nėra tokio pomirtinio gyvenimo:
http://www.laitman.r...bbalah/390.html
http://www.laitman.r...-body/3285.html
Pasakojimas vieno žmogaus, kuris ruošiasi atvykti iš TEN, į žemę:
Atvykimas į žemę primena kelionę iš savo namų į kitą šalį. Kai kas atrodo pažįstama, tačiau daug kas yra keista, kol priprantame prie to, ypač prie sudėtingų gyvenimo sąlygų. Tikrieji mūsų namai yra absoliučios ramybės , visiško pripažinimo ir begalinės meilės vieta. Išvykusios iš savo namų sielos jau nebegali tuo mėgautis.Žemėje privalome išmokti kęsti nepakantumą, pyktį ir liūdesį, be to ieškoti džiaugsmo bei meilės. Mes žinome, kad kad gyvenimas netobulame pasaulyje padeda įvertinti tikrąjį tobulumą. Prieš išvykdami į kelionę , prašome drąsos ir nuolankumo. Augant sąmoningumui , didėja ir gyvenimo kokybė. Tokiu būdu esame tikrinami . Atlaikę išbandymus , regime savo lemtį.
Atvykimas į žemę primena kelionę iš savo namų į kitą šalį. Kai kas atrodo pažįstama, tačiau daug kas yra keista, kol priprantame prie to, ypač prie sudėtingų gyvenimo sąlygų. Tikrieji mūsų namai yra absoliučios ramybės , visiško pripažinimo ir begalinės meilės vieta. Išvykusios iš savo namų sielos jau nebegali tuo mėgautis.Žemėje privalome išmokti kęsti nepakantumą, pyktį ir liūdesį, be to ieškoti džiaugsmo bei meilės. Mes žinome, kad kad gyvenimas netobulame pasaulyje padeda įvertinti tikrąjį tobulumą. Prieš išvykdami į kelionę , prašome drąsos ir nuolankumo. Augant sąmoningumui , didėja ir gyvenimo kokybė. Tokiu būdu esame tikrinami . Atlaikę išbandymus , regime savo lemtį.
Kartais, kai žmogus ka tiktai numirė, galima pajausti jo atėjimą atsisveikinti. Skirtingai, kaip žmogus gyveno, koks buvo ir ką tau jautė, toks ir atsisveikinimas. Vienas neša ramybę, tarsi "patvarko" bėdas ar suteikia nuojautą, kaip jas išspręsti, pabūna šalia ir išeina, bet žinai, kad kai reks-bus šalia ir palaikys. Kitoks irgi atsisveikina, bet tada jauti, kad jau jam reik pagalbos...
skaitau knyga apie pomirtini gyvenima ir gyvenima zemeje. is pradziu sunku buvo patiketi. o dabar tiesiog gera gyventi ir nebaisu mirti. nes visu musu gyvenimas zemeje yra vardan tobulejimo sielu pasaulyje. anksciau ar veliau visi griztame namo 
t.y. anapus.
t.y. anapus.
QUOTE(Gintaraitis @ 2010 07 04, 23:02)
nėra tokio pomirtinio gyvenimo:
http://www.laitman.r...bbalah/390.html
http://www.laitman.r...-body/3285.html
http://www.laitman.r...bbalah/390.html
http://www.laitman.r...-body/3285.html
Tikrai taip, nes nera mirties...yra virsmas arba perejimas is vienos formos i kita:)
Bet - kol esame fiziniame kune ir gyvenam mastydami ir jausdami, galime vardinti vienodus dalykus skirtingai ir nesusikalbeti
Norėčiau patarimo..prieš savaitę mirė mama, o šią naktį sapnavau ją. Ji tokiu tamsiu veidu, liūdna ir tokia vieniša sėdėjo šalia ant lovos krašto ir pasakė-kad ji viena liko..žinoma, sapno nemoku valdyti, bet tiesiog ją apkabinau, priglaudžiau prie savęs, po kiek tai laiko prabudau. Beveik savaitė ir taip nelabai miegu naktimis, vis galvoju, atsisveikinau su ja, paleidau, juk ji turėtų būti laiminga, kad išėjo kur jai bus geriau, lengviau, nėra ligos, sunkios būklės, skausmo..kaip jai padėti ? kartais jaučiu, kad kažkas stebi, yra greta, šuo pasišiaušęs nepalieka manęs vienos niekur, sekioja, urzgia žiūrėdamas kažkur pro šalį manęs. Nelabai jaukus jausmas..gal galite patarti, kaip jai palengvinti jos išėjimą, kad ji ten būtų laiminga būdama be mūsų.. ačiū
QUOTE(Medute28 @ 2010 10 06, 20:14)
Medute,viskas dar labai sviezia.Ir,kiek zinau,kad siela iki trisdesimtiniu vadinamu(30 dienu po mirties) buna salia musu.Tik malda mirusiajam galima padeti.Is savo patirties galiu pasakyti,kad tikrai jauciasi buvimas mirusios sielos.Uzgesdavo zvakes,matydavom tarsi garus-dumus.Mes kiekv.men. iki metiniu pirkome misias ir meldemes.Tik po metu,kai irgi su visomis apeigomis atlaiike misias,pasidare daug daug lengviau.Nezinau,ar jus tikini,ar ne,bet maldos labai padeda.Stiprybes tau.
