Sveikos mamytes
Siandien pirma karta cia prisijungiau, perskaiciau nemazai jusu minciu. Labai saunu, kad galima cia susibegti ir viena kitai padeti, patarti, paremti. Ir man si karta reiketu jusu patarimo. nezinau kas nutiko, ar tai depresija, liudesys ar baime.. kai pagalvoju dabar, perskaiciusi jusu brangios mamytes mintis ir rupestelius, mano dabartiniai laikini sunkumai atrodo juokingi. Bet zinote kaip buna, kai sunku, atrodo kad tik man ir gali buti taip sunku. O rupseteliai tokie, isvaziavo draugas i komandiruote 2savaitems, kazkaip pradzioje galvojau kad ilgas laiko tarpas, bet viskas praeis ir bus gerai, bet vos pirmaja diena jis isvaziavo, kazkas viduje nutiko, nakti negalejau uzmigti, o tada ir prasidejo, apniko nesuprantama baime, pradejau bijoti gyvenimo, mirties, neegzisyuotajnciu ligu, kiekviena minute puola mintys, kad tuoj susirgsiu, numirsiu, kad gyvenimas labai laikinas, pradejau prisigalvoti sau ligu, sunku kvepuoti, sirdis dauzosi kaip patrakusi, bijau valgyti, nors skrandis ir urzgia, bet vos pagalvoju apie maista - supykina. Bet sunkiausios mintys tos, kad gaila tevu, kad jie jau vyresnio amziaus, kad jie nieko nemato, jiems liudna, sunku.. na nezinau ar suprasite mane, bet nemoku paprasciausiai nusakyti kas darosi, bijau ligu, bijau mirties, bijau vienatves, bet labiausiai sunkios mintys del tevu, rodos neserga tfu tfu tfu, bet ju amzius, nors nera tokie ir seni, bet va niekaip negaliu atsikratyti tu minciu. Kai bunu darbe, esu uzimta, stengiuosi negalvoti, bet vos laisvesne minute, tuoj uzplusta liudnos mintys.. Rodos reikia dziaugtis gyvenimu, dziaugtis, kad esame sveiki, laimingi, bet kaip durna prisigalvoju tokiu nieku.. Kas man? depresija? Liudesys, kad artimas zmogus isvaziavo toli? Baime mirties, ligu? Ir ka man daryti? Po truputi rodos jau viskas gereja, bet bijau kad vel nebutu taip sunku kaip buvo, kad nieko nesinori, o asaros plaiupia kaip upeliai ir nieko negaliu tada sau padaryti.. rodos jau buna ir viskas gerai, bet kai uzpuola mintys, tai nezinau kaip ju ir atsikratyti. patarkite, prasau..
Aciu
Man irgi taip buvo,dabar stengiuosi į gyvenimą žvelgti kitaip,nes turiu šeimą,aš esu kažkam reikalinga.Privalau kovoti jau ne tik už save ,bet ir už kitus.Nors kartais taip norisi išsiverkt...
Ai gal kiek nusišnekėjau, maniškis va iš vis gyvena kitoj valstybėj, ir tai kiekvieną kartą mums išsiskiriant jaučiu, kad dalelė manęs iškeliauja už jūrų marių, bet stengiuosi dėl to nestresuoti ir jokios blogos mintys neapninka, nejauku būna taip, bet greit viską susireguliuoju, išmokau gyventi taip, nes taip yra, moku džiaugitis gyvenimu kartu su juo, moku ir atskirai 
Gal visgi nereikėtų leistis į tokį prisirišimą, kai paskui kiekviena minutė be antrosios pusės didžiulė kančia 
