QUOTE(Daiva D. @ 2009 12 15, 01:22)
O, kokia puiki naujiena.
Pasirodo, šimtmečiais žmonės atrinkinėjo šunis pagal darbines savybes, charakterį visai be reikalo? Galėjo gi imt bet kokį dvorniuką, telpantį į urvą, išugdyti, ir vat štai jums ir prašom - nereikia jokių taksų ar urvinių terjerų. Reikia ganyt avis - analogiškai išugdom dvarniuką, kam tos aviganių veislės. Imam ir ugdom pėdsekį, teritorijos sargą, asmens sargybinį, ganymo šunį, paukštšunį, retriverį, kinkinių šunį, gelbėtoją, kompanioną... Ugdom, ugdom, ir išugdom. Iš bailio - drąsų, iš agresyvaus - švelnų, iš hiperaktyvaus - ramų, iš tingaus - judrų...
Žiūrėkit, gi tuoj padarysit perversmą kinologijoje. Gal galima autografą?
Matote, aš laikausi nuomonės, kad ką tik gimęs šuniukas yra kaip baltas lapas. Ką į jį "prirašysi", tą ir turėsi.
Jūs gi kalbate ne apie unikalų atskiro šuns charakterį, bet apie standartines veislės savybes - ūgis, sudėjimas, elgesio normos, instinktai.
Iš jūsų pasisakymo sektų, kad visi vienos veislės šunys pasižymi vienu charakteriu. Netiesa visiška - mano biglis neatitinka biglio standarte aprašyto šios veislės temperamento. Tarp biglių šeimininkų jis kartais pavadinamas "bigliu liūdnu veidu" arba "bigliu filosofu". Ir kas kad jis veislinis, ir kas kad jis su dokumentais, ir kas kad jo protėviai veisliniai/kilmingi/tituluoti? Na vat toks jo CHARAKTERIS ir ne iš tėvų jis jį paveldėjo, o tokį mes jį kartu su veisėju užauginome (veisėjas iki trijų mėnesiu, o aš nuo trijų mėnesių iki dabar).
Toliau kontempliuojant šia tema ir sekant jūsų pasisakymo logika - paimkime teorinį modelį, kur dvarniukas būtų to pačio vokiečių aviganio ir dobermano mišrūnas, kurio nuo gimimo niekas neauklėja (nei kalė, nei šeimininkai). Jis auga kieme tarp šiukšlių dėžių, pavalgo tik tiek, kad vos gyvas ir pan. Ar tikite, kad jis turės savo tėvų veislių bruožūs ir bus ryžtingas, drąsus, tvirtas? Juk turėtų, nes charakteris, anot jūsų, paveldimas iš tėvų, t.y. įgimtas dalykas.
Aš manau, kad bedokumenčiai dvarniukai praranda savo tėvų bruožus, nes jų prigimtinai neturi, o jiems gimus niekas su jais nedirba, kad jie juos įgytų. Mat jie yra gimę be tikslo - niekas jų neveisė, niekas jų nelaukė, niekas jiems dėmesio daug neskyrė. Todėl ir charakteris jų nėra stabilus, prognozuojamas - kaip ir jų kasdienybė.
QUOTE(Jazzas @ 2009 12 15, 03:25)
Aš sutinku, kad su šuniu reikia dirbti - plius dar ir gerai žinoti reikia ką darai ir kaip teisingai dirbti bei įvertinti rezultatus. Bet kai šuo nuo kiekvieno didesnio garso ar pamatęs pievoje aitvarus, leidžiamus lėktuvėlius ima tiesiog tirtėti

O palaida tiesiog parlekia namo... O namie įjungti siurblio negali, nes irgi isterija - turi kas nors išvesti iš namų, tik tada gali siurbti. Vėliau jau mačiau Cezario laidas, gal kažkiek ir galima būtų koreguoti tokį elgesį, bet su tokiu šuniu tikrai ne kiekvienas tai sugebėtų. Beje, nedariau ir tų nurodytų klaidų - neguosdavau, neniūniuodavau kad nurimtų, tad kaip ir nesustiprinau baimės jausmo. Jis tiesiog įgimtas buvo ir pasireikšdavo vis netikėčiau. Ir pasakykit man - čia VA?... Ar su tokiu šuniu daug nuveiksi tarnyboje? Apie išvaizdą išvis patyliu, išaugo ūgio gal iki pusės VA...
