namuose sedziu jau 9 men. pirmi menesiai buvo nuostabus, nescia meskute, po namus puskuoju, niekur skubeti nereikia, atitolau nuo visu reikalu, pailsejau..
gime mazylis dziaugiausi be galo

nauji rupesteliai prasidejo, bet ziuriu kuo toliau tuo man sunkiau isbuti namuose, taip mane pradejo slegti, namus po kelis kart per diena tvarkau, drauges jau nukankinau savo skambuciais ir vizitais, norisi pakeisti aplinka, kazkur islekti, pati jauciu, kad pasidariau kazkokia pereksle, uzguita vistele, zodziu nupusau, del to baisiai siuntu ant viso pasaulio ir su vyru nuolat baruosi,kabinejuos
labai noriu grizti i darba, bet kai pagalvoju,kad svo angeleli reiketu kazkam palikti, tai man labai baisu darosi. ir jauciuosi kaip i spastus patekusi
nesuprantu, kas cia man yra
gal depresija? neisivaizduoju...