QUOTE(Medute28 @ 2010 10 06, 20:14)
Norėčiau patarimo..prieš savaitę mirė mama, o šią naktį sapnavau ją.
Medute
ačiū...
Per visas laidotuves jaučiausi tokia tuščia, tokia beviltiška, viską stebėjau iš šono ir atrodė, kad tai vyksta ne su manimi.. nesusikaupiau maldai, nesusikaupiau niekam, tik jau atsisveikinant palinkėjau jai ramybės, padėkojau už viską, ką ji man davė ir paprašiau, kad manęs nelankytų.. gal todėl iki šiol tik kartą ir buvo sapne, tačiau po to sapno kažkaip ramiau jaučiuosi, nors vakare negaliu užmigti be šviesos ir radijo..
Mišios, kaip ir pridera, užpirktos, esu tikinti, bet neypatingai praktikuojanti. Einu į cerkvę, ten randu ramybę ir ieškau atsakymų...
Gaila, pastaruoju metu mintys labai padrikos, o dažniausiai iš viso jų nebūna, jaučiuosi tuščia...
Bendravau su vienu bioenergetiku, jis minėjo, kad siela pradžioje būna labai silpna, kai tik palieka kūna, ir tik vėliau ji stiprėja, gal todėl jos buvimas šalia yra vos juntamas..
Per visas laidotuves jaučiausi tokia tuščia, tokia beviltiška, viską stebėjau iš šono ir atrodė, kad tai vyksta ne su manimi.. nesusikaupiau maldai, nesusikaupiau niekam, tik jau atsisveikinant palinkėjau jai ramybės, padėkojau už viską, ką ji man davė ir paprašiau, kad manęs nelankytų.. gal todėl iki šiol tik kartą ir buvo sapne, tačiau po to sapno kažkaip ramiau jaučiuosi, nors vakare negaliu užmigti be šviesos ir radijo..
Mišios, kaip ir pridera, užpirktos, esu tikinti, bet neypatingai praktikuojanti. Einu į cerkvę, ten randu ramybę ir ieškau atsakymų...
Gaila, pastaruoju metu mintys labai padrikos, o dažniausiai iš viso jų nebūna, jaučiuosi tuščia...
Bendravau su vienu bioenergetiku, jis minėjo, kad siela pradžioje būna labai silpna, kai tik palieka kūna, ir tik vėliau ji stiprėja, gal todėl jos buvimas šalia yra vos juntamas..
QUOTE(Medute28 @ 2010 10 07, 08:44)
ačiū...
Per visas laidotuves jaučiausi tokia tuščia, tokia beviltiška, viską stebėjau iš šono ir atrodė, kad tai vyksta ne su manimi.. nesusikaupiau maldai, nesusikaupiau niekam, tik jau atsisveikinant palinkėjau jai ramybės, padėkojau už viską, ką ji man davė ir paprašiau, kad manęs nelankytų.. gal todėl iki šiol tik kartą ir buvo sapne, tačiau po to sapno kažkaip ramiau jaučiuosi, nors vakare negaliu užmigti be šviesos ir radijo..
Mišios, kaip ir pridera, užpirktos, esu tikinti, bet neypatingai praktikuojanti. Einu į cerkvę, ten randu ramybę ir ieškau atsakymų...
Gaila, pastaruoju metu mintys labai padrikos, o dažniausiai iš viso jų nebūna, jaučiuosi tuščia...
Bendravau su vienu bioenergetiku, jis minėjo, kad siela pradžioje būna labai silpna, kai tik palieka kūna, ir tik vėliau ji stiprėja, gal todėl jos buvimas šalia yra vos juntamas..
Per visas laidotuves jaučiausi tokia tuščia, tokia beviltiška, viską stebėjau iš šono ir atrodė, kad tai vyksta ne su manimi.. nesusikaupiau maldai, nesusikaupiau niekam, tik jau atsisveikinant palinkėjau jai ramybės, padėkojau už viską, ką ji man davė ir paprašiau, kad manęs nelankytų.. gal todėl iki šiol tik kartą ir buvo sapne, tačiau po to sapno kažkaip ramiau jaučiuosi, nors vakare negaliu užmigti be šviesos ir radijo..
Mišios, kaip ir pridera, užpirktos, esu tikinti, bet neypatingai praktikuojanti. Einu į cerkvę, ten randu ramybę ir ieškau atsakymų...
