.Įspūdžių kalnai, emocijos tiesiog liejasi, bet čia norėjau suteikti šiek tiek praktinės informacijos tiems, kurie tai pat norėtų keliauti savarankiškai
2009 m. gegužės pradžioje nulėkiau porai dienelių į Kapadokiją. Na pasakyti, kad gražu, neįprasta, fantastiška, reiškias nieko nepasakyti. Žmonės, tai reikia pamatyti! Bent kartą gyvenime. Važiavau pati, be jokių ekskursijų dėl ko labai džiaugiuosi. Tiesiog manau, kad šitaip keliaujant svarankiškai galima daug geriau pajausti šalies kultūrą, patirti daugiau nuotykių. Ir šiaip, nereikia laukti kol 70 žmonių nueis į tualetą .
Įspūdžių kalnai, emocijos tiesiog liejasi, bet čia norėjau suteikti šiek tiek praktinės informacijos tiems, kurie tai pat norėtų keliauti savarankiškai
.Įspūdžių kalnai, emocijos tiesiog liejasi, bet čia norėjau suteikti šiek tiek praktinės informacijos tiems, kurie tai pat norėtų keliauti savarankiškai
Važiavau iš Alanijos. Galutinis punktas buvo Goreme, pagrindinis kaimelis Kapadokijoje, kuriame yra muziejus po atviru dangumi ir nemažai trasų aplinkui (Rožinisi ir Raudonasis slėnis, Kardų slėnis, Balandžių slėnis ir pan.). Bilietą pirkau Alanijos centrinėje autobusų stoty (Otogar). Ten daug bilietų pardavimų agentūrų, tai bet kurioj paklausus, turėtų parodyti reikiamą. Bet klauskite bilieto į Nevširą (Nevshihir), nes tiesiai į Goreme reisinis autobusas nevažiuoja. Žodžiu kelionės schema atrodo taip: Alanya-Nevshihir-Goreme.
Iš Alanijos autobusas išvyko 23.45 ir apie 8.00 buvo Nevshihire (kaina 40 TYL, mieste Aksaray reikėjo pakeisti autobusą be papildomos priemokos, tiesiog reikėjo persėsti). Autobusas labai komfortabilus, šildomas, stiuardas baltais marškinukais siūlo gėrimus (vanduo, kava, arbata, vaisvandeniai). Žodžiu būčiau tiesiog laiminga jei tokius autobusus turėtume Lietuvoje. Nevshihire turistus gaudo vietinių turizmo agentūrų agentai, duoda žemėlapius, aiškina apie organizuojamus turus. Šiaip iš Nevshihiro į Goreme užtrunka nuvažiuoti apie 20 minučių ir kainuoja apie porą turkiškų lyrų. Bet mane su dviem rusėm tie turizmo agentai susėmė kartu su visokiais japonais ir kanadiečiais ir nuvežė nemokamai, nors jokių ekskursijų iš jų nepirkau. Kodėl - nesupratau, bet ir nesigilinau. Nuveže ir gerai.
Stoty nuėjau į informacijos būdelę, kuri tuo pačiu yra ir Accomodation office, t.y. apgyvendinimo tarnyba. Ten gavau arbatos ir turėjau iš paveiksliukų ant sienos išsirinkti patikusį viešbutį. šiaip norėjau kokio pigesnio varianto, tai ūsoto dėdulės turko paprašiau pamirksėjusi parekomenduoti ką nors gero ir nebrangaus. Jis man atgal pamirksėjo, bet nieko nerekomendavo. oriai paaiškino, kad turi užtikrinti visiems vienodas konkurencijos sąlygas ir tik gali atsakyti į mano klausimus. Kitas variantas neįmanomas. Nu ką darysi, atsistojau prie tos sienos su nuotraukom ir pabandžiau nuspėti kas čia man būtų nebrangu ir gerai. Na atsidaviau savo intuicijai ir pasirodo neprašoviau. Išties pavyko su viešbučiu. Tai duodu jums dabar nuorodą.