Maniškis irgi toksai buvo, kai buvo mažius. Ir galvojau, kad ta baimė yra amžiaus problema. Klaidingai galvojau - neseniai viena pažįstama įsigijo šuniuką iš užsienio rimtame veislyne. Tai jis dar mažesnis būdamas jokių baimių nerodo, nes veisėjas nuo pat šuniuko gimimo rūpinosi šuns socializacija su kitais šunimis, su žmonėmis, su miesto garsais ir t.t. Tai yra jis buvo auklėtas ir turi žymiai stipresnį charakterį. Manau, kad jūsų VA atveju toks dalykas kaip socializacija visai nebuvo arba buvo prastai atliekamas. Ir tikrai jūsų vietoje nenurašinėčiau to jo prigimčiai.
QUOTE(canine @ 2009 12 15, 16:10)
Charakteris neįšugdomas ir dokumentais "nesutvarkomas" kaip Jūs sakot. Charakteris yra ĮGIMTA šuns savybė - taip pat kaip ir ausų forma, ūgis ir plauko ilgis
Galima šunį padaryti valdomą, sugyvenamą, bet jei jis iš prigimties nepatiklus - meilučiu jo nepadarysi. Jeigu agresyvus - tai išugdysi, kad šuo eis sukandęs dantis ir tylės, bet nesijaus patogiai žmonių ir kitų gyvūnų apsuptyje.
Nesutiksiu, kad charakteris yra įgimta savybė. Jau aukščiai parašiau keletą argumentų, kodėl tikiu, jog tai yra auklėjimo proceso padarinys. Jeigu teko matyti kalę su šuniukais, tai tikrai turėtumėte suprasti, kad tas procesas prasideda nuo pat mažumės ir charakteris po truputį pradeda ryškėti santykyje su kitais vados šuniukais, su kale, su aplinka ir t.t. Pvz. ar matėte agresyvų šuniuką, kuomet jį dar maitina kalė, tarkime 2 mėn.? Juk tokiais turėjo būti visi šunys, kurie suaugę yra agresyvūs. O koviniai šunys kai buvo maži irgi buvo koviniai, t.y. pasiruošę perkąsti gerklę savo broliams dėl pieno lašo?
Na bet aišku, juk lengviau visą kaltę prigimčiai suversti, blogiems genams. Mes žmonės čia nieko dėti?!?!
Papildyta:
QUOTE(megeja @ 2009 12 15, 20:35)
Ar tie visi, kuriems reikia "šuns, ne dokumentų", bet sakosi pirkę veislinį šunį - ar jūs suprantat, kad jūs įsigyjat ne veislės atstovą, ne taip vadinmą grynaveislį? Jūs įsigyjat parodiją. Jūs įsigyjat
padielką. Ir dėl posakio, kad "nėra dokumentų - nėra veislės" gali ginčytis tik kinologiškai neišprusę žmonės.
Bet aš nežinau nė vieno šuns su dokumentais, kuris būtų mėtomas nuo tiltų, ar kuriam su pasimėgavimu į nosį būtų pilami klijai ir visa tai dar filmuojama.
Dokumentai atlieka labai puikią atranką žvelgiant ne tik iš pirkėjų perspektyvos, bet taip pat ir iš veisėjų. Na, kuris psichas pirks šunį už 1000 lt ir daugiau, tam, kad galėtų vystyti savo iškrypimus. Tokiems veislės nereikia.
Fu, šlykštu man, kokių psichų būna.
Pažįstu žmones, kurie nusprendė turėti vadą su savo veisline kalyte. Patinuką irgi išsirinko veislinį su dokumentais. Bet jie mane nustebino pasakymu, kad jeigu kriziniais laikais neparduos šuniukų, tai atiduos nemokamai. Nemanau, kad tokiems šuniukams dokumentus ruoš. Ar čia irgi bus
padielka?
Su kitais jūsų teiginiais sutinku - nevertiname to, ką gavome už dyką. Beveisliukų už dyką galima prisirinkti iki soties, ypač kaimo vietovėse. Vat ir bijau, kad mano pažįstamų dykai išdalinti šuniukai nepataptų vieną dieną nevertinami ir nesulauktų beveisliukų dalios.