Kiek gi tas jaunatviškas maksimalizmas kamuos?

#1
Aš irgi negaliu išsivaduoti..Iš amžino noro tobulėti, būti idealia ir kitus "lipdyti"..Iš tikrųjų pavargstu, bet negaliu sustoti..Vienos studijos baigtos, pradėtos antros studijos, bet nepasitenkinimas neapleidžia, smulkmenos labai greitai nuvilia ar vėl užvaldo kažkoks nepaaiškinamas maksimalizmas, norisi viską keisti.. figūrą, mokslus, įpročius, galų gale ir vyrui "trūkumų" randu (jei nerandu, tai išgalvoti netrunku...)...
"Sunkia širdimi" priimu tokius sprendimus, nerandu ryžto. Galėčiau tą maksimalizmą pavadinti tuščiomis svajonėmis, jei nieko nedaryčiau..bet dabar bandau įgyvendinti viską, kas galvelėje "gimsta" ir kaip pačiai atrodo -šnipštas gaunasi...Visąlaik mąstau, visąlaik dėlioju, kaip gyventi, pasikliaunu protu..man taip ramiau. Ir vėl prieštaravimas: kai protas patenkintas, širdis vilku kaukia sad.gif ( per darbus, mokslus ir aktyvią veiklą gyvenimo normalaus nelieka..)
Kai klausia "ar esi laiminga?", neabejodama atsakau "taip, esu labai laiminga" ir tuoj pat sugalvoju naujų tikslų, kad galėčiau būti dar laimingesnė..Vakar užsirašiau į anglų kalbos kursus, šiandien dar pridėjau galimybę išmokti masažo, rytoj vėl kas nors protą aptemdys.."Plėšausi"..juk dar yra namai, dukrytė, vyras (čia juk aš irgi norėčiau priartėti prie žmonos, mamos, draugės idealo..). Susidėlioju pagal prioritetus, bet tiek daug visko trokštamo, kad nebegaliu išsirinkti kas pirmiau..Aš ir miegu vos 5 val. per parą, nes man gaila laiko, kai guli "be reikalo"..
Žmonėms atrodau išsiblaškiusi ir emocionali, todėl daugelis galvoja - esu vėjavaikė..Profesinėje srityje esu "aukštai", moksluose neatsilieku (turbūt bliaučiau 8 gavusi..), gyvenimas šeimoje šiaip sau, dėl mano reikalavimų ne tik sau, bet ir kitiems..
Tokia aktyvistė ir maksimalistė esu nuo vaikystės..Visada buvau labai aktyvi, judri, smalsi ir troškau pažinimo.
Ar "išaugsiu"? Nes dabar "labiau patyrę", ilgiau pagyvenę sako, kad čia turbūt jaunatviškas maksimalizmas...
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Rasma: 30 kovo 2004 - 21:56
#2
Zinai,Rasmut,as tau pavydziu...Kad man taip.Vis pagalvoju ,kad reiktu stoti kur nors mokytis vel,kad reiktu anglu kalbos mokytis,kad reiktu dar visko ir daug.Bet tai tik svajones,nes iskart sau uzduodu klausima ko ca man plesytis ir del ko? sad.gif Blogai,kad taip galvoju, bet negaliu nieko su savim padaryti.Noriu kazko tobulo, taciau nesistengiu net...Kazkas su manim netaip daros..
Atsakyti
#3
man panašiai kaip Rasmai rolleyes.gif , todėl labai laukiu psichologės atsakymo wink.gif
Ir dar klausimas-kaip išmokt tiesiog ilsėtis, džiaugtis jau pasiektu, o ne galvot nuolat apie ateitį, apie tai, kuo dar apsikraut rolleyes.gif
Atsakyti
#4
Rasma, deja... išsenkama, pervargstama, nusiviliama, bet neišaugama. ir pavadinčiau tai perfekcionizmu, o ne jaunatviniu maksimalizmu.
Ar tikrai darot tai, ką norit? Gal jūs vis dar stengiatės įrodyti, kad esat šaunesnė už kitus, gal to reikia jūsų mamai, tėčiui ar pan., gal nesijaučiat verta artimųjų meilės ir nuolat priversta "uždirbinėti taškus"?
