Autistukai - 5

Labukas

Grįžom šiandien iš Neringos, Preiloj buvom apsistoję, bet su dviračiais ir iki Nidos ne kartą buvom nuvažiavę. Mano mažiui važinėjimas dviratinėje kėdutėje labai labai patiko
Galiu pasidžiaugti, kad vaikis supratingesnis tapo Jau žymiai daugiau kalbos supranta. Visai neseniai buvo daug ką galima sakyti ir nesuprasdavo. Dabar: sakau sėsk - sėda, einam - einam, važiuosim su dviračiu - lekia pasipustęs padus prie dviračių, klausiu - kur tetis - ieško tečio, einam valgyti - lekia prie stalo į virtuvę, nori gerti?- atsako - gelti, netgi išeinanant pasivaikščioti kur nors prie marių - sakau - atiduok mašinytes seneliui, palik kambaryje - tai mano didžiausiai nuostabai atiduoda ir atiūūū pasako; šiaip kalbos žodžių vis dar mažai pas jį- pagrindiniai atiūūū (labai dažnai dėkoja už viską) ir atia (mojuoja su ranka labai dažnai jei kur išeina, taip pat laivui mariose, žuvėdroms mariose, netgi močiutei, kai ji jam per daug įgrysta ), dar labai dažnai ku-ku žaidžia, arba pvz. aš pralenkiu vyro dviratį su vaikiu - tai jis man pasako ku-ku .

Prie smėlio ir jūros pratinomės gan sunkiai Bet pavyko po 4-5 dienų Manau, kad greitai Pirmą dieną - maniau, kad pulsiu į neviltį, kai jis visą valandą pliaže prabliovė Karštyje niekad prie jūros nebuvome, daugiausiai vakarais, tad tikrai ne karštis problema buvo. Žinoma, vaikas nesuprato, kodėl atvažiavome su dviračiais ant kažkokio smėlio prie kažkokio DIDELIO vandens telkinio (nors pvz. pernai ir užpernai, kai buvo visai leliukas, jokių problemų nebuvo, buvo smėliuku labai patenkintas ir norėjo pulti į jūros bangas, nors vandens temperatūra buvo labai maža). Taigi porą dienų praverkė vis rodydamas į dviračius, kad nori toliau važiuoti ir akivaizdžiai matėsi, kad nenori su smėliuku bendauti. Bet jau pirmą dieną po valandos pavyko apraminti - pradėjau rodyti akmenukus, juos mėtyti, dėlioti (Preiloje jų labai daug) ir vaikas susidomėjo. Bet nuo patiesaliuko nenulipo, ant smėlio pastatyti irgi nepavyko. Antrą dieną jau verkė apie pusvalandį. Toliau mėtėmė akmenukus. Ir vis drąsiau ant smėliuko lipo, palakstė paskui tėtuką. Trečią dieną paverkė apie 5 min. Ir jau prisidrąsino ant smėliuko pabėgioti, toliau akmenukus mėtė. Ir štai ketvirtą dieną jau drąsiai bėgiojo po smėliuką, nebebijojo jo liesti, nubėgo su tėtuku prie jūros ir akmenukus jie mėtė jau į jūrą. Panktą dieną vaikis pabandė pabraidyti vandenuke Jau labai drąsiai bėgiojo po smėliuką, netgi atsisėdo ant kranto, nepabijojo sušlapti užpakaliuko. Dar kitą dieną jau teškino su rankutėmis per bangeles, visas patenkintas žaidė su jūros akmenukais. Išsimaudyti pats nepanorėjo per visą savaitę, nors buvome įkišę porą kartų apiprausti, deja, su klyksmais . Taigi darome išvadą - kad jūros terapija pavyko Žinoma, deja deja, kad nėra galimybių pabūti prie jos ilgiau...ir vėl tenka grįžti į miestą...