Viešbutis vadinasi STAR CAVE HOTEL. Mažiukas šeimyninis viešbutukas tokioj tradicinėj oloj (labai norėjau pabandyti oloj gyventi). Jis yra ant kalvos, nuo miestelio centro kokios 5 minutės pėstute. Kadangi ant kalvos, tai ir vaizdai iš ten nerealūs.
Viešbutukas nedidelis, tik kokie 12 kambarių, labai jaukus ir švarus.Labai patiko interjeras - viską įrenginėja patys savininkai, aplinka labai jau turkiška, kiekvienas kambarys vis kitoks ir tai yra taip smagu. Nes jau tikrai pavargau nuo standartizuotų bedvasių didelių viešbučių. Savininkas toks Ramazanas, jaunas vaikinas. Kartu su juo dirba pusbrolis Fati. Na ką galiu pasakyti, šaunuoliai vaikinai. Stengiasi iš visų jėgų, todėl atmosfera pas juos superinė. Bendrame kambaryje ir terasoje žmonės pusryčiauja o vakare prie obuolių arbatos dalinasi įspūdžiais. Tai ir aš ten dalinausi kiek beišgalėjau su rusais, japonais, italais, korėjėčiais. Na buvo labai smagu. Tarp kitko aš ten buvau pirma lietuve, dar mūsų žmogeliai šio turto neatrado.
Apie kainas - man ūsočius informacijos tarnyboje sakė, kad atskiras kambarys kainuotų 30 TYL (truputį daugiau negu 60 Lt) nakčiai (nes rusės su kuriom važiavau iš anksto rezervavo internetu kitame viešbutuke oloje už 29 EUR ir džiaugėsi kad labai pigu). Man tiko, bet deja laisvų kambarių nebebuvo tik dormitory tipo už 15 TYL. Aš jo paprašiau apibūdinti kas tas dormitory, tai sako - na kai kambary ne viena. Aš pagalvojau, kad ne baisi aš ponia ir su kokia mergaite man pasidalinti kambarį ne problema. Bet čia DĖMĖSIO. Mano dormitory kambary buvo 8 (!) lovos, joms atitinkamai bendras tualetas ir dušas ir ten miega visi kartu - ir vyrai ir moteros. Na mane ištiko toks lengvas šokas, kai man parodė kambary, bet paskui nusispjoviau, galų gale tik viena naktis. Pagalvojau o kaip aš žygiuose dalyvauju ir vienoj palapinėj su visais miegu. Bet turiu pasakyti, kad švara ideali, patalynė kaip sniegas.
Papildyta:
Taigi įsikūriau tam dormitory ir nuėjau šnekėti su šeimininkais, nes turėjau apsispręsti ką aš ten tądien veiksiu. Šiaip buvau internete pasiskaičiusi ir nebuvau visai žalia, žinojau ką noriu pamatyti. Planavau viską apžiūrėti savarankiškai. Bet paskui paplepėjau su Ramazanu ir apsisprendžiau keliauti į ekskursiją su vietine kelionių agentūra už 50 TYL. Maršrutas buvo toks: Balandžių slėnis - Derenkjujos požeminis miestas - Ihlaro kanjono slėnis (3 km pėstute) - pietūs - Selime uolų vienuolynas (čia kur filmavo Žvaigždių karus). Ekskursija anglų kalba, važiavome mikriuku 17 žmonių (rusai, kanadiečiai, amerikiečiai, anglai, japonai, olandai, turkai). Gidas man patiko, berniukas gana apsiskaitęs. Ir kompanija buvo šauni. Susidraugavau su ukrainiete, kitą dieną su ja kartu ėjom į kalnus. Šiaip į požeminį miestą buvo smagu eiti su gidu, tiesiog įdomu kai patalpos buvo komentuojamos.