Sakot, kad viską stengiatės sutvarkyti racionaliai, o aplinkiniams atrodot nestabilių emocijų, nenuosekli. Greičiausiai taip yra todėl, kad ignoruojate savo jausmus (bandot pasislėpti poracionalumu), nes nujaučiat - gali tekti kardinaliai keisti savo gyvenimą, vertybes ir t.t. Net jei šiai dienai dar nesat pasiruošusi keistis iš esmės, truputis poilsio jums nepamaišytų smile.gif .
Ar pastebėjot, sritys, kuriose svarbiausia rezultatas (mokslas, darbas) - sekasi, o kur svarbiausia procesas (šeima, vaikas, draugai) -"šiaip sau". Gamtai patinka pusiausvyra, todėl ne pro šalį ją atstatyti. Geriausia mokytoja jums bus dukrytė. Pažiūrėkit su kokia koncentracija ji įsitraukia į bet kokią veiklą. Aplinkinis pasaulis nustoja egzistavęs, ji 100 proc. daro tai, ką daro ir nesirūpina rezultatais. Ar senai piešėt vandeniniais dažais, statėt smėlio pilis, vaikščiojot su guminiais batais po balas smile.gif ? Tiks bet kokia veikla, kuri nereikalauja rezultatų. Kad pradžioje būtų drasiau "kvailioti", darykit kartu su vaiku. Reiks praktikos, kol išmoksit sustabdyti laiką. Sėkmės!
Atsakyti
#5
jo, atsakymas gražus wink.gif .
O , gerb, psichologe, ką reikia daryt tokiems kaip aš, darboholikams, sunkumų ir išbandymų gyvenime mėgėjams, man nieko gyvenime kaip ir netrūksta, nieko nenoriu niekam (net sau įrodyt), tiesiog noriu gyvent prasmingai, turiningai, įdomiai, prabangiai (galbūt todėl nenustoju tobulint pirkinių) ir...ramiai.Kaip kas link nuolatinio tobulumo siekimo, kaip jaust saiką, sustot, nesinervint, nespaust iš savęs ir palinkinių visko, ar normalu visą gyvenimą visa esybe siekt tik tobulumo viskame?Manau, kad visus gyvenime pagrindinius dalykus susitvarkiau, tad belieka jį tobulint, gražint, bet matau, kad jo neįmanoma išgaut, vistiek tas netobulumas visa ko nervina sad.gif
Atsakyti
#6
QUOTE (lengvute @ 2004 03 31, 08:12)
jo, atsakymas gražus  wink.gif .
O , gerb, psichologe, ką reikia daryt tokiems kaip aš, darboholikams, sunkumų ir išbandymų gyvenime mėgėjams, man nieko gyvenime kaip ir netrūksta, nieko nenoriu niekam (net sau įrodyt), tiesiog noriu gyvent prasmingai, turiningai, įdomiai, prabangiai (galbūt todėl nenustoju tobulint pirkinių) ir...ramiai.Kaip kas link nuolatinio tobulumo siekimo, kaip jaust saiką, sustot, nesinervint, nespaust iš savęs ir palinkinių visko, ar normalu visą gyvenimą visa esybe siekt tik tobulumo viskame?Manau, kad visus gyvenime pagrindinius dalykus susitvarkiau, tad belieka jį tobulint, gražint, bet matau, kad jo neįmanoma išgaut, vistiek tas netobulumas visa ko nervina  sad.gif

Lengvute, jei viskas jūsų gyvenime prasminga, turininga, įdomu ir prabangu... o vis dėlto nejaučiat ramybės, tai gal yra klaida pirmoje sakinio dalyje smile.gif ?
Ką jums reiškia "gyvenimo prasmė", kokiais (ir kieno) kriterijais ją vertinat, ar siekiant turiningumo (t.y. kiekybės) nenukenčia kokybė, o kokią ribą galite įsivaizduoti tobulinant prabangą ( manau, ji neegzistuoja, todėl rizikuojat save pasmerkti amžinai vergovei)?
