OOo ir šioje temoje smagu - pykstasi kaip visur :DDDDDD
Nors mums į mokyklą tik kitais metais, bet nervinuosi jau šiandien... Kur, pas ką, kaip?... Galų gale - na, lai tik vaikas nori mokytis, lai tik kas įdomu būna - po egle, su žvakele išmokysim, o jei nenorės?
Į ąžuolą, balčikonį?... Kad maniškė nori į Vilnių, į čiurlionį, balerina būti ir čia nuo to laiko, kai išmoko kalbėti, kažkur 2 metų pasakė, kad bus balerina ir tas noras nepraeina

O mažylis (3m) vakar išdėstė, kad jis mokysis Anglijoje, bus snookeristas.
Va taip ir sugriovė mano žemiškus pasvarstymus - kaimo ar miesto mokykla... Sostinė ir užsienis, vat taip vat

dar su vyru kalbėjom ar daug lemia geras mokymasis ir prestižinė specialybė; vis tik laimingesnis žmogus, dirbantis mėgstamą darbą, net jei tas darbas - vairuoti kokias nors mašinas ar daryti gėlių puokštes...
Bet mes juk savo neišsipildžiusias svajones perkeliame vaikams....
Ir kaip sunku save sustabdyti. Juk mano vaikas TURI būti geriausias, TURI mokytis geriausioje mokykloje, TURI studijuoti universitete...
Kažkada ir aš buvau geriausia, baigiau du universitetus, dirbau gerai apmokamus darbus, ir ką? Pasirodo, kad esu laiminga darydama visai ką kitą ir šiandien norėčiau studijuoti visai ką kitą (na, suvaikėjusi senatvė dar toli, tai gal ir studijuosiu

)