Na vakare pradėjo lyti ir buvo šalta. Su oru aišku nelabai nusisekė. Išmetė mane prie viešbučio, tai aš iš karto nuėjau į bendrą kambarį kur gavau karštos arbatos, paplepėjau su korėjėčiais ir nuėjau į dušą. 6 val. vakaro kambaryje vis dar gyvenau viena. Kadangi vienai sėdėti buvo nuobodu, tai nuėjau vėl į bendrą erdvę ir ten su įvairių tautybių piliečiais leidau vakarą. Už keletos valandų atvažiavo 4 rusai - 3 vaikinai ir panelė. Pasirodo su jais turėjau gyventi viename kambaryje. Ir vėlgi, man galima sakyti pasisekė. Nes rusai planavo numigti tik porą valandų ir nuomotą mašina traukti toliau. Tai kol aš plepėjau bendrame kambaryje, jie numigo ir išvažiavo. Taip kad 8-viečiame kambaryje miegojau viena už 15 lyrų.
Antrą dieną gavau pusryčius - be tradicinių sūrio/alyvuogių/pomidorų/agurkų/duonos/džemo dar buvo patiekta šviežių braškių. Tai aš pasijaučiau tokia ne prasta ponia, skanaudama braškes terasoje ir stebėdama vaizdą už milijoną.
Po pusryčių atsiėmiau iš šeimininko autobuso bilietą atgal į Alaniją. Dėl to bilieto užklausiau pirmą dieną tik atvažiavusi į viešbutį, jis iš karto susiskambino su vietine stotimi ir viską suorganizavo. Kainavo 45 TYL (truputį brangiau, bet iš Goreme į Nevshirą būtų reikėję mokėti atskirai). Tai štai, mano autobusas iš Goreme išvažinėjo 10 val. vakaro. Todėl iš ryto šeimininkas man pasakė, kad palikčiau visus nereikalingus daiktus viešbutyje, po kalnų grįžčiau ir jis mane nuveš į stotį. Na aš nežinojau kaip tiksliai mano diena susiklostys, todėl nieko viešbutyje nepalikau. Galvoju kažin kur aš nusitrenksiu. Bet oras buvo tądien prastas, mes su ukrainiete gerai sulijom. Nors vaizdų prisižiūrėjom nerealių. Pagrindinė vinis buvo Rožinis ir Raudonas slėniai. Na LABAI gražu. Kai nusikalusios paršliaužėm atgal į miestelį, buvo apie 16 val. Nutarėm nueiti į vieną iš restoranų, kuriuos rekomendavo mano viešbutuko šeimininkas (beje su ukrainiete pasidalinom įpūdžiais apie viešbučius ir nors ji gyveno pačiam centre po 30 TYL už naktį atskiram kambaryje, bet nusprendėm kad mano viešbutis fainesnis). Pietavome restorane DIBEK (RAmazanas sake, kad Goreme 2 geri restoranai - DIBEK ir SOS). Restoranas tokiam turkiškam stiliuj, reikėjo nusiauti batus ir drybsoti ant pagalvių. Mes valgėm salotas, gozleme su mėsa ir sūriu (tokie tipiniai blyneliai) ir gėrėm arbatos. Prie tų blynų šeimininkas atnešė raudonų raugintų kopūstų, čia turbūt buvo bonusas. Už viską suomkėjom po 10TYL. Mums patiko, tikrai rekomenduoju šitą restoraną.
