Jei bijai vilko, neik į mišką?

Buvau čia neseniai rašius, kad blogai jaučiuosi po senelio laidotuvių, tad pablogėjo santykiai su vaikinu. Paskui viskas susitvarkė, o šiandien kažkaip ėmiau skaitinėti, apie paneles, kurios nemyli savo vaikinų ir mane tokia panika paėmė. Juk su draugu draugaujam dar tik du mėnesius ir nors jis jau pasakė, kad mane myli aš dar dvejoju(pusę metų esame pažįstami, bet tada bendraudavome tik internetu, kur ir atsirado susižavėjimas, kai susitikome aišku viskas tik pasitvirtino, kad patinkam vienas kitam).
Šiaip jau labiausiai susinervinau dėl to, kad kai buvau paauglė labai stipriai mylėjau viena žmogų, del kurio ir gyvybę būčiau galėjus paaukot, net tris metus su juo draugavau, bet likimas privertė išsiskirt ir jau beveik keli metai kaip su juo ryšių nepalaikau, o ir emocijos atslūgo, bet liko gražūs prisiminimai apie tuos visus drugelius pilve, virpėjimus ir t.t. Daugiau su nė vienu vaikinu (o jų buvo paskui nemažai, kur draugavau po kelias savaites, po kelis menesius tampiaus)taip gyvenime nesu jautusis. Manau tai išties buvo stipri meilė, bet tik iš mano pusės, nes tam žmogui tebejaučiu švelnumą, bet galimybių su juo būti nebus niekad gyvenime ir jau seniai susitaikiau.
Tai štai ir išsigandau, kad gal jau niekad gyvenime nebemylėsiu kaip mylėjau. Nes nebūna man jau su niekuo tų drugelių, tiesiog jaučiuosi gerai ir tiek. Štai pvz ką jaučiu su dabartiniu draugu: švelnumą jam, kai jam blogai ir man iškart blogai, aš dažnai bučiuoju jį į kaktą ir glostau jo plaukus, nes atrodo norisi savaime jį globot, jis pirmas žmogus dėl kurio verkiau ne iš skausmo, o iš laimės, kad jis atsirado mane gyvenime, kartais krūtinę širdies plote užlieja kažkokia deginanti šiluma, kai apie jį galvoju, noriu su juo viskuo dalintis, daug ką kartu nuveikti, jei būnu su draugais mąstau, kad noriu jog ir jis būtų šalia, o jei būname draugų rate, tai tik vienas į kitą įsikabinę, aš tada jaučiuosi taip lyg nieko daugiau aplink nebūtų. Tai kas čia per jausmai? Nes anam draugui jausmai šiek tiek skyrėsi. Čia nėra tų drugelių, linkstančių kojų, na nėra to, kas vadinama tokiu visišku proto aptemimu ir įsimylėjimu. Čia labiau tokie švelnūs jausmai, tokie lyg brandesni gal (na nežinau kaip išsireikšt), bet tai gal turi būti visai kitaip? Esu kiek pasimetus ir įsitempus...vien dėl to, kad nejaučiu drugelių. Ar visos jautėte drugelius susipažinusios su savaisiais?

Ragany, beskaitant tavo pasisakyma man siurpuliukai per kuna eme begioti    Taip nuosirdziai parasei. Tikrai, ka tu rasei, irgi atrodo, kad skaitau apie save: as jo stengiuos neatstumti, kartais pagalvoju, ar negaleciau iskeisti i kita, ar neklystu veldamasi i siuos santykius, bijau kazko kartais, o man ta baime kelia dar didesne itampa, nes turiu nerimo sutrikima, nuo kurio kenciu jau ilgus metus, BET as noriu visomis isgalemis issaugoti siuos santykius, nes tikrai nesakau, kad ant sio zmogaus man totaliai DZIN, jis manes neerzina, jauciu jo rupesti ir globa ir pati juo noriu rupintis is sirdies, suteikti jam dziaugsma ir laime. Tik stai, tikrai nejauciu tos isimylejimo stadijos su drugeliais ir visais kitais "pirbumbasais"    kokie buvo su tuo, kuri be proto mylejau as, kurio nepamirsau keleta metu ir kuris mane stipriai skaudino ir elgesi kaip su skudureliu kartais.
Tu, Ragany, gal seniau budavau vienisiu forume? Nes as ten daznai pasiskaitydavau viska    bandziau netgi but priimta i vienisiu tarpa, bet mane isvadino mazvaike, tai paskui nebelindau    gal ir gerai, gal as nesutverta but vienise 
O JUMS su berniuku LINKIU KUO DIDELIAUSIOS MEILES, neblestancios ilgus metus, is visos sirdies    BRANGINKIT vienas kita 

Uoj jau nepamenu kas kaip ir kodel pavadino  reikia db pagal zinutes atsekti 
Baimė santykiuose šioka tokia visad tikriausiai yra  Vieni bijo, kad jų nepaliktų, kiti bijo patys, kad gal kažką ne to jaučia, kad gal tai ne meilė. Bet keista, jau su kiek merginų ir moterų esu šnekėjus, dauguma ištekėjusios už tų vyrų, kurie paskui jas labiau lakstė, nei jos paskui juos. Tikriausiai tokie santykiai būna tvirtesni. Manau, nebijok su juo būti, kas bus tas, jei neerzina, jei gali jam jaust rūpestingumą tai ir būkit. Ir tikiuos būsit...o pykčiai gal praeis kai apsišlifuosit 
O aš dėl savęs nežinau...sakau, turiu tą nerimo sutrikimą, panikos atakas taip vadinamas...iki laidotuvių labai gerai sutariau su vaikinu, o po laidotuvių kažkodėl viskas pasikeitė, ėmiau kažko bijot, lyg ir sutapatinau jį su seneliu, kuris mirė, man draugystė ėmė kelti baimę, kartais imu žiauriai nervintis, o galvoje kirba mintis, kad jei jį mesčiau viskas būtų geriau...nežinau kodėl, nes jau maniau sutikus kažką, kuris nebus eilinis...o jis mane jau myli...pasimetus aš    jei man praeitų tas jo tapatinimas su seneliu...viskas būtų kaip buvę...laukiu...

Senelis labai mylejo mociute, o ji jo ne. Galvoju:"o jei man taip bus???"  Nenoriu irgi paskui gyvenimo susigadint.

O vat gyveno, nes tais laikais buvo nepopuliarios skyrybos, o susrase juo po labai trumpo laiko ir paskui ji pora metu lauke savo vyrelio is kariuomenes griztancio, sake, net nenorejo, kad griztu.
Taip, as zinau, kad mes skirtingos. Siandien sudejau visus pliusus ir minusus(kuriu gavosi daugiau nei pliusu) ir nusprendziau kad mane slegia per didelis jo demesys, as nebesijauciu laisva...Kalbesimes tuojaus su juo...arba issiskirsim arba teks abiem bandyt keistis. Tiesiog jis mane per labai trumpa laika supanciojo ir mano, kad busiu jo jau per amzius amen...as nenoriu taip 

Kalbesimes tuojaus su juo...arba issiskirsim arba teks abiem bandyt keistis. Tiesiog jis mane per labai trumpa laika supanciojo ir mano, kad busiu jo jau per amzius amen...as nenoriu taip