Na, o šiaip tai klyksmais ir nepasitenkinimais jis dar labai žymus. Jaučiu visi poilsiautojai to namo (ypač šeimininkai) atsipūtė, kai mes išvažiavome, nes mūsų Jono skardus balselis labai dažnai skambėjo. Pirmą dieną šeimininkė paaimanavo "ai ai, kaip mes KAŽKĄ praleidome savo vaiko auklėjime". Nenorėjau per daug aiškinti, kaip mes auklėjame savo vaiką. Bala nematė...Tik kažkodėl abejoju, ar mes ten kada dar važiuosime, nes patylom jaučiau, kad mūsų vaikas per daug ramybę dumsčia ir "labai trukdo"

Šiaip atostogos tikrai buvo šaunios...Tik jų pradžioje buvo atsitikusi viena nelaimė...

Atrodo ir saugom, ir žiūrim, nu bet vis tiek savo išdykėlio nenusaugojom vėl Jam labai patinka visokios žaidimų aikštelės, supynės, čiuožyklos...Bėgioja po jas tiesiog nutrūktgalviškai, o jei dar yra vaikų - tai iš viso su pasikrykštavimais...Ir kiekvieną kartą saugau - tiesiog lakstau iš paskos su juo, kad tik kur nenukristų. Bet štai kokius kelis kartus lyg juo pasitikėjau, lyg jau norėjau ramiau atsisėsti ir kaip kitos mamos daro - stebėti, kaip vaikas žaidžia. Ir štai. Šis atvejis nebuvo toks. Mes abu, tėvai, stovėjome, visai šalia jo ir vaikis porą kartų pašokinėjo ant žaidimų aikštelės beždžioninio tiltuko (žinot, ypač Neringoj yra daug tų medinių aikštelių, kur reikia per tokį tiltelį ant virvių perbėgti) ir neišlaikęs pusiauvyros krito ant nugaros ir trenkė galvą į gan kietą žemę su sudžiuvusia žole. Preiloj tas tiltukas gan aukštai (tiesa, jis šiek tiek pratampytas, vienoje pusėje visai apsauginių atitvarų nebuvo, sulaužyti, o kitoje buvo, bet mano mažius vis tiek pro apačią pratilpo), maždaug koks 1,5 m., nors kitur, ypač kur pliažuose, kur smėlis, tai ir žemiau, ir minkščiau kristi būtų ant smėlio. Dieve Dieve kaip aš persigandau. Na, vaikas klykė nesavu balsu, sąmonės neprarado. Tas lyg ir ramina. Bet po keletos minučių pasipylė kraujas iš nosies (o krito tai ne ant jos, o ant nugaros, ant pakaušio). Keisčiausia, kad aplink buvę tėvai net nesureagavo...Na, tavo vaikas, tu ir saugok. Na, aš ne apie tai. Svarbiausia, jei būčiau Kaune, mieste, tai iš karto būčiau nuvežusi į priėmimą. O dabar, vėlyvas vakaras, kažkur Neringoj, keltai, nu vienžo...brrrr...daugiau tokių situacijų nenoriu ir niekam nepalinkėčiau...O dar su mano tėvais poilsiavom, mano mamai anūkas - nu tiesiog jos numylėtinis, galvojau, išprotės, kai pamatys, kad mes taip jo nenusaugojom, pakels škandalą... nu vienžo. Mes abu su MB tokie ramesni, nesielgiame labai spontaniškai. Tiesiog nutarėme jį akylai stebėti visą naktį...O ir po nukritimo po kokių 10 min. jis jautėsi visai neblogai. Naktis buvo tvanki, vaikas tikriausiai dėl to pradėjo blaškytis, aš pati pradrebėjau, pražliumbiau, jau galvojau vsio, kviečiaim greitąją ir kažkokiu būdu keliamės keltu į Klaipėdą. Bet pagirdžiau, atsigėrė vandens apsivertė ant šovo ir išmiegojo kuo puikiausiai iki ryto. Kitą dieną anei jokios žymės, anei jokio sutrikimo, stebėjau jį, išspaudinėjau visus kaulelius, nei mėlynės - nieko. Matyt pats Angelas Sargas pakišo pagalvėlę Seneliai taip ir nesužinojo...Jau savaitė praėjo - nu nieko blogo nematome. Net nebežinau, vežti jį į klinikas patikrinti. O ką tas padės? Rentgeną daryti ar ką, juk smegenų pažaidimo neparodys...Nu vienžo, meldžiuosi ir tikiuosi, kad nieko blogo neįvyko...