Dar pasivaikščiojau po miestelį, bet kadangi buvau peršlapusi ir sušalusi, nusprendžiau, kad protingiausia būtų grįžti į viešbutį, nes iki 10-os vakaro neturėjau kur pasidėti. Grįžau, mane sutiko kaip giminę, davė karštos arbatos. Tada norėdama atsidėkoti už tokį nuoširdų priėmimą padėjau šeimininkams užiminėti japoną, nes jie turėjo labai daug rūpečių su kitais svečiais. o tas japonas labai mielas žmogus, bet laaabai prastai kalbėjo angliškai. Tai aš jam beveik rodžiau pantomimą, paišiau piešinėlius ir ko tik dar nedariau. Bet mums buvo linksma. Apie aštuntą vakaro Ramazanas pasakė, kad keičiasi mūsų planai, jis turi vežti į turkišką naktį 3 kanadiečius, todėl jis tuoj viską perorganizuos - t.y. vešis mane kartu į turkišką naktį, aš ten pabūsiu apie valandą, mokėti man nereikės o paskui jis nuveš mane tiesiai į Nevshirą ir ten įsodins į autobusą. Liepiau nesirūpinti, sakiau, kad pati nueisiu į Goreme stotį su savo kuprinyte. bet niekas manęs neklausė, nes šito viešbučio koncepcija tokia, kad viskas klientui. Šiaip atvirai pasakius aš dėl tos turkiškos nakties buvau labai skeptiškai nusiteikusi (nes pajūryje kiek teko būti, tai yra toks kičas, o kainuoja vis tik 50 TYL). Bet po tos valandos, kurią ten praleidau pakeičiau nuomonę. Nėra ko lyginti su pajūriu. Ten tikrai turkai išpindėję ir visiškai nebesirūpina teikiamų paslaugų kokybe. Kapadokijoje viskas kitaip. Ir vietinė ekskursija buvo fantastiška (be jokių užvažiavimų į aukso/odos/keramikos parduotuves) ir turkiška naktis man paliko įspūdį. Na gražu, tikrai gražu. Jeigu važiuosiu dar kada į Kapadokiją, manau nepagailėsiu tų 50 lyrų ir nueisiu, nes atmosfera ten fantastiška. Jautiesi kaip vestuvėse turkiškose. Ir pavalgai, ir pašoki.
Na sutartą valandą įsodino mane šeimininkas į autobusą. Buvau tokia pavargusi, kad visą naktį pramiegojau. Bet šitas autobusas važiavo kiek kitaip. Aksarajuje neturėjau persėsti bet buvo labai ilgas sustojimas, manau kokias 45 min. ir paskui dar Konijoje tiek pat. O Manavgate turėjau persėsti į autobusą vykstantį į Alaniją. Tame kitame autobuse nuo manęs nuplėšė dar 5 lyras, nors faktiškai man šeimininkas pabrėžė, kad nieko nebeturėsiu niekur mokėti. Bet siuardas angliškai nemokėjo, o aš neturėjau jėgų su juo ginčytis stebint visam autobusui. Tai sumokėjau tas 5 lyras ir baigtas kriukis. Galų gale pagalvojau, kad į Goreme iš Nevširo mane nuvežė nemokamai, nors turėjo kainuoti 2-3 lyras. Žodžiu nesuprasi ten jų. Šitame autobuse iš Kapadokijos susidraugavau su tokia bobulyte skarota. Ji man globojo, maitino saldainiais ir prižiūrėjo, kad persėsčiau ten kur reikia .
Žodžiu galiu tvirtai pasakyti, kad kelionė nusisekė. Net labai.
Taigi ir jums labai labai rekomenduoju.
Iš Alanijos autobusas išvyko 23.45 ir apie 8.00 buvo Nevshihire (kaina 40 TYL, mieste Aksaray reikėjo pakeisti autobusą be papildomos priemokos, tiesiog reikėjo persėsti). Autobusas labai komfortabilus, šildomas, stiuardas baltais marškinukais siūlo gėrimus (vanduo, kava, arbata, vaisvandeniai). Žodžiu būčiau tiesiog laiminga jei tokius autobusus turėtume Lietuvoje. Nevshihire turistus gaudo vietinių turizmo agentūrų agentai, duoda žemėlapius, aiškina apie organizuojamus turus. Šiaip iš Nevshihiro į Goreme užtrunka nuvažiuoti apie 20 minučių ir kainuoja apie porą turkiškų lyrų. Bet mane su dviem rusėm tie turizmo agentai susėmė kartu su visokiais japonais ir kanadiečiais ir nuvežė nemokamai, nors jokių ekskursijų iš jų nepirkau. Kodėl - nesupratau, bet ir nesigilinau. Nuveže ir gerai
.Stoty nuėjau į informacijos būdelę, kuri tuo pačiu yra ir Accomodation office, t.y. apgyvendinimo tarnyba. Ten gavau arbatos ir turėjau iš paveiksliukų ant sienos išsirinkti patikusį viešbutį. šiaip norėjau kokio pigesnio varianto, tai ūsoto dėdulės turko paprašiau pamirksėjusi parekomenduoti ką nors gero ir nebrangaus. Jis man atgal pamirksėjo, bet nieko nerekomendavo. oriai paaiškino, kad turi užtikrinti visiems vienodas konkurencijos sąlygas ir tik gali atsakyti į mano klausimus. Kitas variantas neįmanomas. Nu ką darysi, atsistojau prie tos sienos su nuotraukom ir pabandžiau nuspėti kas čia man būtų nebrangu ir gerai. Na atsidaviau savo intuicijai ir pasirodo neprašoviau. Išties pavyko su viešbučiu. Tai duodu jums dabar nuorodą.