Gaila, pastaruoju metu mintys labai padrikos, o dažniausiai iš viso jų nebūna, jaučiuosi tuščia...
Bendravau su vienu bioenergetiku, jis minėjo, kad siela pradžioje būna labai silpna, kai tik palieka kūna, ir tik vėliau ji stiprėja, gal todėl jos buvimas šalia yra vos juntamas..
Stiprybės tau
Viskas su laiku susidėlios...
Sveikos merginos..
jau kelintą kartą sapnuoju mamą epizodiškai, nes iš karto nubundu po to..ji man vis sako, kad jai baisu, kad ten tamsu, ji pasimetusi, ji bijo.. Šv. Mišios užpirktos, ar po jų jai bus lengviau ? Kas ją čia laiko, ir kiek laiko ji dar bus tarp mūsų...jau rečiau jaučiu jos buvimą, bet vis atrodo, kad ji gyva, kad va tuoj paskambins ir mes pasikalbėsim kaip visada..tik dabar pradėjo lysti epizodai iš atminties su ja. Dažnai matau ją tą paskutinį rytą, kai buvau jos lankyti, ar vis prisimenu jos juoką, balsą, nuotaikas..gal ateina kažkoks suvokimas, nuo kurio buvau atsitvėrusi kurį laiką, nes negaliu nervintis, po širdele nešioju mažą meilės kamuoliuką, kuris taip ir nesusipažins su močiute, bet tikiu, kad močiutė jį matys..
aš pradedu suvokti, kad man jos labai labai truks...
jau kelintą kartą sapnuoju mamą epizodiškai, nes iš karto nubundu po to..ji man vis sako, kad jai baisu, kad ten tamsu, ji pasimetusi, ji bijo.. Šv. Mišios užpirktos, ar po jų jai bus lengviau ? Kas ją čia laiko, ir kiek laiko ji dar bus tarp mūsų...jau rečiau jaučiu jos buvimą, bet vis atrodo, kad ji gyva, kad va tuoj paskambins ir mes pasikalbėsim kaip visada..tik dabar pradėjo lysti epizodai iš atminties su ja. Dažnai matau ją tą paskutinį rytą, kai buvau jos lankyti, ar vis prisimenu jos juoką, balsą, nuotaikas..gal ateina kažkoks suvokimas, nuo kurio buvau atsitvėrusi kurį laiką, nes negaliu nervintis, po širdele nešioju mažą meilės kamuoliuką, kuris taip ir nesusipažins su močiute, bet tikiu, kad močiutė jį matys..
aš pradedu suvokti, kad man jos labai labai truks...
QUOTE(Medute28 @ 2010 10 23, 13:33)
Sveikos merginos..
jau kelintą kartą sapnuoju mamą epizodiškai, nes iš karto nubundu po to..ji man vis sako, kad jai baisu, kad ten tamsu, ji pasimetusi, ji bijo.. Šv. Mišios užpirktos, ar po jų jai bus lengviau ? Kas ją čia laiko, ir kiek laiko ji dar bus tarp mūsų...jau rečiau jaučiu jos buvimą, bet vis atrodo, kad ji gyva, kad va tuoj paskambins ir mes pasikalbėsim kaip visada..tik dabar pradėjo lysti epizodai iš atminties su ja. Dažnai matau ją tą paskutinį rytą, kai buvau jos lankyti, ar vis prisimenu jos juoką, balsą, nuotaikas..gal ateina kažkoks suvokimas, nuo kurio buvau atsitvėrusi kurį laiką, nes negaliu nervintis, po širdele nešioju mažą meilės kamuoliuką, kuris taip ir nesusipažins su močiute, bet tikiu, kad močiutė jį matys..
aš pradedu suvokti, kad man jos labai labai truks...
jau kelintą kartą sapnuoju mamą epizodiškai, nes iš karto nubundu po to..ji man vis sako, kad jai baisu, kad ten tamsu, ji pasimetusi, ji bijo.. Šv. Mišios užpirktos, ar po jų jai bus lengviau ? Kas ją čia laiko, ir kiek laiko ji dar bus tarp mūsų...jau rečiau jaučiu jos buvimą, bet vis atrodo, kad ji gyva, kad va tuoj paskambins ir mes pasikalbėsim kaip visada..tik dabar pradėjo lysti epizodai iš atminties su ja. Dažnai matau ją tą paskutinį rytą, kai buvau jos lankyti, ar vis prisimenu jos juoką, balsą, nuotaikas..gal ateina kažkoks suvokimas, nuo kurio buvau atsitvėrusi kurį laiką, nes negaliu nervintis, po širdele nešioju mažą meilės kamuoliuką, kuris taip ir nesusipažins su močiute, bet tikiu, kad močiutė jį matys..
aš pradedu suvokti, kad man jos labai labai truks...
Mišių neužtenka. Siūlau susirasti vienuolius ir paprašyti, kad jie pasimelstų.
