Jei bijai vilko, neik į mišką?

Buvau čia neseniai rašius, kad blogai jaučiuosi po senelio laidotuvių, tad pablogėjo santykiai su vaikinu. Paskui viskas susitvarkė, o šiandien kažkaip ėmiau skaitinėti, apie paneles, kurios nemyli savo vaikinų ir mane tokia panika paėmė. Juk su draugu draugaujam dar tik du mėnesius ir nors jis jau pasakė, kad mane myli aš dar dvejoju(pusę metų esame pažįstami, bet tada bendraudavome tik internetu, kur ir atsirado susižavėjimas, kai susitikome aišku viskas tik pasitvirtino, kad patinkam vienas kitam).
Šiaip jau labiausiai susinervinau dėl to, kad kai buvau paauglė labai stipriai mylėjau viena žmogų, del kurio ir gyvybę būčiau galėjus paaukot, net tris metus su juo draugavau, bet likimas privertė išsiskirt ir jau beveik keli metai kaip su juo ryšių nepalaikau, o ir emocijos atslūgo, bet liko gražūs prisiminimai apie tuos visus drugelius pilve, virpėjimus ir t.t. Daugiau su nė vienu vaikinu (o jų buvo paskui nemažai, kur draugavau po kelias savaites, po kelis menesius tampiaus)taip gyvenime nesu jautusis. Manau tai išties buvo stipri meilė, bet tik iš mano pusės, nes tam žmogui tebejaučiu švelnumą, bet galimybių su juo būti nebus niekad gyvenime ir jau seniai susitaikiau.
Tai štai ir išsigandau, kad gal jau niekad gyvenime nebemylėsiu kaip mylėjau. Nes nebūna man jau su niekuo tų drugelių, tiesiog jaučiuosi gerai ir tiek. Štai pvz ką jaučiu su dabartiniu draugu: švelnumą jam, kai jam blogai ir man iškart blogai, aš dažnai bučiuoju jį į kaktą ir glostau jo plaukus, nes atrodo norisi savaime jį globot, jis pirmas žmogus dėl kurio verkiau ne iš skausmo, o iš laimės, kad jis atsirado mane gyvenime, kartais krūtinę širdies plote užlieja kažkokia deginanti šiluma, kai apie jį galvoju, noriu su juo viskuo dalintis, daug ką kartu nuveikti, jei būnu su draugais mąstau, kad noriu jog ir jis būtų šalia, o jei būname draugų rate, tai tik vienas į kitą įsikabinę, aš tada jaučiuosi taip lyg nieko daugiau aplink nebūtų. Tai kas čia per jausmai? Nes anam draugui jausmai šiek tiek skyrėsi. Čia nėra tų drugelių, linkstančių kojų, na nėra to, kas vadinama tokiu visišku proto aptemimu ir įsimylėjimu. Čia labiau tokie švelnūs jausmai, tokie lyg brandesni gal (na nežinau kaip išsireikšt), bet tai gal turi būti visai kitaip? Esu kiek pasimetus ir įsitempus...vien dėl to, kad nejaučiu drugelių. Ar visos jautėte drugelius susipažinusios su savaisiais?

Kiekvieną kartą meilė vis kitokia. Gal ji brandesnė kaip sakei, nes ir pati subrendai nuo to paauglystės laiko. Kodėl manai, kad tai ką jauti nėra meilė? Ar jausti norą rūpintis, būti šalia tai nėra meilė?
Nereikia iš savęs per daug reikalauti. Kai pajusi, kad tikrai myli, ištarsi jam tuos žodžius. Juk 2 mėnesiai tai labai labai mažai, kad galėtum suprasti ar myli.

Tik kartą gyvenime mylėjau...taip, gali būti, kad dabar manoji meilė skirsis nuo tos, kurią jaučiau paauglystės laikais

Mano draugė sako, kad mylėjo visus savo vaikinus, tik kiekvieną skirtingai. Manau, tame yra tiesos.

Aš irgi esu tą girdėjus Bet sakau, kol kas, kol dar esu mylėjusi tik vieną kartą, būna baisu, kad gal jau nebus meilės niekad su niekuo, nes kai kurie sako, kad meilė, kaip ir mirtis būna tik kartą. O kaip pačiai yra?

Atrodo tą, su kuriuo esi myli labiausiai. Matyt taip ir yra. Prieš tai buvusios 'meilės' išnyko iš gyvenimo ir širdies visai nesunkiai. Nors tada irgi sakiau, kad myliu. Kai man MB pasakė, kad myli mane (tai jis padarė pirmiau nei aš), aš tik pasakiau, kad pradedu jį įsimylėti, ir tik vėliau pasakiau, kad myliu. Nežinau ir neįsivaizduoju, kaip mylėčiau kitą jei nebeturėčiau dabartinio.
Kartais būna ir taip, kad gyvenime myli tik kartą.
O kartais būdamas paauglys tą pirmąją meilę labai idealizuoji ir gal todėl kitos nebeatrodo tokios tikros.

Tie drugeliai pilve dar nereiskia dideles meiles, greiciau jau dideli susizavejima. Mano nuomone, tvirciausia meile tada, kai pasibaigia visi svaigimai ir nuovokos praradimai mylimaji pamacius. Tada gali objektyviau ivertinti mylima zmogu ir jei meile nedingsta pamacius visus jo trukumus (o ju turi kievienas) - vadinasi tai ta tvirta meile

O kad meile gali buti viena karta... Nemanau

Ačiū už pasisakymus Nuraminot dėl tų drugelių nebuvimo Nes maniau, kažkas negerai su manim. Aš dar tik dabar pradedu jaustis nebe vaiku, man dar daug kas nauja, gal tai ir kelia visokias baimes. Savąjame berniuke kol kas trūkumų nepastebiu, tikrai negalėčiau įvardinti, kas man jame pvz nepatinka, nes patinka viskas jis labai protingas, gražus, dėmesingas, rūpestingas. Iš esmės toks, kokį svajojau turėti.

Na, matai, jei dar nepastebi žmogaus trūkumų tai esi, sakyčiau, įsimylėjimo stadijoj. Ir man pačioj pačioj pradžioj taip buvo. O vėliau atsirado kas nepatinka. Abu taisom, vertinam, priprantam.

na taip, negaliu sakyt, kad nebuvo kažko tokio panašaus į įsimylėjimą, tiesiog esu labai jautrus žmogus, mėgstantis viską iki smulkmenų analizuoti, niekaip nemoku atsipalaiduot gyvenime
Sėkmės jums, tikriausiai graži pora esat

Kiek to gražumo, nežinau, bet jaučiamės abu labai laimingi. Ačiū už tokius linkėjimus Tau irgi sėkmės nusiraminti ir suprasti save

Manau, kad ši tavo draugystė yra rimtesnė, kaip ir pati sakei, brandesni jausmai, esate labai geri draugai ir artimos sielos. Apie drugelius aš nesu labai teigiamos nuomonės, nes proto aptemimas nieko gero