Viešbutis vadinasi STAR CAVE HOTEL. Mažiukas šeimyninis viešbutukas tokioj tradicinėj oloj (labai norėjau pabandyti oloj gyventi). Jis yra ant kalvos, nuo miestelio centro kokios 5 minutės pėstute. Kadangi ant kalvos, tai ir vaizdai iš ten nerealūs.
Viešbutukas nedidelis, tik kokie 12 kambarių, labai jaukus ir švarus.Labai patiko interjeras - viską įrenginėja patys savininkai, aplinka labai jau turkiška, kiekvienas kambarys vis kitoks ir tai yra taip smagu. Nes jau tikrai pavargau nuo standartizuotų bedvasių didelių viešbučių. Savininkas toks Ramazanas, jaunas vaikinas. Kartu su juo dirba pusbrolis Fati. Na ką galiu pasakyti, šaunuoliai vaikinai. Stengiasi iš visų jėgų, todėl atmosfera pas juos superinė. Bendrame kambaryje ir terasoje žmonės pusryčiauja o vakare prie obuolių arbatos dalinasi įspūdžiais. Tai ir aš ten dalinausi kiek beišgalėjau su rusais, japonais, italais, korėjėčiais
. Na buvo labai smagu. Tarp kitko aš ten buvau pirma lietuve, dar mūsų žmogeliai šio turto neatrado.Apie kainas - man ūsočius informacijos tarnyboje sakė, kad atskiras kambarys kainuotų 30 TYL (truputį daugiau negu 60 Lt) nakčiai (nes rusės su kuriom važiavau iš anksto rezervavo internetu kitame viešbutuke oloje už 29 EUR ir džiaugėsi kad labai pigu). Man tiko, bet deja laisvų kambarių nebebuvo tik dormitory tipo už 15 TYL. Aš jo paprašiau apibūdinti kas tas dormitory, tai sako - na kai kambary ne viena. Aš pagalvojau, kad ne baisi aš ponia ir su kokia mergaite man pasidalinti kambarį ne problema. Bet čia DĖMĖSIO. Mano dormitory kambary buvo 8 (!) lovos, joms atitinkamai bendras tualetas ir dušas ir ten miega visi kartu - ir vyrai ir moteros. Na mane ištiko toks lengvas šokas, kai man parodė kambary, bet paskui nusispjoviau, galų gale tik viena naktis. Pagalvojau o kaip aš žygiuose dalyvauju ir vienoj palapinėj su visais miegu. Bet turiu pasakyti, kad švara ideali, patalynė kaip sniegas.
Papildyta:
Taigi įsikūriau tam dormitory ir nuėjau šnekėti su šeimininkais, nes turėjau apsispręsti ką aš ten tądien veiksiu. Šiaip buvau internete pasiskaičiusi ir nebuvau visai žalia, žinojau ką noriu pamatyti. Planavau viską apžiūrėti savarankiškai. Bet paskui paplepėjau su Ramazanu ir apsisprendžiau keliauti į ekskursiją su vietine kelionių agentūra už 50 TYL. Maršrutas buvo toks: Balandžių slėnis - Derenkjujos požeminis miestas - Ihlaro kanjono slėnis (3 km pėstute) - pietūs - Selime uolų vienuolynas (čia kur filmavo Žvaigždių karus). Ekskursija anglų kalba, važiavome mikriuku 17 žmonių (rusai, kanadiečiai, amerikiečiai, anglai, japonai, olandai, turkai). Gidas man patiko, berniukas gana apsiskaitęs. Ir kompanija buvo šauni. Susidraugavau su ukrainiete, kitą dieną su ja kartu ėjom į kalnus. Šiaip į požeminį miestą buvo smagu eiti su gidu, tiesiog įdomu kai patalpos buvo komentuojamos.