Per atostogas labai daug laiko praleidžiu su savo vaiku. Stebiu jį - nu lyg ir viskas tvrkoj. Yra tų ožiukų, yra, bet lyg ir normalus vaikas. Bet va, kitą dieną, vėl kažko suabejoju...lyg ir vėl man tas autizmas pasirodo...

Pvz. einam pasivaikščioti. Eina, eina, rankutes duoda abiems mums su vyru. Jei tik paleidi, bėga labai labai greitai. Žinoma, gaudau - juk nesaugu. Nu tiesiog tenka geroką krosą su juo pabėgioti, jei iešeini pasivaikščioti Paskui žiūri - juokiasi, kvatojasi, lyg jam labai smagu, kad mama bėga ir gaudo Na, ir tokie dalykai - pvz. reikia ant visų gatvės-šaligatvių šulinių užlipti, patrepsenti. Nepraleis nė vieno. Netgi pasėdėti ant jų reikia. Arba pvz. gali atsisėsti vidury Preilos gatvelės, netgi atsigulti, pagulėti ir nebandyk jo kelti, nes nesikels, arba, jei galais negalais pakelsi, bus baisus klykimas. Dar einant reikia pabaladoti į visus elektros skydelius prie kiemų, žinoma, neleidžiame, vėl klykimas. Vėl atsisėda ant kokio gatvės šulinio ir šneka šneka kažką sava kalba. Einam, sakom atia atia, o jis nereaguoja, toliau su savim šneka, gali eiti, palikti, jokios baimės Nu absoliučiai jokios baimės pasilikti vienam Kad ir pvz. vakar vakare ėjom apivaikščioti, palikom prie miškelio sėdintį ir einam su vyru. Atia mojuojam, o jis sėdi sėdi. Toli nuėjom, palikom (žimoma, su baime). O jam dzin Teko, žinoma, grįžti ir pasiimti...

Ar ir Jūsų vaikai linkę pabėgti??? Nu maniškis - tik nusisuk ir jau jo nėra. Nekalbu apie pajūrį, jame kažkaip ramiau buvo, nors tiek gerai, ta smėlio baimė kažkiek pasitarnavo nors kiek ramiau pabūti

Papildyta:
Va kiek prirašiau Kas netingit - paskaitykit

Netingejau ir perskaiciau

Fainai praleidote laika (jei ne tas nelaimingas ivykis ). Man rodos, neabai jaudinkis del to, kad vaikas nebijo likti be jusu, tevu - tiesiog kol kas paziurekite ji, pasaugokite, o paskui jau pats saugosis kai paaugs. Nu ne visi gi vaikai vienodi

