,tik jau per paskutini egza nebeislaikiau,apsizliumbiau pasikukciodama,nes nebeturejau jegu niekam...ir po sesijos nebekilo rankos nieko daryti 
nei namu tvarkyti, nei kur vaziuoti. Sausio 17d. is egzo grizau su masina ir jau nebenorejau daugiau uz jo sesti...grupiokes vis skambino po sesijos,teiravosi,ar dar nepagimdziau...o as dar ramiai sau gyvenau iki sausio 21 dienos Nors nestumu be galo megavausi, ypac kai mazulyte pradejo spurdeti, jis praleke nenumaldomai greitai, o ir tos didziosios dienos be galo laukiau. Moraliskai tarsi ir buvau jai pasirengusi...Sausio 20d. pries pat nakti pasirode kraujo,tai supratau,kad jau tuoj tuoj ir laikysiu mazyte glebyje
Ramiai issimiegojau, o ryte prasidejo nugaros skausmeliai, vyro darban nebeisleidau (o galejau...tiesiog pirmakart buvo baisu, nezinojau,kas ir kiek laiko truks)...visa diena skaiciavom saremius,praleidau diena lovoje, nes daugiau nieko nenorejau veikti (nors ir galejau eit geriau pasivaiksciot),vakarop eme dazneti saremiai, net kas 3 minutes, bet spejau dar paziureti "Tuk tuk Indija" ir "Neskubek gyventi" ir apie 20.30 jau vaziavom i Trakus (nei skambinom, nei su kuo taremes, tiesiog vaziavom). Aisku,kaip ir buna, saremiai suretejo ir susilpnejo...turbut is baimes. Ten mus sutiko idomiai, pasirodo,kad vietu ner, akusere sake,kad cia tik uogeles,nes saremiu stiprumas buvo iki 40, pagulde mus i gimdykla,nes jau buvo 4cm kaklelio atsiverimas. Vyrui primigtynai liepe vaziuot namo,nes iki ryto as tikrai nepagimdysiu,o man liepe eit miegot. Taip ismuse 12valanda nakties ir is sausio 21 perejom i 22 diena. Bet tik Igoriui isejus ir man atsigulus i lova, uzejo tooooks nenusakomas skausmas,kad greit puoliau kabarotis is tos lovos. Ir tada prasidejo mano vaiksciojimas aplink lova pakeiciant krypti karts nuo karto (pamenu kaip brangusis klause juokdamasis "ar keiciu krypti?"),turbut isvaiksciojau daug kilometru ir vis kartojau ironiskai akuseres zodzius "Eik pamiegoti!"...ir nors akusere buvo apzaveta,kad tiek daug sypsojausi, nes is ties buvau be galo laiminga,juk devynis menesius laukiau sitos akimirkos, bet po truputeli sypsena vis reciau pasirodydavo..Igoriui susakiau greiciau grizti,tai jis jau apie puse dvieju buvo salia ir tada labai padejo masazuodamas man nugaryte. Apie 2val.,kai akuseres su sesutem issimiegojo,atejo gydytojas pakartotinai apziureti ir maloniai nustebo konstataves 8 cm kaklelio atsiverima. O ir vandenys nubego, o as jauciaus tokia atsigavusi tarsi is po duso. Atgavau nauja kvapa. Bet skausmai aisku ir eme labai stipreti. Mane pririso prie aparato ir liepe guleti. Delto eme stoti veikla, o kentet reikejo, nors tie skausmai aisku ir silpnejo,kai turejo stipreti...5val. ryto gydytojas liepe stotis,jau nebeziurejau i laikrodi,nes valandos lekte leke, sypsotis nebesinorejo,prasidejo tikru tikriausias darbas, mylimasis ir buvo isvarges, nemiegojes,bet stengesi isbuti kartu. Tuo tarpu atvaziavo kita gimdyve,kuri pagimde greiciau nei as, bet reke labai garsiai ir ilgai,net gaila buvo...o mano sioks toks atsigavimas buvo,kai 7val.ryto keitesi pamaina. As jau vel gulejau ir pamenu be proto malonia moteriske,kuri atejo ir pazvelgusi i mane pasake"sveiki,as Kristina" ir nuo tos akimirkos buvo salia ir buvo su manim visu 100proc.,buvo taarsi vadle. Ziuredama i ja,zinojau,kad viskas bus gerai,nors jau buvau nusikamavusi ir luzdavau tarp saremiu...suleido oksitocino saremiu veiklai suaktyvinti...be proto laukiau tos akimirkos,kai pasakys "Jau". Ir ji atejo apie puse desimtos,kai izenge gydytojas Rogalskis ir tare "Nu ka,gimdom?!" Jau jauciau sviesa tunelio gale 
zinojau,kad dabar tai jau pagaliau kaip eisiu i trasa,tai maza nepasirodys! Ir nepasirode!!! Suleke i gimdyma visas personalas - sirgaliu komanda! Girdejau palaikancius suksnius: "dar dar" "saunuole" ir pan. Jauciau staigu palengvejima,bet dar vis negalejau pradet normaliai kvepuot,kukciojau,nemaciau dar mazyles (gimdant gydytojai juokesi,kad mergaite,nes ties klubais uzstrigo:D),ne nepamenu,kaip ji verke,bet iskart ieskojau salia esancio vyro akiu, kurio akysse pamaciusi asaras,jauciausi be galo laiminga,kartu su juo. Tai buvo ypatinga akimirka. Jo akyse maciau graziausia musu gyvenimo ivyki - mazosios Augustes pirmaja pazinti su siuo pasauliu! Gydytojai iskart uzdejo mazyle man ant pilvo. Jauciaus sumisusi,vajei,kiek emociju. Taigi mazyte gime sausio 22d. 9val.40min. 3690g ir 52cm ugio. Veliau mus perkele i palata, Igoris ir buvo su mumis. Pamenu kaip nustebau pamaciusi Augustytes ilgus pirsciukus,ilgas kojytes ir net uzsirietusias ilgas pedutes,ir kad buvo kudute,vien odyte ir kauliukai (o as isivaizdavau,kad putluciai vaikuciai gimsta). Nekilo man klausimas,kaip rupintis mazyle,buvo nepaprastai gera tai daryti nuo pat jos atsiradimo akimirkos. Ypac grazu buvo ziureti,kaip tetis ja laiko! Esu be galo dekinga Traku ligonines komandai,kuri ir prajuokino,ir rupinosi labai nuo pradziu iki galo,ju deka isgyvenau,kad medikai gali buti tikru ramsciu ir pagalba!