Na vakare pradėjo lyti ir buvo šalta. Su oru aišku nelabai nusisekė. Išmetė mane prie viešbučio, tai aš iš karto nuėjau į bendrą kambarį kur gavau karštos arbatos, paplepėjau su korėjėčiais ir nuėjau į dušą. 6 val. vakaro kambaryje vis dar gyvenau viena. Kadangi vienai sėdėti buvo nuobodu, tai nuėjau vėl į bendrą erdvę ir ten su įvairių tautybių piliečiais leidau vakarą. Už keletos valandų atvažiavo 4 rusai - 3 vaikinai ir panelė. Pasirodo su jais turėjau gyventi viename kambaryje. Ir vėlgi, man galima sakyti pasisekė. Nes rusai planavo numigti tik porą valandų ir nuomotą mašina traukti toliau. Tai kol aš plepėjau bendrame kambaryje, jie numigo ir išvažiavo. Taip kad 8-viečiame kambaryje miegojau viena už 15 lyrų
.Antrą dieną gavau pusryčius - be tradicinių sūrio/alyvuogių/pomidorų/agurkų/duonos/džemo dar buvo patiekta šviežių braškių. Tai aš pasijaučiau tokia ne prasta ponia, skanaudama braškes terasoje ir stebėdama vaizdą už milijoną
. Po pusryčių atsiėmiau iš šeimininko autobuso bilietą atgal į Alaniją. Dėl to bilieto užklausiau pirmą dieną tik atvažiavusi į viešbutį, jis iš karto susiskambino su vietine stotimi ir viską suorganizavo. Kainavo 45 TYL (truputį brangiau, bet iš Goreme į Nevshirą būtų reikėję mokėti atskirai). Tai štai, mano autobusas iš Goreme išvažinėjo 10 val. vakaro. Todėl iš ryto šeimininkas man pasakė, kad palikčiau visus nereikalingus daiktus viešbutyje, po kalnų grįžčiau ir jis mane nuveš į stotį. Na aš nežinojau kaip tiksliai mano diena susiklostys, todėl nieko viešbutyje nepalikau. Galvoju kažin kur aš nusitrenksiu. Bet oras buvo tądien prastas, mes su ukrainiete gerai sulijom. Nors vaizdų prisižiūrėjom nerealių. Pagrindinė vinis buvo Rožinis ir Raudonas slėniai. Na LABAI gražu. Kai nusikalusios paršliaužėm atgal į miestelį, buvo apie 16 val. Nutarėm nueiti į vieną iš restoranų, kuriuos rekomendavo mano viešbutuko šeimininkas (beje su ukrainiete pasidalinom įpūdžiais apie viešbučius ir nors ji gyveno pačiam centre po 30 TYL už naktį atskiram kambaryje, bet nusprendėm kad mano viešbutis fainesnis). Pietavome restorane DIBEK (RAmazanas sake, kad Goreme 2 geri restoranai - DIBEK ir SOS). Restoranas tokiam turkiškam stiliuj, reikėjo nusiauti batus ir drybsoti ant pagalvių. Mes valgėm salotas, gozleme su mėsa ir sūriu (tokie tipiniai blyneliai) ir gėrėm arbatos. Prie tų blynų šeimininkas atnešė raudonų raugintų kopūstų, čia turbūt buvo bonusas