Norėčiau suabejot ir tuo, kad jau viską pasiekėt: deja, žmogaus amžius per trumpas, kad galėtume pilnai pažinti pasaulį. Jame nuolat liks neatskleistų stebuklų. Keisčiausia, kad ,dažniausiai, mes iki galo nepažįstame net pačios artimiausios aplinkos. Tai gal pabandykit ne tobulint, o, paprasčiausiai, pažint.
Atsakyti
#7
QUOTE (Jolanta Skrebiene @ 2004 03 31, 07:59)

Ar tikrai darot tai, ką norit? Gal jūs vis dar stengiatės įrodyti, kad esat šaunesnė už kitus, gal to reikia jūsų mamai, tėčiui ar pan., gal nesijaučiat verta artimųjų meilės ir nuolat priversta "uždirbinėti taškus"?
Sakot, kad viską stengiatės sutvarkyti racionaliai, o aplinkiniams atrodot nestabilių emocijų, nenuosekli. Greičiausiai taip yra todėl, kad ignoruojate savo jausmus (bandot pasislėpti poracionalumu), nes nujaučiat - gali tekti kardinaliai keisti savo gyvenimą, vertybes ir t.t.
Ar pastebėjot, sritys, kuriose svarbiausia rezultatas (mokslas, darbas) - sekasi, o kur svarbiausia procesas (šeima, vaikas, draugai) -"šiaip sau".

Labai ačiū, už komentarą..bet..
Tai vadinasi niekur nepabėgsiu ir neužaugsiu..jei būtų galima pasaulyje viskas, tai išvykčiau kur nors toliau pati nuo savęs smile.gif
Manau, kad darau viską ką pati noriu, o gal esu labai stipriai tuo įtikėjus, kad aš to noriu..Mamos ir tėčio viltis stengiausi pateisinti turbūt nuo vystyklų, nors jie man niekada nebuvo išsakę ko jie tikisi iš manęs, ar kad nusivils manimi, jei bus kitaip, nei jie norėtų..Kažkada papriekaištavau mamai, kad vaikystės netuėjau, nes nuolat gyvenau įtampoje dėl to, jog nepateisinsiu jų lūkesčių (bet kaip dabar pamenu mama pasakė "bet juk mes mylim, mylėjom ir mylėsim tave tokią, kokia esi, tau nereikia dėl mūsų stengtis, turi viską daryti dėl savęs pačios")..Niekada tuo netikėjau. Mano tėvai buvo griežti, ypač tėvas, bet tikrai, negaliu prisiminti nė vieno priekaišto mano atžvilgiu, visada buvau palaikoma šeimoje ir visada buvau "statoma pavyzdžiu" visai giminei..
Dabar irgi susimąsčiau, iš tikrųjų, aš visada galvoju, jog žmogaus šiaip sau turbūt niekas nemyli..Tiksliai pasakėte, nesijaučiu verta, todėl vis stengiuosi siekti daugiau ir tobuliau.
Miela psichologe, žinokit, turbūt "šiaip sau" mažai ko yra mano gyvenime. Visi pastebi, kad žiauriai persistengiu dėl savo vyro, turbūt nėra labiau lepinamo žmogaus (o kaip kitaip, juk tobula žmona kepa, verda, tvarko, skalbia, lygina, plauna, šveičia ir dar po visų buities darbų bėga persirengt, nes vyras grįžęs namo neturi rast baidyklės..), dukra - šventas reikalas. Nuo gimimo nebuvau "numetus" tėvams per poilsio dienas ar šventes, mes jau 1,5 metų visą laisvą laiką kartu ir to paties reikalauju iš vyro.. va čia šeima ir susvyravo, nes vyrui norisi nors reto buvimo dviese (o dviese būti nebegaliu, nes jaučiuosi atimanti mamą iš vaiko, juk tobulos mamos, piešia, skaito, seka pasakas, dainuoja dainas ir šokuoja per tas pavasarines balas). Visa tai aš darau, bet nežinau ar "iš pašaukimo" ar "iš reikalo". Kyla abejonės.
