Pomirtinis gyvenimas (antroji dalis)

o man dabar smalsu paliko kaip cia yra istikruju, as pvz tikiu,kad yra kazkoks pomirtinis pasaulis,kur pateksim,kai iseisim is savo kuno,ty kai mus istiks fizine mirtis. KAzkokia vieta tikrai turi buti kur pasideda visos sielos,kur ir mes keliausim. Sitas zinojimas atsiras,kai suprasite kad jus esate ne tik galva kojos rankos,bet kad jus esate tai kas siame kune,kaip drugelis kokone. O kad kitas pasaulis egzistuoja yra daug pasakojimu, zmones kuriuos istinka klinikine mirtis, atsigave pasakoja kaip ir ka jie patyre, taip pat vienas mokslininkas patyre sirdies smugi,kai ji atgaivino jis viska aprase ka patyre, nors aisku moklsininkas visai kitos srities,suko galva del vienos formules, o patekes anapus,gavo visus atsakymus kuriu nezinojo,tiksliau ten jam visi atsakymai buvo lyg savaime zinomi. MAstymas matymas viskas visiskai kitaip nei sitam pasaulyje. Pati esu irgi daug ka patyrusi ir zinau kad esame ne tik kunas, bet yra ir dvasia. Esu patyrusi ir astralines keliones ir ivairiausius mistinius sapnus ir pranasiskus sapnus ir tt. Vienas is tokiu sapnu kurie paveike labai mastyma, ir priverte nebijoti mirtes, patiketi,kad bus geriau.. sapne kazkas paminejo man "jei atsidursi ant stogo, neisigask, visi isigasta ir to nepereina to isbandymo, o tu neisigask, kazka panasaus minejo,kad jei neisigasiu atsipalaiduosiu kazkas bus, kazka patirsi, kazkas gero nutiks. na taip ir nutiko,sapnuoju sau toliau kazka ir staiga atsiduriu ant stogo aisku apeme nezmoniska baime, ir pradejau atsiminti ka man sake pries tai, ir pradejau kristi ir vis sau kartojau-nebijok, nusiramink, tu sapnuoji, tau bus viskas gerai ir tt. as kritau kritau, visiskai nuvijau baime, atsipalaidavau ir patyriau visiska ekstaze, kazka nezemisko,visiskas sielos ir kuno atsipalaidavimas,viduje buvo tik geris laime ir dziaugsmas, na nera zodziu kaip isreiksti sita busena.Tarsi rojuje buvau.Pasaulinio lygio laime, ir tai pranoksta, atrodo lyg kunas butu istirpes emociskai fiziskai dvasiskai. Zodziu realiam pasaulyje tokio dalyko nebuvau patyrusi, del to ir truksta isireiskimu. Na ir toliau kiek pamenu buvo taip as vis krentu ir pries akis atsidure moteriska butybe, lyg dvasia,ji man sypsojosi, ir zinojau kad visa sita busena ir si butybe atsirado vien del to,kad nuvijau baime,kad iveikiau viska ir del to ja pamaciau,nors kiti neiviakia isbandymo ir jos nepamato. Greitai save nuraminau, supratau kad stogas yra zenklas, nors sapne ir nezinojau,kad pradesiu kristi, buvau ispeta tik del isbandymo ir kad nebijociau. Ir visa laika jauciau lyg buciau kitam pasaulyje, butent kai ant stogo atsiduriau kai uzvalde visa mane didele didele baime, lyg jaustum visa siela kad esi kur tau nepriklauso buti, ta baime savaime uzvalde mane visa. cia vienas is isimintiniausiu mano sapnu kuris ne vien tik sapnas,bet kazkas daugiau, patyriau visiska nezemiska harmonija,visiska ramybe,sapne viska suvokiau, sugebejau ir pamaciau ja.. nezinau kas ji buvo bet cia lyg atlygis buvo. Ir kazkodel po sio sapno man viskas susisiejo su mirties busena kai zmogus mirsta ir kad perejimo i kita pasauly etapas gali gasdinti ir bauginti, tai supratau kad ta baime bus tik labai trumpai ir reikia valdyti ja,nuvyti ir po to jau izengsim kur mums priklauso ir uzplus visi tie nenupasakojami jausmai. Nezinau nei is kur zinau nei kaip nei ka,bet zinau.
Kitas dalykas kas kelia abejoniu tai reinkarnacija.. jeigu yra tokiu realiu pasakojimu kai vaikai prisimenu praeitus gyvenimus,apibudina vietas, seimos narius ir tt, tai taip iseitu, kad musu sielos visiskai nepatenka i joki pomirtini pasauli ir niekam nesivaidena,o tiesiog is naujo gimstam ir isikunijam i kita kuna, ir gyvenam vel is naujo,tik kitame kune.
Abejones kelia reikarnacijos teorijos,nors daugiau tikiu pirma versija, o gal mes patys po to pasirinksim ka toliau mums daryti ir kiek truksta iki dvasinio ausktesnio lygio, tuomet ir gimsim kitur.