. Už viską suomkėjom po 10TYL. Mums patiko, tikrai rekomenduoju šitą restoraną.Dar pasivaikščiojau po miestelį, bet kadangi buvau peršlapusi ir sušalusi, nusprendžiau, kad protingiausia būtų grįžti į viešbutį, nes iki 10-os vakaro neturėjau kur pasidėti. Grįžau, mane sutiko kaip giminę, davė karštos arbatos. Tada norėdama atsidėkoti už tokį nuoširdų priėmimą padėjau šeimininkams užiminėti japoną, nes jie turėjo labai daug rūpečių su kitais svečiais. o tas japonas labai mielas žmogus, bet laaabai prastai kalbėjo angliškai. Tai aš jam beveik rodžiau pantomimą, paišiau piešinėlius ir ko tik dar nedariau. Bet mums buvo linksma. Apie aštuntą vakaro Ramazanas pasakė, kad keičiasi mūsų planai, jis turi vežti į turkišką naktį 3 kanadiečius, todėl jis tuoj viską perorganizuos - t.y. vešis mane kartu į turkišką naktį, aš ten pabūsiu apie valandą, mokėti man nereikės o paskui jis nuveš mane tiesiai į Nevshirą ir ten įsodins į autobusą. Liepiau nesirūpinti, sakiau, kad pati nueisiu į Goreme stotį su savo kuprinyte. bet niekas manęs neklausė, nes šito viešbučio koncepcija tokia, kad viskas klientui. Šiaip atvirai pasakius aš dėl tos turkiškos nakties buvau labai skeptiškai nusiteikusi (nes pajūryje kiek teko būti, tai yra toks kičas, o kainuoja vis tik 50 TYL). Bet po tos valandos, kurią ten praleidau pakeičiau nuomonę. Nėra ko lyginti su pajūriu. Ten tikrai turkai išpindėję ir visiškai nebesirūpina teikiamų paslaugų kokybe. Kapadokijoje viskas kitaip. Ir vietinė ekskursija buvo fantastiška (be jokių užvažiavimų į aukso/odos/keramikos parduotuves) ir turkiška naktis man paliko įspūdį. Na gražu, tikrai gražu. Jeigu važiuosiu dar kada į Kapadokiją, manau nepagailėsiu tų 50 lyrų ir nueisiu, nes atmosfera ten fantastiška. Jautiesi kaip vestuvėse turkiškose
. Ir pavalgai, ir pašoki.Na sutartą valandą įsodino mane šeimininkas į autobusą. Buvau tokia pavargusi, kad visą naktį pramiegojau. Bet šitas autobusas važiavo kiek kitaip. Aksarajuje neturėjau persėsti bet buvo labai ilgas sustojimas, manau kokias 45 min. ir paskui dar Konijoje tiek pat. O Manavgate turėjau persėsti į autobusą vykstantį į Alaniją. Tame kitame autobuse nuo manęs nuplėšė dar 5 lyras, nors faktiškai man šeimininkas pabrėžė, kad nieko nebeturėsiu niekur mokėti. Bet siuardas angliškai nemokėjo, o aš neturėjau jėgų su juo ginčytis stebint visam autobusui. Tai sumokėjau tas 5 lyras ir baigtas kriukis. Galų gale pagalvojau, kad į Goreme iš Nevširo mane nuvežė nemokamai, nors turėjo kainuoti 2-3 lyras. Žodžiu nesuprasi ten jų
. Šitame autobuse iš Kapadokijos susidraugavau su tokia bobulyte skarota. Ji man globojo, maitino saldainiais ir prižiūrėjo, kad persėsčiau ten kur reikia .Žodžiu galiu tvirtai pasakyti, kad kelionė nusisekė. Net labai.
Taigi ir jums labai labai rekomenduoju
.QUOTE(Ance @ 2009 05 26, 16:31)
Peržiūrėjau visą albumą-labai gražu
Žiauriai noriu pamatyti viską savo akimis, bet šiais metais dar nepavyks 
Tačiau būtinai atsispausdinsiu tavo pasakojimą ir pasidėsiu saugioje vietoje 
Ačiū už išsamią informaciją 
Na tai tas Balandžių slėnis, šalia Goreme miestelio:
Papildyta:
Ihlara kanjonas:
Bažnyčia oloje, kuriomis grasėje Kapadokija. Vis to paties Ihlara kanjono dugne.
