Šiaip jau labiausiai susinervinau dėl to, kad kai buvau paauglė labai stipriai mylėjau viena žmogų, del kurio ir gyvybę būčiau galėjus paaukot, net tris metus su juo draugavau, bet likimas privertė išsiskirt ir jau beveik keli metai kaip su juo ryšių nepalaikau, o ir emocijos atslūgo, bet liko gražūs prisiminimai apie tuos visus drugelius pilve, virpėjimus ir t.t. Daugiau su nė vienu vaikinu (o jų buvo paskui nemažai, kur draugavau po kelias savaites, po kelis menesius tampiaus)taip gyvenime nesu jautusis. Manau tai išties buvo stipri meilė, bet tik iš mano pusės, nes tam žmogui tebejaučiu švelnumą, bet galimybių su juo būti nebus niekad gyvenime ir jau seniai susitaikiau.
Tai štai ir išsigandau, kad gal jau niekad gyvenime nebemylėsiu kaip mylėjau. Nes nebūna man jau su niekuo tų drugelių, tiesiog jaučiuosi gerai ir tiek. Štai pvz ką jaučiu su dabartiniu draugu: švelnumą jam, kai jam blogai ir man iškart blogai, aš dažnai bučiuoju jį į kaktą ir glostau jo plaukus, nes atrodo norisi savaime jį globot, jis pirmas žmogus dėl kurio verkiau ne iš skausmo, o iš laimės, kad jis atsirado mane gyvenime, kartais krūtinę širdies plote užlieja kažkokia deginanti šiluma, kai apie jį galvoju, noriu su juo viskuo dalintis, daug ką kartu nuveikti, jei būnu su draugais mąstau, kad noriu jog ir jis būtų šalia, o jei būname draugų rate, tai tik vienas į kitą įsikabinę, aš tada jaučiuosi taip lyg nieko daugiau aplink nebūtų. Tai kas čia per jausmai? Nes anam draugui jausmai šiek tiek skyrėsi. Čia nėra tų drugelių, linkstančių kojų, na nėra to, kas vadinama tokiu visišku proto aptemimu ir įsimylėjimu. Čia labiau tokie švelnūs jausmai, tokie lyg brandesni gal (na nežinau kaip išsireikšt), bet tai gal turi būti visai kitaip? Esu kiek pasimetus ir įsitempus...vien dėl to, kad nejaučiu drugelių. Ar visos jautėte drugelius susipažinusios su savaisiais?