Visiškai nemoku atsipalaiduoti, kartais vyras mane ištraukia iš to blaškymosi, bet man nepatinka..jaučiuosi kaip nesavame kailyje, kai "veikla" betikslė..Spirgu, persipildau nepasitenkinimu, kažkokia neapykanta sau, pradedu neigiamai save vertinti ir nesusilaikau nuo priekaištų visam pasauliui. Kodėl taip viskas sudėtinga, kad net nebežinai ko nori: ar išmokti pailsėti ir sustabdyti laiką ar išmokti dar produktyviau veikti ir kuo daugiau tos veiklos savame pasaulėlyje sutalpinti..
O nueiti pas psichologą "realiai" verta?
Atsakyti
#8
Rasma, "šiaip sau" ir reiškia, kad susvyravo šeima, vyrui pradėjo trūkti jūsų, o ne karbonadų, o vaikui, greičiausiai, nebepaliekat asmeninio laiko užsiimti tiesiog savim.
Nieko bloga neatsitiks jei truputį primiršit psichologų rekomendacijas, kaip turi atrodyti tobula žmona ir mama smile.gif . Atkreipkit dėmesį į savo norus, nes būtent jie labiausiai nukentėjo... - nebelieka laiko, kol išpildot kitų norus.
Įsivaizduokit, kad ant vienos svarstyklių lėkštės dedate išpildytus savo norus, ant kitos - privalomus darbus. Jos turėtų būti apyligios. Tik tokiu atveju jūs galit užtikrinti gerą savijautą. Jei nusveria "turiu", ilgainiui išsenka energija, jaučiamas nepasitenkinimas savim ir kitais, kraštutiniu atveju - apima apatija. Jei nusveria "noriu" galima tapti našta savo artimiesiems, pažeisti jų teises ir t.t.
Iki persistengimo pildant savo norus jums dar toli smile.gif , todėl nebijokit pabandyti.
Jei nueitumėt pas psichologą "realiai", jis padėtų jums nepasimesti tame kelyje .
Atsakyti
#9
QUOTE (Jolanta Skrebiene @ 2004 03 31, 18:43)
Rasma, "šiaip sau" ir reiškia, kad susvyravo šeima, vyrui pradėjo trūkti jūsų, o ne karbonadų, o vaikui, greičiausiai, nebepaliekat asmeninio laiko užsiimti tiesiog savim.
Atkreipkit dėmesį į savo norus, nes būtent jie labiausiai nukentėjo... - nebelieka laiko, kol išpildot kitų norus.

Man tai tikrai pati tikriausia apatija. Dėl tų mano norų, kurių atsižadėjau kažkada. Šiaip jau man vyras "leidžia" daryti viską, kas man patinka, ko man norisi (aišku, padorumo ribose wink.gif ), bet vėliau, jis man primena kiekvieną veiklą, visą sau skirtą laiką..(prisėdau 1 val. prie kompo, tai žinau, kad max. per dvi dienas, man tai bus priminta..). Kai kepu karbonadus - blogai: trūksta dėmesio, kai karbonadų nebekepu, tai darausi žmona ne tokia, kokia turėtų kiekviena normali moteris tapti..Aš nebenoriu turėti kažkokių norų, nes už visus juos man po to reikia "atsiskaityti", atklausyti priekaištus, kurie mane jau iki koktumo veda. Jaučiu ilgai tos norų svarstyklės neras pusiausvyros. o aš nežinau nuo ko pradėti, vyras pas psichologus neis, kaip maro kratosi..Kodėl? Aš pati studijuoju psichologiją, tai jis taip ir pakomentuoja "pirma pati, psichologe, susitvarkyk su savimi"..O aš su mielu noru nueičiau, nes sunku jau rasti siūlo galą..ir su juo norėtųsi nueiti, nes jei pas psichologą einu viena, tai viena "kalta" dėl nesutarimo šeimoje ir lieku. Lyg tai tokiu būdu pripąžįstu, kad aš viena turiu sprendžiamų problemų.