Papildyta:
Selime vienuolynas. Čia ta vieta, kurioje, kaip minėjau buvo filmuoti 'Žvaigždių karai'
Gaila, kad orelis buvo ne koks. Ten aukštai užsilipus vėjas košė mus kaip reikalas ir lietutis laistė.
Papildyta:
Ihlara kanjonas:
Bažnyčia oloje, kuriomis grasėje Kapadokija. Vis to paties Ihlara kanjono dugne.
Papildyta:
Selime vienuolynas. Čia ta vieta, kurioje, kaip minėjau buvo filmuoti 'Žvaigždių karai'
Gaila, kad orelis buvo ne koks. Ten aukštai užsilipus vėjas košė mus kaip reikalas ir lietutis laistė.
Šeimininkas Ramazanas (iš dešinės) ir jo pusbrolis Fatih, kuris darbuojasi kartu viešbutyje:
Mano lova 'dormitory' 8-viečiam kambary
Pora kitų kambarių, taip sakant jau privatūs 'numeriai'
Papildyta:
Mano mylimas bendrasis kambarys, kuris tuo pačiu yra ir receptions ir pusryčių vieta blogu oru (nes geru oru visi pusryčiauja terasoje):
Mano lova 'dormitory' 8-viečiam kambary
Pora kitų kambarių, taip sakant jau privatūs 'numeriai'
Papildyta:
Mano mylimas bendrasis kambarys, kuris tuo pačiu yra ir receptions ir pusryčių vieta blogu oru (nes geru oru visi pusryčiauja terasoje):
Na super,super... Labai noreciau pagyventi tokiam viesbuty 
daug labiau negu kokiam 5zv.,
Sekmes.
Labai noreciau pagyventi tokiam viesbuty daug labiau negu kokiam 5zv., Sekmes.
Kapadokija nuostabi O viesbutukas koks fainutis labai aciu autorei uz puiku ir issamu pasakojima Syki buvom Turkijoj,beveik viska apziurejom,turklige nesusirgom,tik buvo labai gaila,kad i Kapadokija nenuvaziavom 
Dabar tur but teks dar syki keliaut ir apziuret
O viesbutukas koks fainutis labai aciu autorei uz puiku ir issamu pasakojima Syki buvom Turkijoj,beveik viska apziurejom,turklige nesusirgom,tik buvo labai gaila,kad i Kapadokija nenuvaziavom Dabar tur but teks dar syki keliaut ir apziuret
Labukas, nutariau ir as ikelti kelias savo foto is Kapadokijos,
tikiuos Ance nesupyks kad ir as cia ilindau 
Buvau keliom dienom apsistojus Goreme miestelyje , keliavau savarankiskai be gidu ir turistiniu agenturu
Papildyta:
Kadangi pati buvau sau vadove ir seimininke tai laiko turejau i valias pasilaipioti
tikiuos Ance nesupyks
kad ir as cia ilindau Buvau keliom dienom apsistojus Goreme miestelyje , keliavau savarankiskai be gidu ir turistiniu agenturu
Papildyta:
Kadangi pati buvau sau vadove ir seimininke tai laiko turejau i valias pasilaipioti
QUOTE(baibaa @ 2009 05 27, 23:59)
o cia turkes motereles, sakyciau jau ir meteliuose bet sokinejo tarp kalveliu kaip kalnu ozkos
O, su tom moterom tai cia aukso verta nuotrauka
.Man taip gražu buvo į jų aprangas žiūrėti.
Bet šiaip labai įdomu, kad spalvos visai kitokios. Kokiu metų laiku čia buvo?
Vietiniai gidai sakė, kad vasarą tai ten temperatūra 33-45 C. Sakė, kad tuomet turistų mylimiausia vieta būna požemio miestai ir Ihlara kanjono upelis. Neįmanoma perkaitusių žmogelių būna iš to upelio ištraukti ir keliauti toliau
.