Na maniškis kai buvo kokių 3 metų laksčiau paskui jį lygiai taip pat kaip ir jūs. Ką pamato ar sugalvoja lekia iš karto aš iš paskos. Tad visokoios išvykos gamtoje ar svečiuose labai išvargindavo. Visi sėdi ramiai plepasi o aš nieko nematau, tik paskui savo zuikį bėgioju. Baisiausia buvo diena kai jis buvo 3 metų ir aš su juo ir dukrelėmis išėjau pažaist netoliese namų esančiame stadione. Pasiėmiau ir vežimėlį jį pavežti kai atsibosta saugoti kartais ramiai pasėdėdavo, na ir žaislams susikrauti. Į priekį jo nevežiau vedžiausi. O begrįžtant pastbėjau, kad basutė jam nutrynė kojytę, tad pasodinau vežimėlin. Kadangi jis jau didelis, tai dirželiu jo neprisegiau. Priėjome gatvę, kaip priklauso aš žvilgt į kairę, pamačiau mašiną, suku galvą į dešinę o sūnus jau nulipęs lekia per gatvę ir ta mašina čia pat. Kaip suklykiau jo vardą jis kažkaip sustojo, bet mašina dideliu greičiu, kokiu aišku toje vietoje važiuoti negalima, be to pėsčiųjų perėja, pralėkė jam prieš pat nosį, gal kokiu 1 cm atstumu. Visi buvome šoke, jis aišku ir labai išsigando. Bet ačiū Dievui viskas pasibaigė laimingai.

[quote=Nanuk,2009 07 20, 22:50]
Yra nuomone, kad autistiskiems vaikams (cia ne mamu isgalvota, bet mediku) labai sveika grudai ir pieno produktai, NES gruduose gausu vitaminu B kurie CNS sveika ir pan., o piene yra npakeiciama laktoze, kuri itin svarbi smegenims. Tai va, visokiu nuomoniu yra. Bet as jusu vietoje gal neivedineciau dietos, nes kiek suprantu autistiskumo nera. Tai kam jos reik?

Taip, kad bruozu autistisku buvo ir jie lyg ir dingo, tai tikrai labai dziaugiuosi, bet jei si liga skaitosi, kad yra nepagydoma, tai nenoriu labai atsipalaiduot, nes juk diagnoze "lengvas autizmas" Kaune turejom.

[quote=Nomeda111,2009 07 21, 09:23]
[quote=Nanuk,2009 07 20, 22:50]
Yra nuomone, kad autistiskiems vaikams (cia ne mamu isgalvota, bet mediku) labai sveika grudai ir pieno produktai, NES gruduose gausu vitaminu B kurie CNS sveika ir pan., o piene yra npakeiciama laktoze, kuri itin svarbi smegenims. Tai va, visokiu nuomoniu yra. Bet as jusu vietoje gal neivedineciau dietos, nes kiek suprantu autistiskumo nera. Tai kam jos reik?

Taip, kad bruozu autistisku buvo ir jie lyg ir dingo, tai tikrai labai dziaugiuosi, bet jei si liga skaitosi, kad yra nepagydoma, tai nenoriu labai atsipalaiduot, nes juk diagnoze "lengvas autizmas" Kaune turejom.
[/quote]
O pagal ka jums diagnozavo kad lengvas? Pagal CARS skale? Vat idomu pagal ja kaip traktuojamas kada lengvas kada sunkus gal kas zinote?

Mano vaikis lakstydavo kaip prisuktas, mes net sakydavome, kad vaikscioti nemoka, bet pamazu tas lakstymas sumazejo, kai einame dviese viskas gerai, bet jei tik as sneku su kuo nors ar telefonu ar shiaip tai jis vel konstruoja pabegimus, ti atsumas sumazejo turi mane matyti jei nemato, as kartais pasislepiu, tai pradeda ieskoti.
O tie shuliniai man gerai pazistami, tik musishkis visada turedavo akmenuka ten imesti, bet ne viena, metydavo, kol neatitraukdavau taip galedavo testis amzinybe, bet kazkaip pamazu atitraukiai, bet tik si pavasari, buvo rekimu, klykimu, cypimu, spardymosi,. Svarbiausia nekelti balso, net nebutina is pradziu sakyti ne, atitraukti ir viskas, tegu klykia, taip kankinausi gal 3 savaites, o dabar be problemu, sakau ne, arba leidziu koki viena imesti ir einame toliau, dabar proto ribose.
Noriu papasakoti viena tipo linksma istorija is musu gyvenimelio. Tai vat si pavasari turejom problemu matuojantis naujus betus, klykdavo jokiu nenorejo, neleidzia apmauti ir t.t., na bet tiebatukai jau visishkai parejo tai nusprendziau as cia budama jam nupirkti batus, nueiname i parde, rodau Titui batus, jis ant visu sako ne, neno ir stumia, as isrenku batus panashius i jo suplysusius nes tokiu kaip tycia nera, mes nesiojome Kappa keduku, taigis tokiu nera paimu adidukus na su lipdukais, grazus ir t.t. Pardavejas sako pasimatuokit , na ir prasideda as numaunu jo batus , maunu tuos, o jis klykia taip, kad as net nezinojau, kad jis tiek gali, pardavejas ir voisi zmogeliukai ziuri, o as sakau, na jis autistiskas. Nuperku bastus ir namo. Namuose pirmu reikalu maunu batus, viena koja laikau sau tarp koju, kol viena uzmaunu kitas nulekia ir taip gal 15 min, pagaliau abu batai ant koju, mano Titas verkia saziningai asaros krenta kaip pupos, na ir taip puse valandos pasiziuri i batus ir verkia, bando nusimauti neleidziu, o po pusvalandzio viskas cool, po valandos parodau senuosius batus, bet ji jau ju nebenori

