Oi, mergaites, mes tai irgi originaliai pranešėm...

Ogi bepranešinėdami...susipykom žiauriai!
Vienu žodžiu, apie 11-tą savaitėle, po vizito pas ginę, kuri patvirtino, kad viskas vyksta normaliai, pagaliau įtikėjau, kad viskas gal jau ir gerai bus. O tądien dar ir anyta ant cepiakų pakvietė, vakarienės metu žadėjo ir MB brolis su žmona būt. Tad lyg ir apsitarėm, kad galim nudžiuginti vyro giminės pusę savomis naujienomis.
Susirinkom, cepelinus lapnojam, nešvankūs juokeliai ir riaugėjimai sklando ore (

na pas juos jau taip normalu, tsakant...), man kazkodėl taip nervas suėmė, taip suėmė...

Galvoju, negi aš tokią man šventą naujieną pranešiu va tokioj "tvartelio" atmosferoje??? O kur iškilmingumas, artėjančios motinystės pajautimas ir romantika???

Minu Brangiausiajam ant kojos ir šnypščiu į ausį, kad "šiandien nesakom", "kitą kartą pranešim", o jis, vistiek....

"Brangieji, norime jums pranešti džiugią žinia...!!!!!" Visi kalbasi tarpusavyje, blevyzgoja.
"BRANGIEJI, NORIME JUMS PRANEŠTI..!!!!" Ir taip toliau. O aš akmeniniu veidu į savo MB

Taip visi 15 min. nesuprato niekaip, ar jis čia pajuokavo, ar mes iš tiesų apnėštėjom... (čia mano įsiūčio draskomo žvilgsnio pasekmė)