labai panašiai kartais jaučiuosi naktį. Tas pojūtis ir malonus, ir bauginantis. Niekaip negaliu sau paaiškinti kas tai Visada tokia baimė, kad "neišeičiau" visam

neskaiciau ka cia kas rase.nes daug reik skaityt
as manau, kad po mirties mes laukiam atgimimo. isikunijomo. kaip tas vyksta nznau. bet tikiu gyvenimu po mities ir reinkarnacija. sakoma, jog siela pasirenka pas ka gimti=vaikelis pasirenka tevus, o kartu ir savo kelia siame gyvenime. ko reikia izmokti, kad pasiekt :ta kazka:...
keisciausia man yra tai, kad zmogu gyva domina, kas ten po mirties? pas jis mirt nenori ir bijo, bet kaip gi tu suzinosi nemires? ...

totali nesamone. Kas jau savo noru rinktusi rimti alkoholiku seimoje ar kur nuskurusioj badaujancioj Afrikos gentelej, kur mirsta didzioji dauguma vaiku? Jei jau butu galima rinktis, tai visi rintusi turtingesnius, labiau issivysciusias seimas.

O kodėl atrodo totali nesąmonė? Ar tikrai siela nesirenka, kaip jai tobulėti ir augti? Gal ta skurstančio vaiko Afrikoje siela jau pabuvo kūne turtingo, valdingo, pasipūtusio. Ir jai šiame gyvenime reikia gyventi nepritekliuje, kad tapti grynesne, kad patyrus nepriteklių atsirastų nuolankumas, paprastumas, atjauta...
Kalbate iš žmogiškosios, dažnai primityviosios mūsų pusės ir siauro matymo. Ir klausimai kyla be atsakymo, nes mažai žinių ir savišvietos, kad tokių klausimų nekiltų.

Pomirtinis gyvenimas tikrai yra. Anapilin išlydėjau savo močiutę. Paskutines gyvenimo dienas ji šalia matė tai, ko aš nemačiau. Ji matė jau seniau mirusius žmones, savo artimuosius. Močiutė netgi apibūdino, kaip jie apsirengę, akimis vedžiojo juos. Klausė, ar aš nematau. Suvokiau, kad jie atėjo išsivesti močiutės. Močiutė pasakė, kad ji jau mirs, išėjimas buvo labai lengvas, be skausmų. Šarvojimo salėje kalbėjausi su močiute, man atrodė, kad atsakymai buvo mano mintyse.
Prieš kelerius metus netikėtai iš gyvenimo išėjo man labai brangus žmogus. Prie karsto labai verkiau, gailėjau. Kai išėjau į lauką, pajaučiau, kad kažkas mane apkabino. Stipriai. Laikė apkabinęs už rankų, jaučiau tokį deginantį karštį. Mane užplūdo ramybė. Apkabino ir laikė lygiai taip pat, kaip apkabindavo tas žmogus. Tas apkabinimas davė labai daug stiprybės ir jėgos.
Dabar meldžiuosi už mirusius, prašau jų sieloms ramybės.

Gražus ryšys su anuo pasauliu. Stiprinkit jį. Manau, kad ne tik ramybės melsti turite, bet ir stiprybės, pvz. galbūt iš naujo įsikūnyti Niekada juk nežinai Ir sau protekcijos prašykit, nesikuklinkit. Tai labai stipru. Man ne kartą protėviai padėjo, jei ne jie, 20 kartų jau mirus būčiau su mano neramiu charakteriu

Mirusieji nepraso jokiu misiu ir duokliu, auku
Jiems tai nereikalinga

Noretum antra karta sugrizti ? Antra karta su tokiu pat charakteriu ?

Taip, nes adrenalinas geras jausmas