Nu dabar tai tikrai neatsimenu pagal kokia metodika, bet, kad DISK dare, tai tikrai zinau. Reikes pasikuist tarp popieriu ir paieskot, tada atsakysiu tiksliau, dabar ne namie randames.
Papildyta:


O Dieve! Vargeli! Kaip uzjauciu Labiausiai tai uzknisa tie zmoniu zvilgsniai, o taip nesinori jiems aiskinti kas ir prie ko Nors dazniausiai as to ir nedarau, retkarciais jau tik labai keblioj sitacijoj pasakau, kad "pas mus raida biski sutrikus", tai zmones tada "aaa", nu tipo jie visi kazka supranta

Sveikos< apsireiskiame su naujienom.
EEG aptiko epilepsini aktyvuma.
Ir rasta kiek virs normos kazkokio kepenu fermento.
Darys pakartotina EEG po 1.5 men., nes traukuliu akivaisdziu nera, bet EEG blogas. Nezino ka daryt gydytojai.
O del fermentu pas genetikus siuncia.
Tiesa, rekomendavo superinius vitaminus Kiddi pharmaton, juose visi vitaminai + visa B grupe pilnai ir AMINORUGSTYS!!! Jie brangus bet mes pirksime.
Dar skyre raminancia mikstura, reiks gamintis.

Kol kas tiek naujienu.

P.S. As gi sakiau, kad viskas turi priezasti, negali buti tie raidos sutrikimai is dangaus.

Mamos, kuri ten raset apie Juros Tender knyga, parasykit man i az pavadinima ir kaip ja isigyti, nes knygyne man pasake ,kad tokiu nebuna

Pas mus irgi naujų drabužių ir batų baimės "liga". Aš net vengiu vestis į parduotuvę matuoti. Parku "iš akies", paskui, jei netinka, grąžinu arba pakeičiu.

Ar Jūsų vaikai vaikšto pasistiebęs? Maniškis šią vasarą pradėjo labai labai dažnai taip vaikščioti. Ir tas tikrai ne dėl ortopedinių problemų Niekad nebuvo stovėjęs jokiuose šokliukuose, vaikštynės (sako, kad nuo jų tas pasistiebimas būna). Nuo pat atsistojimo visad avėjo kokybiškus batukus, o paskui ir ortopedinius dėl "meškiukiško" pašleivavimo.

Mes irgi visad sakom, kad mūsų vaikas vaikščioti nemoka - tik bėgti. Ir tas bruožas man nuo pat mažumės buvo keistas. Susirenkame pvz. bendraamžių myte. Visi vaikai kaip vaikai, vaikšto šlia mamų, glaustosi aplink kojas, vienas su kitu pabendrauja. Nu o mano - visad bėgime, o aš - gaudyme