Austrija yra kalnų šalis. Kalnai ir priekalniai, užimantys beveik 80 % teritorijos, priklauso daugiausia Alpių sistemai. Rytinių Alpių kalnagūbriai driekiasi per visą šalį nuo Šveicarijos sienos vakaruose beveik iki Vengrijos sienos rytuose ir šiaurės rytuose pasiekia Dunojų. Austrijoje Rytų Alpės žemesnės ir platesnės už Vakarų Alpes.
Rytinės Alpės susideda iš eilės platuminių kalnagūbrių, jie išraižyti
gilių išilginių ir skersinių slėnių, kuriais teka greitos vandeningos upės (Inas, Zalcachas, Ensas, Muras, Drava, Traunas ir kt.). Rytinės Alpės ir jų dalis, esanti Austrijos teritorijoje, yra dalijamos į tris išilgines juostas:
· Šiaurinės Klintinės Alpės,
· Centrinės Kristalinės Alpės,
· Pietinės Klintinės Alpės.
Jos susiformavusios iš kietų kristalinių uolienų - gneisų, granitų ir žėrutinių skalūnų. Centrinės Kristalinės Alpės sudaro pagrindinę Rytinių Alpių ašį. Jos yra ypatingai aukštos, ypač vakaruose - Ectalio bei Cilertalio Alpių ir Aukštojo Tauerno masyvai.
Vidutinis tos šalies kalnagūbrių aukštis 500 - 1500 m., o aukščiausia viršūnė Grosglokneris (siekia 3797 m). Šitų kalnagūbrių keteras dengia sniegynai, jų šlaitais šliaužia ledynai, kurių didžiausias yra 10 km ilgio. Čia neretai pasitaiko sniego griūčių, kurios sunaikina pastatus, kelius ir pražudo žmones. Daugiamečio sniego linija eina 2500 - 2800 m aukštyje.
Rytų Alpes kerta tuneliai, kuriais nutiesti geležinkeliai ir geri plentai. Perėjos yra 900 - 300 m aukštyje. Vienintelė patogi perėja vakarinėje Austrijos Alpių dalyje - Breneris (1370 m). Ši perėja yra Tirolyje, Italijos pasienyje. Per Brenerį eina svarbus tarptautinis kelias iš Centrinės Europos į Viduržemio jūrą. Į rytus nuo Aukštojo Tauerno Centrinės Kristalinės Alpės praplatėja, pažemėja ir palaipsniui virsta kalvota lyguma. Į šiaurę nuo Centrinių Kristalinių Alpių, lygiagrečiai joms, tęsiasi Šiaurinės Klintinės Alpės, pasibaigiančios prie pačios Vienos, Vinervaldo (Vienos Miško) kalvomis. Šiaurinės Klintinės Alpės, sudarytos iš mažiau kietų uolienų (klinčių, skalūnų ir smiltainių), yra žemesnės už Kristalines Alpes (svarbiausia viršūnė Dachšteinas - beveik 3000 m), bet gražesnės už jas, kontūrai vaizdingesni, viršūnės įvairesnės, šlaitai statesni, slėniai gilesni.
Pietinės Klintinės Alpės, esančios daugiausia šiaurės rytų Italijoje, Austrijos teritorijoje užima nedidelį plotą ir siauru ruožu tęsiasi Karintijos provincijos pietuose, Italijos ir Jugoslavijos pasieniu.
Per Austriją teka dvi didžiausios Europos upės: vakaruose, Šveicarijos pasienyje, - neilga Reino atkarpa, o šiaurėje - 350 km ilgio Dunojaus dalis. Šalies šiaurės rytuose yra kalvota Padunojo lyguma, kuri netoli Vengrijos ir Čekoslovakijos sienos virsta žemuma. Padunojo lygumai būdingos derlingos liosinės dirvos; dėl to ji yra vienas iš svarbiausių šalies aruodų. Į pietryčius nuo Vienos, dešiniajame Dunojaus krante, yra nedidelė dauba, vadinama Vienos baseinu. Kylio pavidalu, kuris siaurėja į pietus nuo Dunojaus, Vienos baseinas įsiterpęs tarp dviejų neaukštų Alpių atšakų - Vienos Miško (iki 800 - 900 m aukščio) vakaruose ir Leito kalnų (480 m) rytuose.
Žiemos švelnios. Vidutinė sausio temperatūra - 0-5 laipsniai šalčio. Sniegas per visą žiemą neišsilaiko. Vidutinė oro temperatūra Vienoje: sausį - 2 laipsniai šalčio, liepą - 18 laipsnių šilumos. Amžinojo sniego žemutinė riba yra 2700 metrų virš jūros lygio. Yra 600 km2 glecerių.
Alpėse dėl jų sudėtingo reljefo klimatinės sąlygos nepaprastai įvairios; jose veikia vertikalinio zoniškumo dėsnis: kylant aukštyn, vidutinė temperatūra kas 100 m mažėja 0,5 - 0,6 laipsnio, dėl to dideliame aukštyje viešpatauja šaltas alpiškasis klimatas. Žiemą kalnuose kritulių būna dar daugiau, todėl šlaituose susikaupia sniego storymės. Per atodrėkius arba labai gausiai pasnigus susidaro lavinos (sniego nuošliaužos, griūtys). Žemdirbystė kalnų slėniuose ir kalnų šlaituose, pagal bendras taisykles, galima tiktai iki 800 - 1000 m aukščio. Miško riba eina 1800 - 1200 m.