Kol kas vis dar esu perfekcionistė, bet keliai jau linksta, darosi vis sunkiau ir sunkiau sad.gif
Atsakyti
#10
Aha, įklimpusi... Bet nėra padėties be išeities smile.gif
Vyras, greičiausiai, ir nenueis pas psichologą (nebent po 10m.), nes čia suveikia "apsauga nuo naminio psichologo". Dėl to nesijaudinkit - jūs ir viena galit kardinaliai pakeisti situaciją namie. Man pasirodė, kad jūsų vyras kelia gana prieštaringus reikalavimus jums:lyg ir neaišku, ko nori - žmonos virėjos ar visuomenininkės. Be to, lyg ir leidžia (žodžiu), bet iš esmės nenori jums duoti jokios laisvės. greičiausiai jis yra nuoširdus abiem atvejais, tik pats nejaučia prieštaravimo. Kadangi jūs vis tiek nesugebėsite būti dviejuose asmenyse vienu metu, tai teks rinktis kuo labiau norit būti :Veiklia moterim, kuri dirba mėgiamą darbą ir turi palaikančią šeimą, ar namų šeimininke, kuri graužiasi, kad kažko nepasiekė (vyras tikrai pagrauž). Manau I-as variantas smile.gif
Pažiūrėkit į savo šeimą kitu rakursu: ar jūsų vyras yra tas, kurį galėtumėt vadinti idealiu? Ar jis palaiko jus, kai patiriat bėdų? Ar paskatina? Ar didžiuojasi jumis? Ar vertina jus ir jūsų triūsą šeimos labui? Ar jis yra nepatenkintas, kad "sėdit jam ant galvos " ir dar turit kažkokių pretenzijų? O jųs pati, ar išsakot jam pageidavimus, ko iš jo norėtumėt kaip moteris, žmona, draugė?
Iš jūsų istorijos susidaro įspūdis, kad vyras galvoja, kad tai jis yra " ponas tobulybė", o jūs - vis dar "per prasta"(todėl ir verčiatės per galvą). nepasikuklinkit ir po truputėlį grąžinkit vyrą ant žemės. smile.gif Jam tikrai nepakenks, jei sužinos ką jis daro ne taip.
Kalbėkit taktiškai (kad nevirstumėt ragana per vieną dieną) pav.:"jaučiuos pažeminta, kai tu grauži mane dėl to dalyko, kurį pats leidai".
Jeigu pati jam leidžiat daug, tai parodykit jam analogus savo elgesyje (" kaip tu jaustumeis, jei aš tau dėl šito priekaištaučiau?"
Neužmirškit humoro. Jis leis iš atstumo pažiūrėti į situaciją ir netgi pasišaipyti iš " pono tobulybės" Kadangi vyras jus myli (tokių nemylėt neįmanoma smile.gif ), jis pasikoreguos, bet sąmoningai gal niekada ir nesuvoks, kaip jus skaudino. Sėkmės tampant netobula! wink.gif
Atsakyti
#11
Turiu ir as yda viska susisemti i save, kiek galima daugiau apsiimti darbu ir truks plys juos igyvendinti. Negaleciau nueiti i egzamina nepasiruosus bet vienam klausimui, mane erzina, kad nezinau visu savo mokslui reikalingu istatymu, namu ruosus darbus taip pat uzsigriebiu padaryti viena (kiek tik imanoma). Bet as nejauciu del to kazkam priekaistu, tiesiog kazkoks kvailas noras tobuleti iki begalybes. Gerai, kad kai labai pavargstu, sugebu atsipalaiduoti.
Atsakyti
#12
Editai.
žmogus yra subjektyvus ir pasaulį mato kiekvienas savaip. Išoriškai, gali matytis daug panašumų (siekis tobulėti, pastangos nudirbti visus darbus vienai, sužinoti naujausią informaciją ir tt), tačiau, ar tai yra problema, gali atsakyti tik pats žmogus. Todėl, jei jokio diskomforto nejaučiat, tai reiškia taip ir turi būti smile.gif Nesusirkit svetimom bėdom smile.gif
Atsakyti